Pirmasis puslapis
Krikðèionybë
    ðiandien
Likimai
Nuomonës
Þiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Gyvenimo audrose nepalûþæs

(Tæsinys. Pradþia nr. 46, 47)

Antanas POCIUS

Juozas Mickaitis 1945 metais. Nuotrauka iš P. Gervyliaus archyvo

Vokietijos–Sovietø sàjungos karas. Jurbarko gimnazijos mokytojas. Antinacinë veikla

1941 m. birþelio 22 d. prasidëjæs Vokietijos karas su Rusija tapo signalu Lietuvoje pradëti ginkluotà sukilimà prieð okupantus. Sovietiniam saugumui sunaikinus Vilniaus LAF ðtabà, svarbiausiu sukilimo centru tapo Kaunas. Èia vyko pagrindiniai ávykiai. LAF partizanai po tris paras vykusiø gatviø kautyniø su besitraukianèios Raudonosios armijos daliniais iðvadavo Kaunà. Ið sukilëliø uþimto Kauno radiofono buvo paskelbtas pareiðkimas apie nepriklausomybës atkûrimà ir Juozo Ambrazevièiaus vadovaujamos Laikinosios vyriausybës sudarymà. Vokieèiø kariuomenë tik ketvirtà karo dienà áþengë á lietuviø sukilëliø iðvaduotà Kaunà. Kartu su karo banga, kuri greitai persirito per Lietuvà, gráþo P. Paulaitis. Laikinosios vyriausybës buvo paskirtas Raseiniø apskrities virðininku. Taèiau lietuviø patriotø iliuzijos atkurti nepriklausomà Lietuvà greitai suduþo, nes vokieèiai nei nepriklausomybës paskelbimo akto, nei Laikinosios vyriausybës nepripaþino. Naciø sukurptuose Europos uþkariavimo planuose Lietuvai buvo skirtas tik okupuotos teritorijos, Treèiojo Reicho kolonijos likimas. Po ðeðiø savaièiø gyvavimo, 1941 m.  rugpjûèio 5 d., naujieji okupantai Laikinàjà vyriausybæ iðvaikë. Protestuodamas prieð þydø naikinimà, atstatydinus Lietuvos laikinàjà vyriausybæ, P. Paulaitis pasitraukë ið Raseiniø apskrities virðininko pareigø. Bolðevikmeèiu pradëta lietuviø tautos kova buvo tæsiama ir prieð naujuosius okupantus. Tik ta kova, atsiþvelgiant á aplinkybes, buvo neginkluota ir turëjo tikslà iðsaugoti nesugriautà Lietuvos ekonomikà, kultûrà ir ðvietimà, apsaugoti Lietuvà nuo ásitraukimo á vokieèiø–rusø karà. Slapta lietuviø kova prieð naciø okupacijà buvo masinis ir gerai organizuotas sàjûdis. Matydamas naujøjø okupantø Lietuvai daromas skriaudas, á antinaciná sàjûdá greitai ásitraukë ir P. Paulaitis. Tà paèià vasarà jis gráþo á Jurbarkà, apsigyveno tëviðkëje. Prasidëjus naujiems Mokslo metams, pradëjo mokytojauti Jurbarko gimnazijoje – dëstë lotynø ir vokieèiø kalbas. Pirmaisiais naciø okupacijos metais daugelio Lietuvos þmoniø sàmonëje buvo susiformavæs vertinimas, kad vokieèiai yra iðvaduotojai ið bolðevikinës okupacijos ir gelbëtojai nuo sovietø vykdyto teroro. Pradëjæs bendrauti su Jurbarko gimnazijos moksleiviais, P. Paulaitis aptiko, kad ir jo jaunøjø bièiuliø màstysenoje susiformavusios „vokieèiø iðvaduotojø“ garbinimo nuotaikos. Norëdamas atvësinti nepagrástà gimnazistø entuziazmà, savo auklëtinius ne kartà vedësi á Kalnënø puðynus parodyti ádubusiø smëlio plotø – èia iðkastose duobëse buvo laidojami naciø vykdyto holokausto aukø – suðaudytø Lietuvos pilieèiø þydø – palaikai: „Ðtai pasigërëkite, vaikai, kokie „humaniðki“ mûsø „iðvaduotojai“, – sakë jis gimnazijos moksleiviams. Tokios iðvykos prie holokausto aukø palaidojimo vietø gimnazistams buvo ásimintinos istorijos pamokos. Po holokausto ir kitø prievartos aktø lietuviø nuotaikos greitai pakito.

