|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gyvenimo audrose nepalūžęs (Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48)
Antanas POCIUS Mokytojas P. Paulaitis gestapo naguose Sėkminga buvo ir kita P. Paulaičio įkurtos LLGS organizacijos akcija jos metu iš minėto pieninės direktoriaus Ausiukaičio buvo konfiskuota rašomoji mašinėlė ir rotatorius. Jie labai pravertė spaudos leidybos darbe. Suaktyvėjusi antinacinė LLGS veikla atkreipė gestapo dėmesį. Kaip pasakoja P. Gervylius, P. Paulaitis vokiečių slaptosios policijos pareigūnų dėl to buvo įspėtas, jam uždėtas laikinas namų areštas. Tačiau dėl šių suvaržymų pogrindinės organizacijos veikla nesiliovė. P. Paulaičiui nenutraukus antinacinės veiklos, vokiečių slaptoji policija gestapas su tuo metu jau buvusios gausios ir veiklios pogrindžio organizacijos vadu nusprendė susidoroti. 1943 m. spalio pabaigoje į Jurbarko gimnaziją atvyko trys gestapo karininkai. Apie P. Paulaičio arešto aplinkybes LLGS nariams yra papasakojęs tuometinis gimnazijos direktorius Greičius. Užėjus į jo kabinetą vokiečių saugumo policijos pareigūnams ir pasakius atvykimo tikslus, direktorius dar sugebėjo pasiųsti žmogų pranešti mokytojui P. Paulaičiui, kad jo suimti atvyko vokiečių gestapininkai. Neskubėdamas rengėsi juos palydėti į kitą pastatą, kuriame tuo metu vyko mokytojo P. Paulaičio pamoka. Sužinojęs apie jam iškilusį pavojų gresiantį areštą, mokytojas ne apie save galvojo. Kaip vėliau pasakojo savo bičiuliams, šią nelaimę jis nusprendė sutikti nepanikuodamas, ramiai ir oriai. Pasislėpti netoliese esančios Mituvos upės šlaituose jam dar būtų pakakę laiko, tiek jį gestapininkai būtų ir tematę. Tačiau jo blaivus protas diktavo ką kita. Laisvės kova buvo tik prasidėjusi ir jo pabėgimas iš mūšio lauko, palikus jaunuosius Laisvės kovotojus, galėjo būti suprastas kaip bailumo ir silpnumo pasireiškimas. Nutaręs pasikliauti likimu, jis nuėjo atsisveikinti su savo bendraminčiais vyresniųjų klasių mokiniais, kurie jį gerbė, mylėjo, klausė, buvo jam ištikimi. Juk kartu su jais projektavo Lietuvos ateitį, leido pogrindinę spaudą, kartu sportavo, o žiemą bičiuliškai apsimėtydavo sniego gniūžtėmis. Dėl tokio familiaraus elgesio su moksleiviais senesnieji, konservatyvesni mokytojai jam priekaištavo. Tačiau Vakarų Europoje susipažinęs su naujausiais pedagogikos mokslais, bendraudamas su moksleiviais vadovavosi modernesnės metodikos kriterijais, kurie Jurbarko gimnazijoje pasiteisino su kaupu. Atėję su direktoriumi, gestapininkai rado mokytoją P. Paulaitį klasėje besišnekučiuojantį su mokiniais. Jų su ašaromis išlydėtas suimtasis vokiečių policijos pareigūnų buvo įsodintas į sunkvežimį ir išvežtas į Smalininkus ten buvo gestapo įstaiga. Manoma, kad buvo vežamas ne į Kauną, o priešinga kryptimi, nes naciai baiminosi, kad pogrindinės organizacijos nariai gali bandyti savo vadą išvaduoti. Išties, LLGS nariai buvo pasiryžę vadą išvaduoti iš areštinės. J. Mickaitis rašė: Mes tikėjome, kad jį uždarys Smalininkų daboklėje. Todėl susirinkome septyni organizacijos nariai ir ruošėmės naktį jį išlaisvinti. Paėmę paslėptus ginklus, temstant išėjome į Smalininkus. 