Gyvenimo audrose nepalūžęs
(Tęsinys. Pradžia nr. 46)
Antanas POCIUS
|
Saleziečių gimnazijoje Petras
Paulaitis mokėsi bitininko įgūdžių.
Estė (Paduvos provincija), 1926
|
|
Paulaičių šeima iš kairės: mama
Kotryna, į tėviškę atostogų grįžęs
Petras kunigo sutana, jo brolis
Vincas ir tėvas Kazimieras.
Nuotraukos iš P. Paulaičio archyvo
|
Giminaitė Danutė Gliosienė apie P. Paulaičio gimtinę ir jo
mokslo metus prisiminė: Mano mergautinė pavardė Paulaitytė, senelis
ir Petro tėvas buvo tikri broliai. Senelių šeima ir Petro tėvas
gyveno kartu Kalnėnų kaime. Paskui broliui Kazimierui, mano seneliui,
Šakių valsčiuje, Plioriškių kaime, nupirko ūkį. Paulaičių ūkis nuo
Nemuno buvo visai netoli, iš vakarų pusės žaliavo gražus pušynas.
Už kelių kilometrų nuo Kalniškių Vokietijos siena. Petras buvo
labai gabus mokslui. Mokėsi Jurbarke, vėliau tęsti mokslų išvyko
į Italiją. Mano žiniomis, iš pradžių jis buvo pasiųstas į Vokietiją,
o netrukus išvyko į Italiją. Kai vasarą parvykdavo iš užsienio,
Petras dažnai atostogaudavo pas mus, savo pusbrolį Antaną Paulaitį.
Mano tėvas apsigyveno čia išėjęs į žentus. Per šventes suvažiuodavo
nemažai giminaičių. Petras su visais mokėjo gražiai bendrauti, todėl
patiko giminėms ir kaimynams. Jis visada domėjosi ne tik giminių,
bet ir kaimynų gyvenimu, kiekvienam rasdavo tinkamą žodį4.
1923 metais, nuvykęs į Italiją, P. Paulaitis įstojo į Estė
(Paduvos provincija) gimnaziją, kur per metus išmoko italų kalbą.
Mokydamasis saleziečių išlaikomoje gimnazijoje, P. Paulaitis gyveno
vienuolyne. Gimnazijoje, be teorinių žinių, buvo mokoma ir praktinių
dalykų: ten jis pramoko bitininko ir spaustuvininko amato paslapčių.
Pastarosios profesinės žinios P. Paulaičiui labai pravertė Laisvės
kovų metais, kai ėmėsi pogrindinės spaudos leidybos. Baigęs šią
mokyklą, įstojo į Turino universiteto Teologijos filosofijos fakultetą,
kartu mokėsi ir Ekonomikos fakultete. Tarptautinio Teologijos universiteto
1938 m. rugpjūčio 21 d. išduotoje pažymoje rašoma, kad P. Paulaitis
saleziečių kongregacijoje su pagyrimu yra baigęs visus kunigystei
reikiamus mokslus. Ten jam buvo suteikti pirmieji kunigo šventimai.
Tačiau dėl blogo regėjimo dvasinė vadovybė jam patarė nesiekti aukštesniųjų
kunigo šventimų. Kad sveikata, o ne kiti motyvai jam sutrukdė tapti
kunigu, akivaizdžiai rodo minėta pažyma charakteristika, kurioje
teigiama, kad per 12 gyvenimo saleziečių kongregacijoje metų P.
Paulaičio elgesys buvo nepriekaištingas5.
Baigęs mokslus Turine, toliau savo žinias gilino Romoje. Išlaikęs egzaminus gavo prekybos teisės diplomą. Buvo labai gabus mokslui, todėl be italų kalbos išmoko lotynų, vokiečių, portugalų, ispanų kalbas. P. Paulaitis 1933 metais išvažiavo į Portugalijos sostinę Lisaboną ir pradėjo dirbti Lietuvos pasiuntinybėje. Po metų perėjo dirbti į privačią katalikų gimnaziją, kurioje dėstė lotynų ir italų kalbas. Šioje gimnazijoje mokytojavo trejus metus. Susitaupęs pinigų, norėdamas geriau susipažinti su Vakarų kultūra, per mokinių vasaros atostogas nemažai keliavo po Europą. Buvo aplankęs Šveicariją, Prancūziją.