Pasakoja D. Gliosienë: „Ið vokieèiø okupacijos metø pamenu toká bendravimo su Petru epizodà. Buvau mokinukë. Vokieèiai mus, vaikus, pasiuntë á miðkà rinkti puðø ir egliø kankorëþiø. Tuos darbus organizavo vietos seniûnas. Mums á maiðus renkant kankorëþius, ið kaþkur atsirado Petras. Paklausë: „Kà jûs èia dabar darote?“ Paaiðkinome. „Vokieèiai mûsø tautà skriaudþia, – sakë mokytojas Petras. – O jûs jiems padedate. Greitai visi dinkite ið miðko.“ Mûsø niekas nesaugojo, maiðus palikæ dûmëme namo. Kad nepaklysèiau, mane dëdë Petras iðvedë ið miðko.“ Jurbarke jis iðsinuomojo tuo metu buvusá tuðèià dabartinës autobusø stoties pastatà ir savo erdviame bute ákûrë vyresniøjø klasiø mokiniø klubà, jame buvo biblioteka, ðaðkës, ðachmatai, biliardas. Vëliau tas klubas tapo moksleiviø patriotinës veiklos centru.

Juozas Mickaitis prisimena: „Petras Paulaitis buvo patrauklus, ádomus þmogus ir mokëjo ágyti jaunø þmoniø pasitikëjimà. Gyvendamas vienas, daug bendravo su jaunimu. Padëjo jam studijos Milane, kur susipaþino su naujaisiais pedagogikos metodais. Su mokiniais elgdavosi kaip jø vyresnis draugas, nepabrëþdamas savo, kaip mokytojo, virðenybës ar iðskirtinumo. Toks elgesys patraukdavo vyresniø klasiø mokinius. Juos domino mokytojo pasakojimai apie gyvenimà Pietinëje Europoje, tenykðèiø tautø bûdà ir paproèius. Paulaitis daug keliaudavo, ruoðësi kovai su okupantais, bet mokiniai þinojo, kur padëtas bûsto raktas ir, jam nesant, áeidavo á jo butà, naudodavosi biblioteka, þaisdavo ðachmatais ir t. t. Per trumpà laikà mokytojas uþvaldë savo mokiniø ðirdá ir protà, ágijo jø pasitikëjimà, stengësi diegti meilæ Lietuvai.“

P. Gervylius prisimena: „Að tuo metu mokiausi 4-oje gimnazijos klasëje. Pamenu, mokytojas P. Paulaitis daþnai kalbëdavo mokiniø susirinkimuose, suëjimuose. Skatino patriotines nuotaikas. Dar pirmaisiais rusø–vokieèiø karo metais að ið jo iðgirdau tada sunkiai átikinamà aiðkinimà, kad Vokietija karà pralaimës ir gali bûti suskaldyta, taèiau, atëjus laikui, ji vël prisikels ir susivienys. Tai buvo pranaðiðki þodþiai, kurie man ásiminë visam gyvenimui“.

Po þydø naikinimo akcijø ir kitø Lietuvai daromø skriaudø tapo aiðku, kad lietuviø tautos interesai naciams visai nerûpi, kad su jais joks nuoðirdus bendradarbiavimas neámanomas. Todël pogrindinës organizacijos per nelegalià spaudà stengësi informuoti Lietuvos pilieèius apie naciø daromus nusikaltimus, ruoðiamas prievartos akcijas, ragino visais ámanomais bûdais prieðintis mëginimams átraukti Lietuvos jaunimà á karà su Rusija.

1941 metø rudená P. Paulaitis susipaþino su jurbarkiðkiu Juozu Mickaièiu, dirbusiu Jurbarko laivø remonto ámonëje buhalteriu. Laisvës kova ðiuos du Lietuvos patriotus labai suartino, jie tapo bièiuliais, Laisvës kovos bendraþygiais. Per J. Mickaitá P. Paulaitis gavo radijo imtuvà, o tø paèiø metø rugsëjo mënesá jam papasakojo apie ketinimus ir pasiruoðimà leisti pogrindinæ spaudà.