0,5 kilometro nuo Smalininkų, Pašvenčio kaime, buvo vieno iš mūsų, Prano Jociaus, uošvija. Ten ir apsistojome. Vėlai vakare pasiuntėme žmogų į Smalininkų daboklę sužinoti apie P. Paulaitį. Grįžęs jis paaiškino, kad daboklėje tėra du vietiniai gyventojai uždaryti už naminės gaminimą. Tad tąnakt išlaisvinti P. Paulaičio mums nepavyko. Kaip vėliau sužinota, P. Paulaitis iš Smalininkų buvo išvežtas į Klaipėdą, o iš ten į Kretingą. Pasakoja P. Gervylius: Aš tą dieną mokykloje nebuvau, bet mokiniai grįžę papasakojo, kad areštavo mokytoją P. Paulaitį. Kadangi su Petru buvome artimi giminės ir bendravome, žinojau, kad pas jį slepiami ginklai. Tuo laiku jis jau gyveno name, kuriame dabar veikia V. Grybo muziejus, šio pastato antrame aukšte. Tie ginklai buvo surinkti praėjus frontui. Nuėjau į butą: visur pilna knygų, pakėliau pagalvę ten gulėjo dvi granatos, o mansardoje sustatyti ginklai. Petrą suėmusieji gestapininkai, atrodo, kratos nedarė. Supratau, kad vienas iš buto visko nepajėgsiu išgabenti, į talką pasikviečiau jo seserį Genutę. Ginklų buvo penki: keturi šautuvai ir rusiškas automatas. Su pussesere Genute ginklus išnešėme į upės pakrantę, užkasėme į lapus, o kai Petras grįžo, parodėme, kur paslėpti. Kad kas neapvogtų, tą naktį pernakvojau Petro bute, o rytą atsivariau arklį su vežimu ir visą mantą išvežiau į gimtinę Kalnėnų kaime. Šis P. Paulaičio suėmimas buvo pilnas nuotykių, laimei, su sėkminga pabaiga. Gestapininkai, bijodami pasalos, P. Paulaitį į Kauną vežė aplinkiniais keliais, per Klaipėdą, Žemaitiją. Buvo šaltas metų laikas, visi sužvarbo, todėl vakare su areštuotu kaliniu apsistojo Kaltinėnų policijos viršininko bute, kur jo žmona suruošė vaišes. Viename kambaryje vaišinosi gestapininkai ir Kaltinėnų policijos šefas, kitame sargybinio saugomas sėdėjo P. Paulaitis. Šeimininkė gestapininkų paklausė, ar sargybiniui paduoti valgyti atskirai, ar kviesti prie bendro stalo. Sargybiniui buvo leista vaišintis kartu. Supratinga moteris to ir laukė. Kai nuo išgertos degtinės sumažėjo gestapininkų budrumas, policijos viršininko žmona atidarė virtuvės duris: pro jas mokytojas spruko į kiemą, o pribėgęs aukštą lentinę tvorą, nusiavė iki tol avėtus slidininko batus, perlipo ją ir nėrė į nakties tamsą. Kai gestapininkai pasigedo kalinio, P. Paulaitis nuo pavojingosios sodybos jau buvo nubėgęs apie 50 metrų. Aprimus gaudynėms, mokytojas pasileido tolumoje spingsinčio žiburėlio link. Buvo gruodas, kojinės greitai suplyšo, aštrūs grumstai žeidė kojas, tačiau bėglys skubėjo viltingojo žiburėlio link. Basas nubėgęs apie porą kilometrų, užsuko į ūkininko sodybą. Čia buvo pavalgydintas, ūkininkas jam davė arklį ir parodė, kaip raitam, vengiant pagrindinių kelių, pasiekti Jurbarką. Legaliai gyventi jau negalėjo, todėl slapstėsi Kalnėnų kaime pas Kaminskus ir kitus gerus žmones Jurbarko apylinkėse. Nuo balandžio mėnesio šiose apylinkėse slapstėsi ir kitas aktyvus antinacinės rezistencijos dalyvis, Kaune leidęs pogrindinį laikraštį Į laisvę Stasys Svilas toliau jie slapstėsi kartu. Gyvendami nelegaliai, abu bičiuliai Laisvės kovos nenutraukė, leido pogrindinę spaudą18. Jurbarkiškiai Vietinės rinktinės gretose 1943 m. vokiečių pralaimėjimas Antrajame pasauliniame kare jau nekėlė jokių abejonių. Vakarų valstybių pagal lendlizo programą aprengta, pamaitinta ir apginkluota Raudonoji armija, nepaisydama milžiniškų gyvosios jėgos nuostolių, visame Rytų fronte spaudė vokiečius. Karo banga ritosi į Vakarus ir vis labiau artėjo prie Lietuvos. Tuo metu labai suaktyvėjo raudonųjų partizanų ir lenkų Armijos Krajovos brigadų veikla. Jie plėšė ir visaip terorizavo Lietuvos gyventojus: atiminėjo maistą, gyvulius, drabužius, pasipriešinusiuosius jų prievartai negailestingai žudė. Apsaugoti užnugario