Tyrinėjant P. Paulaičio biografiją, iškyla kai kurie neaiškumai
dėl jo gyvenimo ir darbo Austrijoje. Mokytojo tarnybos lape, kurį
P. Paulaitis užpildė 1938 m. spalio 1 d., jau grįžęs į Lietuvą,
parašyta, kad vienus metus mokytojavo Italijoje, o apie gyvenimą
ir darbą Austrijoje neužsimenama. Tačiau artimas P. Paulaičio gyvenimo
ir kovų bičiulis J. Mickaitis savo atsiminimuose rašo, kad P. Paulaitis
1936 metų vasarą persikėlė į Austriją, kur privačioje gimnazijoje
dėstė lotynų ir italų kalbas6. Nekyla abejonių, kad prisiminimų
autorius J. Mickaitis apie P. Paulaičio gyvenimą užsienyje girdėjo
iš jo paties lūpų, todėl netikėti tuo šaltiniu nėra pagrindo. Tuo
labiau kad panašią versiją patvirtina kitas prisiminimų apie P.
Paulaitį autorius, jo pusbrolis P. Gervylius.
Kalbėdami apie P. Paulaičio gyvenimą Austrijoje, galime pasiremti tik aukščiau paminėtais šaltiniais. Aišku viena, kad pagrindinė grįžimo į Lietuvą priežastis buvo pablogėjęs tarptautinis klimatas: 1938 metais Vokietijos kariuomenei įžengus į Austriją, P. Paulaitis grįžo į Lietuvą.
Vėl Lietuvoje
Pažinčių ir kapitalo neturinčiam iš mokslų užsienyje į Lietuvą
grįžusiam inteligentui nebuvo lengva. P. Paulaitis prisimena: Ir
štai 1938 metais galutinai sugrįžau į savo mylimą Tėvynę. (
) Bet
sunkumų dar daug buvo priekyje. Juk mano kišenės tuščios. Po studijų
sveikata irgi nestipriausia. O menkai kam pažįstamas: visokie direktoriai
inspektoriai mane laikė bemaž svetimu žmogumi. Įsikurti Lietuvoje
reikėjo iš pažįstamų pasiskolinti bent porą šimtų litų. O ir tai
turėjau pasirašyti vekselį. Skolas skubėjau sugrąžinti, vekselį
išpirkti, o sutaupyti vis nieko negalėjau7.
1938 m. rugsėjo 16 d. švietimo ministro įsakymu P. Paulaitis nuo 1938 m. spalio 1 d. iki 1939 m. liepos 1 d. buvo laikinai paskirtas Kretingos apskrities Grūšlaukės pradžios mokyklos jaunesniuoju mokytoju su VI kategorijos atlyginimu.
Tai labai menkos pareigos tokiam intelektualiam ir jau nemažą
pedagoginio darbo patirtį užsienio valstybių gimnazijose sukaupusiam
mokytojui. Tačiau tokį Švietimo ministerijos sprendimą galėjo nulemti
grynai formali priežastis specialaus pedagoginio išsilavinimo
neturėjimas. Tokį teiginį patvirtina 1939 m. spalio 14 d. švietimo
ministro pasirašytas įsakymas Nr. A/83, kuriuo P. Paulaitis nuo
1939 m. spalio 21 d. iki 1940 m. liepos 1 d. skiriamas Jurbarko
valsčiaus Dainių pradžios mokyklos vedėju laikinai eiti jaunesniojo
mokytojo pareigas. Šiame įsakyme keliama sąlyga, kad iki minimo
laiko jis įgytų mokytojo cenzą8. Atrodo, kad pagal Lietuvos
švietimo sistemoje galiojusią tvarką, tai ir buvo ta formalioji
priežastis, trukdžiusi P. Paulaitį skirti į aukštesnį postą. Dainių
pradžios mokykla buvo įsikūrusi netoli nuo P. Paulaičio tėviškės,
Giedrių kaime, apie trys kilometrai nuo Jurbarko, gražiai tvarkomame
Lietuvos saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio
ūkyje. P. Paulaitis mėgo savo profesiją, dirbo patriotinį darbą
su kaimo jaunimu. Darbo sąlygos buvo geros, ateities perspektyvos
teikė gražių vilčių: mokytojas P. Paulaitis ketino sukurti šeimą.
Pirmoji sovietinė okupacija. Nuo raudonojo teroro į Vokietiją
Baisioji okupacijų ir karo audrų apokalipsė neaplenkė Lietuvos. 1940 m. birželį prasidėjo sovietinė okupacija, atnešusi lietuvių tautai dideles nelaimes, P. Paulaičio gyvenimą pasukusi visai nelaukta linkme.