1941 metø spalio pradþioje P. Paulaitis perdavë J. Mickaièiui ranka raðytà atsiðaukimà, pasiraðytà Aido slapyvardþiu. Jame Lietuvos pilieèiai kvieèiami nestoti á Reicho darbo tarnybà, netalkininkauti vokieèiams ðaudant þydus, nes prieð pasaulá naciai savo nusikaltimus stengsis suversti lietuviams. Tà tekstà J. Mickaitis perspausdino maðinële. Ðapirografu proklamacija buvo padauginta 1000 egzemplioriø tiraþu ir per vyresniøjø klasiø mokinius iðplatinta Jurbarko, Ðakiø valsèiuose, Raseiniø ir Tauragës apskrityse. Iki 1942 metø sausio mënesio buvo iðspausdinti dar du atsiðaukimai, nukreipti prieð vokieèiø okupacinæ valdþià. P. Paulaièio bute ákurtame moksleiviø klube daþnai vyko intensyvios vyresniøjø klasiø mokiniø diskusijos: buvo svarstoma, kokiais bûdais prieðintis okupantams. Mokytojas P. Paulaitis skatino juos Laisvës kovai, patardamas vokieèiams prieðintis neginkluotu bûdu. Tokia proga labai greitai pasitaikë. Naciø okupacinë valdþia Jurbarko miesto burmistru paskyrë vietiná vokietá, repatriantà Gepnerá. Jis buvo arðus nacis, stengësi Jurbarkà suvokietinti, todël 1941 m. gruodþio pradþioje visi lietuviðki gatviø pavadinimai buvo pakeisti vokiðkais. Mokytojo P. Paulaièio paskatinti, vyresniøjø klasiø mokiniai rengësi Jurbarkà atlietuvinti. P. Paulaitis papraðë J. Mickaitá laivø remonto dirbtuvëse parûpinti keturis 3–4 mm storio skardos lapus, kuriuos sukarpë nedidelëmis juostelëmis. Mokiniai jose lietuviø kalba suraðë gatviø pavadinimus, po tris buvo suskirstyti á keturias grupes, kurios, apsirûpinusios reikalingais árankiais, 1941 m. gruodþio 22 d. arkliais kinkytais veþimais iðsiruoðë á rizikingà akcijà. Gatviø atlietuvinimas buvo pradëtas 2 val. nakties ir po pustreèios valandos darnaus darbo patriotinë akcija buvo baigta: visur kabojo lietuviðki gatviø pavadinimai, o vokiðkos Gepnerio lentelës nuo Mituvos tilto sumestos á upæ. Jurbarkiðkiai dþiaugësi, kad atsirado jëga, kuri sugeba pasiprieðinti naujøjø okupantø Lietuvos kolonizavimo uþmaèioms. Nuo 1941 m. pabaigos J. Mickaitis per laivø kapitonus reguliariai ið Kauno gaudavo pogrindinës spaudos leidiniø: Á laisvæ, Nepriklausoma Lietuva, Laisvës kovotojas, juos perduodavo P. Paulaièiui, o ðis per savo mokinius iðplatindavo aplinkiniuose valsèiuose. 1942 m. pradþioje mokytojas P. Paulaitis nusprendë, kad jo vadovaujamas vyresniøjø klasiø mokiniø klubas jau pakankamai subrendæs tapti politine organizacija ir gali imtis sudëtingesniø Laisvës kovos veiksmø. Apie pogrindinës organizacijos ákûrimo bûtinybæ jis konsultavosi su Jurbarko ir Kauno inteligentais.

Lietuvos laisvës gynëjø sàjunga (LLGS) buvo ákurta 1942 m. vasario 16-àjà – Lietuvos Nepriklausomybës dienà. Apie tai savo atsiminimuose J. Mickaitis raðo: „Steigiant Lietuvos laisvës gynëjø sàjungà, man su broliu Vytautu dabartinëje autobusø stotyje teko stovëti sargyboje. Brolis Vytautas, uþsirakinæs prie durø, stebëjo pro langà, o að vaikðèiojau gatvëje ir sekiau, ar nepastebësiu ko nors átartino. Tokias uþduotis mums buvo davæs P. Paulaitis. Gestapas tada nesuuodë apie pogrindinës organizacijos ákûrimà. Organizacijos valdybà sudarë keturi skyriai, dalyvavo septyni þmonës: keturi Jurbarko inteligentai – pirmininkas Petras Paulaitis, Spaudos ir agitacijos skyriaus vadovas ekonomistas Jonas Buèiûnas, Ûkio ir finansø skyriaus – buhalteris Juozas Sabaliauskas.