komunikacijų ir Lietuvos gyventojų nuo banditų teroro vokiečiai nepajėgė. Vilniaus krašte išaugus banditizmui, vokiečių okupacinė valdžia siūlė lietuviams organizuoti ginkluotas pajėgas, kurios gintų civilius gyventojus nuo vadinamųjų partizanų teroro. Lietuvių atsakingi asmenys imtis šio darbo sutiko tik tada, kai buvo susitarta, kad tai bus grynai lietuviškos teritorinės pajėgos su lietuvių vadovybe ir panaudojamos kovos veiksmams tik Lietuvoje. Manyta, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, lietuvių kuriama Vietinė rinktinė, kaip sukarinta organizacija Lietuvos valstybei atkurti ir jos sienoms ginti, gali išaugti į Lietuvos kariuomenę, kuri nuo besiartinančios antrosios sovietinės okupacijos stotų ginti valstybės sieną. 1944 m. vasario 16 d. generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į lietuvių tautą, besiartinančio bolševizmo pavojaus akivaizdoje ragindamas prie ginklo. Lietuviai neliko abejingi šiam kvietimui, todėl apskričių mobilizacijos punktus užplūdo tūkstančiai Lietuvos vyrų. Per labai trumpą laiką, iki balandžio mėnesio, buvo mobilizuota 14 batalionų savanorių. Lietuvos pogrindinė spauda Į laisvę, Nepriklausoma Lietuva, P. Paulaičio redaguojami Lietuviški atgarsiai pritarė Vietinės rinktinės organizavimo idėjoms, vertino tai kaip būsimos Lietuvos kariuomenės užuomazgą. P. Paulaičio paraginti į Vietinę rinktinę savanoriais stojo nemažai ir LLGS narių. Savanoriai iš Jurbarko, Raseinių ir Šakių rajonų buvo nukreipti į Seredžių, kuriame buvo formuojami 309-asis ir 310-asis Vietinės rinktinės batalionai. Apie 300 LLGS organizacijos narių pateko į 309-ąjį batalioną: iš 750 bataliono karių beveik pusė buvo LLGS pogrindinės organizacijos nariai. Kadangi LLGS narių likimas buvo susijęs su Vietinės rinktinės veikla, todėl apie ją verta papasakoti plačiau. Vietinės rinktinės 309 bataliono štabe dirbo P. Paulaičio bendražygis J. Mickaitis. Dar prieš Vietinės rinktinės savanorių mokymą P. Paulaitis savo organizacijos nariams įsakė, jeigu vokiečiai bandys juos išvežti iš Lietuvos, kad pabėgtų ir grįžtų namo. Apie kario tarnybą Vietinėje rinktinėje J. Mickaitis prisimena: Aš, dirbdamas štabe, po darbo turėjau galimybę telefonu palaikyti ryšį su Paulaičiu, kuris tuo metu slapstėsi pas girininką Vladą Gudavičių. (...) Vokiečiai rinktinę apginklavo prancūzų armijos ginklais: karabinais ir lengvaisiais kulkosvaidžiais, karininkus pistoletais, kad negalėtume gauti šovinių, nes vokiečiai ne itin pasitikėjo rinktinės kariais. Priesaikos metu iš štabo atvažiavo pats generolas Povilas Plechavičius ir keli vokiečių atstovai. Iš priesaikos teksto išbraukėme sakinį: Kovosime už naują Europą, Adolfo Hitlerio vadovaujami. Aikštėje, skaitant tekstą, tariant šiuos žodžius, nuleidome rankas. Buvęs Vietinės rinktinės karys Justinas Garšva prisimena: Po generolo P. Plechavičiaus kreipimosi Raseiniuose savanorių registracijos punkte stojau į rinktinę. Greitai buvome išsiųsti į Seredžių, kur buvo dislokuoti Vietinės rinktinės 309 ir 310 batalionai. 309 batalionui vadovavo Misevičius, o 310 kapitonas J. Žemaitis. Tai buvo gražiai nuaugęs, kariškos laikysenos karininkas. Aš buvau paskirtas į antrą kuopą, kuriai vadovavo iš Girkalnio valsčiaus kilęs vyr. leitenantas Jonas Jaskys. Po poros savaičių mums buvo pristatytas naujas kuopos vadas jurbarkiškis, anksčiau buvęs pieninės vedėju, vyr. leitenantas Vincas Ausiukaitis. Jis buvo labai tvarkingas, drausmingas kariškis, to paties reikalavęs iš kuopos karių. Kai gavome ginklus, vyko šaudymo pratybos. Kuopos vadas V. Ausiukaitis pažadėjo, kad jeigu gerai šaudysime, gausime prizą vyno butelį. Šaudymas pavyko gerai, todėl abi pusės buvo patenkintos: kuopos vadas ir mes, gavę prizą. 