Siekdami sugriauti klasta užgrobtos nepriklausomos valstybės pagrindus ir ją kolonizuoti, sovietiniai okupantai pagal iš anksto sukurptus planus užsimojo pirmiausia fiziškai sunaikinti tautos šviesuolius, buvusią valdininkiją, patriotinių organizacijų vadovus, darbščiausius ūkininkus, mokytojus. Prasidėjus raudonajam terorui, į sovietinio saugumo įtariamų Lietuvos piliečių sąrašus greitai pateko užsienyje mokslus baigęs ir ten ilgai gyvenęs P. Paulaitis. Šnipomanija sergančioms okupantų represinėms tarnyboms tai buvo svarbus įkaltis. Apie tai P. Paulaitis rašė:
ir atėjo išvaduotojai.
Šį kartą raudonieji rusai. Spalva kita, bet tikslai tie patys:
Lietuva, kadangi ji nedidelė valstybė, nepajėgi apsiginti, ko nepajėgė
caras, mes privalome padaryti ji turi būti Rusijos. Ir sunaikino
sąmoninguosius ir vien už tai tebenaikina. Sutrypė mano jaunystės
gražiausias, nekalčiausias ir teisėtas svajones, palaidojo mano
jaunų dienų savo ir kitų geresniam gyvenimui pasiruošimą. Ir tik
tai, kad carui Stalinui okupavus Lietuvą, kaip ir didelė dauguma
mano brolių, sesių, jam, vėliau ir kitiems raudoniesiems carams,
nenusilenkėme, buvome suimti, mušdavo raudonųjų carų tarnai ir klausdavo:
Ar mylėsi dabar rusų Sovietų Sąjungą? Išblaškyti po Rusijos plačias
stepes ir tundras, ten darbe badu išmarinti, kiti jau darbo ir
skurdo iščiulpti, iššaudyti sąmoningai, o likusieji vienetai, palaidoję
jaunų dienų svajones, užmojus, savo amžiaus pilnaties kūrybą, baigia
savo dienas begalės suvaržymuose ir nepritekliuose už trieilių spygliuotų
vielų, paslėpti pašalinei akiai miškuose. Sunku ir skaudu klausyti
tų akiplėšiškų ir ciniškų tvirtinimų, kad čia nepažeidinėjamos žmogaus
teisės.9
1940 m., pasibaigus mokslo metams, vasaros atostogas mokytojas P. Paulaitis leido savo tėviškėje, Kalnėnų kaime. Neilgai trukus kaimynas jį perspėjo, kad į Dainių pradžios mokyklą buvo atvykę čekistai, teiravosi mokytojo P. Paulaičio, tikriausiai norėjo jį suimti. Tokia grėsmė iškilo virš daugelio Lietuvos inteligentų galvų. Vieni pradėjo slapstytis Lietuvoje, kiti rinkosi politinio emigranto dalią, per žaliąją sieną bėgo į Vokietiją. Tai buvo pavojingas kelias, kurio sėkmė priklausė nuo pasienyje gyvenusių žmonių. Iškilus būtinybei, buvo organizuoti slapti sienos perėjimo punktai. Vieną tokį punktą Karšuvos girioje organizavo Eržvilko klebonas Antanas Petraitis, kitą per Laukesos pelkes kunigas Grigaitis.
P. Paulaitis nusprendė pasitraukti iš Lietuvos, nes siena su Vokietija nuo Jurbarko buvo visai netoli. Po kelių dienų į Kalnėnų kaimą su savo sėbrais atsibeldė enkavedistas Todesas, tačiau, laimei, P. Paulaitis jau buvo pakeliui į Berlyną. Čia telkėsi nuo bolševikinio teroro pabėgusių lietuvių kolonija. Baimindamasis arešto, į Vokietiją pasitraukė ir Petro brolis Vincas. Jam sieną padėjo pereiti vedlys buvusio ministro Antano Tamošaičio brolis Jonas, gyvenęs netoli Jurbarko.
Atsidūręs Berlyne, gerai mokėdamas vokiečių kalbą ir turėdamas profesinių žinių, P. Paulaitis nesunkiai gavo darbą Deutschesverlag spaustuvėje. Vykstant dviejų diktatorių Hitlerio ir Stalino sandėriui, kartu ir slaptam pasiruošimui karui, lietuvių padėtis Vokietijoje buvo gana delikati. Naciai su bolševikais buvo susitarę vieni kitiems išduoti režimų priešininkus, todėl dėl menkiausios dingsties vokiečiai lietuvius galėjo deportuoti į sovietų okupuotą Lietuvą. Gyvendami Berlyne gana sudėtingomis sąlygomis, lietuviai patriotai nesėdėjo rankas sudėję. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas buvo siejamas su būsimuoju VokietijosRusijos karu, kurio tikimybe politiniai emigrantai neabejojo.
1940 metų lapkričio 17 d. Lietuvos pasiuntinys pulkininkas Kazys Škirpa įkūrė Lietuvių aktyvistų frontą (toliau LAF), į kurį susibūrė nemažai įtakingų Lietuvos politinių emigrantų, išsikėlusių pagrindinį tikslą pasinaudojant ginkluotu VokietijosRusijos konfliktu atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tada dar tikėta, kad, rusus išvijus iš Lietuvos, vokiečiai leis atkurti nepriklausomą valstybę. Todėl Berlyne įsikūrusiam LAF štabui buvo svarbu Lietuvos išlaisvinimo akcijoms parengti pogrindines organizacijas ir tautą. Šiems darbams reikėjo daug talkininkų. Siekdamas aktyviai dalyvauti politinėje veikloje, į LAF organizaciją įstojo ir P. Paulaitis.
Nuo 1940 metų pabaigos Lietuvoje intensyviai kūrėsi LAF padaliniai ir štabai plataus masto antibolševikinis pogrindis. Pogrindžiui vadovauti ir ryšiams palaikyti reikėjo kurjerių, ryšininkų, žvalgų. Tačiau be nacių valdžios sutikimo Vokietijoje jokia lietuvių politinė veikla buvo neįmanoma. Todėl, neprarandant tautinės savigarbos, su vokiečių valdžia reikėjo eiti į įvairius kompromisus. Norėdami gauti ryšio priemonių ir leidimą pereiti VokietijosLietuvos sieną, LAF organizacijos nariai privalėjo tartis su Vermachto žvalgybos skyriumi ir gauti jų sutikimą. Vokiečiams rūpėjo lietuvius kurjerius panaudoti ir savo tikslams, todėl, kaip rašo savo atsiminimuose P. Paulaičio bendražygis ir artimas bičiulis Juozas Mickaitis, abiejų suinteresuotų pusių susitarimu į Vermachto žvalgybos mokyklą su keliolikos lietuvių karininkų grupe buvo pasiųstas ir P. Paulaitis. Per kelis mėnesius išėję sutrumpintą žvalgų paruošimo kursą, apginkluoti Vermachto ginklais ir ryšio priemonėmis, jie turėjo vykdyti LAF ir Vermachto žvalgybos skyriaus užduotis.
Kartu su vienu karininku P. Paulaitis buvo pasiųstas į Lietuvą.
Iš pradžių tokia užduotis nebuvo per sunki, nes pasienyje esantį
Pašvenčių kaimą ir jo apylinkes P. Paulaitis iš vaikystės dienų
gerai pažinojo. Vienas jo tikslų buvo nuvykti vokiečių nurodytu
adresu, paimti iš ten paketą su užšifruotais tekstais ir pargabenti
į Vokietiją. Kita labai svarbi P. Paulaičio užduotis Lietuvoje
užmegzti ryšius su LAF štabais ir padaliniais, surinkti žinias apie
politinę padėtį šalyje ir perduoti pogrindžiui LAF centro instrukcijas.
P. Gervyliaus tvirtinimu, P. Paulaitis, vykdydamas tokias užduotis,
Lietuvoje slapta lankėsi ne kartą. Tačiau kelionės per žaliąją sieną
vis sunkėjo, nes, sustiprėjus raudonajam terorui ir bėgančiųjų iš
Lietuvos srautui, sovietai ėmė labai akylai saugoti sieną su Vokietija.
1941 metų pradžioje sukurtos net trys pasienio zonos. Viena jų buvo
10 kilometrų pločio. Toje zonoje gyvenančių žmonių pasai buvo žymimi
antspaudais, o nevietiniai gyventojai čia lankytis galėjo tik su
specialiais leidimais. Kaip J. Mickaičiui pasakojo P. Paulaitis,
kartais kelią į vieną ar kitą pusę tekdavo skintis ginklu.
4 Danutės Gliosienės atsiminimai, užrašyti
1999 m. Šakių r., Išdagų k.
5 Tarptautinis Teologijos studentatas. Via Caboto,
27-Toronto, 1938 08 21.
6 Juozas Mickaitis. Petro Paulaičio kovų ir nelaisvės
metai. Rankraštis, neskelbtas.
7 Laiškas V. Korsakui 1978 10 22.
8 Švietimo ministerija. Kretingos apskr. II r.
Grūšlaukio prad. m-los mokytojo P. Paulaičio tarnybos lapas nr.
233, 1938 10 01.
9 Laiškas V. Korsakui.
© 2017 XXI amžius
|