Þvalgybos skyriaus paskirtis buvo bausti iðdavikus, ið vokieèiø kareiviø rinkti ginklus: pirkti juos ar keisti á naminæ degtinæ ir laðinius. Dar valdyboje dalyvavo teisëjas Kerzonas, taip pat gydytojas ir advokatas ið Kauno bei karininkas ið Raseiniø (buvusioRaseiniø apskrities virðininko kapitono Prano Guþaièio tvirtinimu, juo galëjo bûti leitenantas Bronius Urbutis). Organizacijos tikslas buvo atkurti Nepriklausomà Lietuvà su sostine Vilniumi ir uostu Klaipëda. Tà paèià dienà valdyba patvirtino sàjungos programà, pavadintà Á reformuotà demokratijà. Ðá manifestà sudarë 19 punktø. Programoje buvo nuðviesta ne tik politinë veikla, bet ir ekonominës, kultûrinës, socialinës Lietuvos problemos. Pavyzdþiui, buvo rekomenduojama ásteigti þemës fondà, vienai ðeimai palikti dirbti tik 80 ha þemës, o likusià þemæ iðdalinti beþemiams. Þemës ûkio darbininkams buvo siûloma ávesti privalomà draudimà. Buvo siûloma ið pensijø fondo mokëti pensijas visiems darbininkams ir tarnautojams, kurie iðdirbo 25 metus. Tuo metu tai buvo gana paþangi ir demokratiðka programa.

Organizacija turëjo veikti penketukø sistema. 10 penketukø sudarë kuopà, kurios vadovas su valdyba palaikë tiesioginá ryðá. Steigiamajame valdybos posëdyje taip pat buvo nutarta du kartus per mënesá leisti laikraðtukà. Pirmas pogrindinio laikraðèio Lietuviðki atgarsiai numeris iðëjo 1942 metø kovo mënesá.“

Kadangi broliai Juozas ir Vytautas Mickaièiai Paulaièiui buvo parûpinæ radijo imtuvà, jis, mokëdamas nemaþai uþsienio kalbø, galëjo pasiklausyti objektyvesnës informacijos. Todël pogrindiniame laikraðtyje „Lietuviðki atgarsiai“ uþsienio politikos apþvalgas ir apie padëtá frontuose raðydavo pats. Kaip ir mokiniø susirinkimuose, laikraðtyje jis árodinëjo, kad Vokietija karà jau pralaimëjo, todël Lietuvos pilieèiø reakcija turinti bûti tokia: niekur nesitraukti ið Lietuvos, netalkininkauti vokieèiams karo pramonëje ir Reicho darbo tarnyboje, nes visi darbingi lietuviai bûsià reikalingi nepriklausomos Lietuvos atkûrimui. Toliau laikraðèio puslapiuose Paulaitis taip pat raðë, kad jeigu vokieèiai bandys savo uþmaèias vykdyti jëga, lietuviai jiems turi pasiprieðinti ginklu. Visa tuometinë Lietuvos pogrindinë spauda ragino netalkinti vokieèiams, todël jokiais paþadais ir vilionëmis jiems nepavyko jaunimo mobilizuoti á SS legionus. SS divizijas vokieèiams pavyko mobilizuoti tik Latvijoje ir Estijoje, o Lietuvoje ta mobilizacija atrodë labai apgailëtinai. Pavyzdþiui, á Jurbarko valsèiaus mobilizacijos punktà atvyko vos keli jaunuoliai ir tai tokie, kurie turëjo atleidimus nuo karo tarnybos. Ne geresnë padëtis buvo visoje Lietuvoje. Patyræ visiðkà fiasko, naciai ásiuto ir grasino, kad á Lietuvà atsiøs kelias SS divizijas, kurios nuðluos Lietuvà nuo þemës pavirðiaus. Laimë, tokiai niekðybei jie nesiryþo.

Suþlugus SS divizijø mobilizacijai, Lietuvos generalinis komisaras Adrianas fon Rentelnas ásakë Vokietijos karo pramonei prievartos bûdu surinkti ir sugaudyti 100 tûkstanèiø Lietuvos gyventojø. Taèiau tos vyrø gaudynës vokieèiams buvo menka paguoda, nes savivaldybëse dirbæ lietuviai tarnautojai ið anksto áspëdavo þmones apie naciø rengiamà rekrûtø medþioklæ, todël jauni vyrai tuo metu pasisaugodavo. Yra þinoma, kad Raseiniø apskrityje pavyko suimti tik keliasdeðimt jaunuoliø.

Vokieèiams nepavyko ápirðti lietuviams savo totalitarinës ideologijos ir ákurti nei nacistinës partijos, nei panaðios á hitlerjugendà jaunimo organizacijos. Katalikiðkos moralës dvasia iðauklëtam jaunimui smurto ir prievartos ideologija buvo svetima ir atgrasi. Politinëje kovoje Lietuvoje patyræ vienà pralaimëjimà po kito, vokieèiai bejëgiðkumà bandë kompensuoti stiprindami represijas prieð tautos patriotus. Nuo 1943 metø naciø okupacinë valdþia pradëjo visaip varþyti kultûros ir ðvietimo ástaigø darbà, suiminëti ir siøsti á koncentracijos lagerius Lietuvos intelektualus.

1943 metø pabaigoje LLGS jau buvo pakankamai sustiprëjusi: savo gretose subûrusi apie tûkstantá nariø. Reguliariai buvo spausdinamas 4 lapø pogrindinës organizacijos laikraðtis Lietuviðki atgarsiai, kurá 2–3 tûkstanèiø egzemplioriø tiraþu padaugindavo erþvilkieèiai, artimiausi P. Paulaièio talkininkai broliai Juozas ir Vytautas Mickaièiai, vyresniøjø klasiø mokiniai Vladas Parðelis, Vincas Pocius, broliai Antanas ir Vladas Gudavièiai, mokytojas Vincas Laurynaitis, Jurbarko smulkaus kredito banko direktorius Juozas Sabaliauskas. Platinant spaudà buvo surenkamos aukos markëmis, kurias organizacija panaudojo ginklams ásigyti. LLGS ginklus nupirkdavo ið atostogauti vaþiuojanèiø vokieèiø arba ið Lietuvon parvykusiø savisaugos bataliono kariø lietuviø. LLGS kovojo prieð lietuviø tautos iðdavikus, aktyvius vokieèiø talkininkus: paskutiniame laikraðèio puslapyje buvo skelbiamos jø pavardës. Kartais prieð juos bûdavo imamasi ir radikalesniø priemoniø. Jurbarko pieninës vedëju dirbo su vokieèiais bendravæs Ausiukaitis. Pas já daþnai atvaþiuodavo gestapo virðininkas Karsteinas ið Smalininkø. Abu puotaudavo. Ausiukaitis savo sëbrà apdovanodavo sviestu. Paulaitis nutarë, kad gestapininkas per daþnai vaþinëja á Jurbarkà ir ásakë LLGS nariams juos gerai pagàsdinti. J. Mickaitis su dviem bièiuliais, apsiginklavæ automatais, nuvaþiavo netoli Smalininkø ir kelyje Smalininkai–Jurbarkas surengë pasalà. Du sugulë uþ þabø krûvos, o vienas saugojo arklius. Kai vakare priartëjo slidþiu keliu lëtai vaþiuojanti Karsteino lengvoji maðina, vaikinai á jos ratus trinktelëjo keletà serijø. Maðina apvirto, o vokietis susilauþë rankà. Kol iðsigandæs gestapininkas pësèias parskuodë á Smalininkus, J. Mickaitis su bièiuliais laimingai gráþo á Jurbarkà. Gestapo ðefas sukëlë ant kojø Smalininkø gestapo skyriø ir vokieèiø águlà. Manydami, kad tai raudonøjø partizanø diversija, vokieèiai apieðkojo miðkà, taèiau, þinoma, nieko nerado. Nuo to laiko gestapo virðininkas Karsteinas á Jurbarkà be apsaugos nevaþinëdavo.

© 2017 „XXI amþius“