1944 m. balandžio pabaigoje apmokymas buvo baigtas, o gegužės 1-osios naktį Seredžiaus prieplaukoje abu batalionai amuniciją pakrovė į garlaivius ir išplaukė į Kauną. Kaune persėdę į geležinkelio ešeloną 309 ir 310 batalionai buvo išsiųsti į Vilniaus kraštą. Varėnoje II buvo išlaipintas 309 batalionas, o 310 dislokuotas Eišiškėse. Varėnoje II apsistojo bataliono štabas, kapitono J. Čeponio vadovaujama 1-oji kuopa, sunkiųjų kulkosvaidžių ir trisdešimties žmonių pionierių būrys. Antroji kuopa, vadovaujama vyr. leitenanto V. Ausiukaičio, buvo išsiųsta į pietus nuo Varėnos II už 20 kilometrų esantį Kaniavos kaimą. Kitos dvi kuopos buvo dislokuotos Zervynų ir Kalesnikų kaimuose. J. Mickaitis prisimena: Batalionas turėjo vienintelį transportą vežimus su arkliais: 10 vežimų ir 20 arklių. Bataliono uždavinys buvo saugoti Varėnos II geležinkelio stotį ir geležinkelio liniją, einančią Gardino link. Mūsų uniforma buvo kaip vokiečių žandarų, šviesiai žalia, tik ant kairės rankovės turėjome prisisiuvę trispalvį trikampį. Karininkai buvo apsirengę prieškarinių Lietuvos karininkų uniforma. Maždaug pusė karininkų atsivežė savo rusiškus automatus su dviem diskais. Mūsų ginklai, kaip minėjau, buvo prancūziški, tik visa bėda, kad vokiečiai vienam kariui išduodavo po 30, o kulkosvaidžiams po 200 šovinių ir po dvi granatas. Šovinių atsargas vokiečiai papildydavo tik po kautynių su raudonaisiais partizanais. Kiekviename batalione buvo vokiečių ryšių karininkas ir 6 vokiečių puskarininkiai, kurie tvarkydavo visus dokumentus, o karininkas pasirašinėdavo. Mūsų bataliono ryšių karininkas buvo kapitonas Miuleris, prie Charkovo netekęs trijų kairės rankos pirštų. Jis buvo aršus nacionalsocialistų partijos narys. Ryšių karininkas kontroliavo visą bataliono tiekimą: maisto, aprangos ir ginkluotės. Kai mes, jurbarkiečiai, atvykome į Seredžių (pirmieji 140 žmonių), radome porą pažįstamų karininkų, kurie anksčiau buvo baigę Jurbarko gimnaziją ir karo mokyklą. Jie mus rekomendavo bataliono adjutantui Jonui Venslauskui. Jis mus keturis, baigusius Jurbarko gimnaziją, ir priėmė. Porą savaičių dirbau su adjutantu, skaičiavau pašalpas karių šeimoms. Vėliau mane priėmė dirbti leitenantas Tamošiūnas. Jis buvo paskirtas bataliono žvalgybos karininku. Seredžiuje mes dirbome dviese. Mano darbas buvo žymėti pastebėtą partizanų judėjimą specialiame žemėlapyje. Rytą 8 valandą, baigę darbą, raportuodavome leitenantui Tamošiūnui apie pastebėtus naujus partizanų dalinius. Varėnos II apylinkėse raudonųjų partizanų judėjimas buvo nežymus. Daug daugiau buvo baltųjų lenkų partizanų. Žinias dažniausiai pranešdavo miškų ūkio darbuotojai, kiti pareigūnai. Iš karto man suteikė grandinio laipsnį, o nuvažiavus į Varėną II jaunesniojo puskarininkio (...). Varėnoje, 309 bataliono štabe, gavome atskirą kambarį. Ten dirbome dviese su puskarininkiu. Vienas budėdavo naktį, o kitą parą buvo laisvas. Į Varėnos miestelį mes, štabo nariai, galėjome vaikščioti bet kuriuo paros metu. Paėmęs atostogų pažymėjimą, porą kartų dviem paroms buvau nuvažiavęs į Vilnių. Ten P. Plechavičiaus štabe dirbo mano senas pažįstamas Vytautas Svilas.
© 2017 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |