Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Su pagarba pasitinkame Lietuvos šimtmetį

Sulaukėme garbingo savo valstybės šimtmečio jubiliejaus. Mūsų pasididžiavimą Lietuva ir džiaugsmą garbinguoju jos jubiliejumi vasario 16-ąją po vidurdienio išreikš skambėsiantys bažnyčių varpai, visai Lietuvai ir pasauliui skelbsiantys, kad lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba, susidedanti iš 20 narių, tuometinių tautos atstovų, apsisprendusių dėl valstybės kūrimo pradžios, ryžosi mesti iššūkį pasauliui: Vasario 16-osios nepriklausomybės Aktu (Nutarimu) pareikšti apie Tautos siekį kurti savo valstybę. Tačiau jau nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų vos užgimusią respubliką puolė ir vokiečių, ir rusų baltagvardiečių, o per Rytų Lietuvą į tada jaunos šalies gilumą veržėsi rusų bolševikų daliniai, lenkų gen. Želigovskis, paskelbdamas „maištą“, užgrobė Vilnių, taip dvidešimčiai metų atplėšdamas jį nuo Lietuvos ir sulenkindamas šį Lietuvai svarbų miestą, kaip istorinę sostinę. Sulaukęs Lietuvos pasipriešinimo, generolas buvo priverstas atsisakyti savo ketinimo užimti didesnę mūsų valstybės dalį. Lietuva parodė nepalenkiamą atsparumą, sugebėdama greitai surastomis savanorių pajėgomis atsilaikyti prieš visus išmėginimus. Lietuva džiaugėsi, kai į punktus rinkosi savanoriai, apsisprendę ginti jauną respubliką nuo priešų. Ir nebūdavo stebėtina, kad iš 40 kaimo vyrų, atėjusių į savanorius, priimdavo tik 15, nes kiti likusieji tiesiog neturėjo, kuo apsiauti, – buvo basi arba tik su vyžomis.

Nepriklausomybė leido mums pasiekti gyvenimo pažangą – per 22 nepriklausomybės metus vystėsi kultūra, augo ekonomika, brendo politika, menas, literatūra, kultūra. Praradus Vilnių, kaip sostinę, buvo greitai modernizuojama Laikinoji sostinė Kaunas su gyvenamaisiais namais, su valstybinėmis įstaigomis, universitetais, užsienio šalių ambasadomis. Lietuva galėjo džiaugtis, kai per 20 metų tik 20 proc. lietuviškai kalbėjusių Kauno gyventojų lietuvių kalbą kaip savą įvardijo daugiau nei pusė kauniečių – juk Laikinosios sostinės statusą įgavęs ir 20 metų jį laikęs Kaunas turėjo tapti lietuviškas. Lietuva džiaugėsi, kai vystėsi bankai, buvo įkurta nacionalinė valiuta litas, kai augo ekonomika, bet liūdėjo, kai 1923–1924 metais emigravo dešimtys tūkstančių tautiečių. Lietuva džiaugėsi, kad vystėsi žemės ūkis, žemę gavusieji savanoriai iš bežemių tapdavo sumaniais valstiečiais, sugebančiais pateikti žemės ūkio produkciją ir gyvulininkystės produktus į Europos kraštus, bet liūdėjo, kai įvykus perprodukcijai kilusi krizė vertė ūkininkus kelti protesto streikus – už tai kai kurie jų vadovai buvo pasmerkti mirčiai. Lietuva liūdėjo, kai neteko Klaipėdos krašto, bet džiaugėsi, kai drąsieji Lietuvos šauliai su lietuvininkais suorganizavo sukilimą, ir net 500 metų germanizuotą, bet nepasidavusį Žemaičių kraštą žaibiškai atgavo. Lietuva džiaugėsi, kai buvo rengiamos Dainų šventės, kai minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines visuotino pakilimo banga iškilmingai nešiojo jo portretus po visą kraštą, bet vėliau nerimavo, kai tos Dainų šventės okupacijos metais buvo paverčiamos okupacinės santvarkos šlovinimu. Lietuva džiaugėsi, kai iš Amerikos į skrydį, deja paskutinį, rengėsi mūsų drąsieji lakūnai Darius ir Girėnas, ir liūdėjo, kai jų nesulaukė parskrendant iš tuo laiku Atlantą sunkiai įveikusio skrydžio. Lietuva džiaugėsi, kai jos konstruktoriai kūrė nuostabius lėktuvus „AMBO“, bet liūdėjo, kai įsiveržusi okupacija žudė juos ir ir kitus tautos atstovus. Lietuva džiaugėsi iš Rusijos malonės atgavusi Vilnių, bet liūdėjo, kai netrukus okupacinis režimas pradėjo vykdyti tautos naikinimo planus. Lietuvai skaudėjo, kai 1940–1941 metais okupantai naikino politinę santvarką, mūsų kultūrą, ekonomiką, tarptautinius ryšius, o labiausiai – žmones. Lietuvai skaudėjo, kai 1941–1944 vokiečių okupacija toliau naikino mūsų nepriklausomybę, jos gyventojus, ypač žydus. Lietuvai skaudėjo, kai 1944–1953 metais vėl sugrįžęs stalinistinis režimas dar skaudžiau naikino tautą, jos dvasią, kultūrą, ūkinę struktūrą, kai fiziškai ir dvasiškai buvo susidorojama su tauriausiais Tautos atstovais. Lietuva rodė savo pajėgumą ilgu partizaniniu karu, pranokusiu kitas kaimynines tautas, kai ir nuo susidorojimo pasitraukusi išeivija kovojo už savo tautiškumo išlikimą pasaulyje. Lietuva buvo stipri, kai jos partizanų vadai pasirašė 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją, nors jau daug lietuvių kentėjo speiguotojo Sibiro toliuose. Ir visada Lietuva tikėjo, kad bus laisva, per tuos 50 okupacijos metų įsisąmonindama „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos radijo“, Vatikano, Romos, Madrido ir kitų radijo stočių laidų skleistas mums tautines ir krikščioniškas vertybes, žadinusias laisvės ir nepriklausomybės viltis ir ilgesį. Visa tai leido Tautai pasipriešinti okupantų užmačioms, stiprėjo disidentinis pasipriešinimas, pogrindyje kūrėsi įvairios pasipriešinimo grupės. Vėliau demokratėjant okupaciniam režimui atsirado Sąjūdis, kurio nesulaikoma banga kartu su kitomis tautinėmis organizacijomis, su pogrindžio spauda nešė mus Nepriklausomybės link. Ir Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d., ir jos apgynimas nuo agresijos 1991 metais, ir įstojimas į NATO bei ES, ir technologinė pažanga leido mums ne tik pasivyti bet ir pralenkti pasaulį: daugybė įsikūrusių televizijos ir radijo stočių, kompiuteriai, internetas, socialiniai ryšiai, ekonomikos įsiliejimas į Europos ir pasaulio erdvę, kultūros laimėjimų išplėtimas iki pasaulio krašto – visa tai leido Lietuvai sėkmingai įsiterpti į lygiateisių tautų bendruomenę.

Tačiau džiaugdamasi atkūrusi savo nepriklausomybę Lietuva liūdi, kad jos žmonės, kartais net patys geriausieji ir sumaniausieji, priversti dėl neteisybės ir sunkaus gyvenimo palikti savo kraštą ir laimės ieškoti svetimose šalyse. Mes galime džiaugtis lietuvių išradingumu ir darbštumu, bet kartu turime prisiminti, jog išvažiuojančių lietuvių skaičius vis didėja, o 100 dirbančiųjų jau turi išlaikyti 53 vaikus ir pensininkus. Nuo 2016-ųjų šis skaičius kasmet padidėja. Mes galime džiaugtis, kad laisvai važiuojame į bet kurią šalį, tačiau turime suprasti, jog tautai išlikti turi gimti net tris kartus daugiau kūdikių. Mes turime džiaugtis, kad turime santykinai laisvą spaudą, bet prisiminti, jog prieš 27 metus išsivadavus iš Rusijos priklausomybės vis dar 34 proc. piliečių tiki Rusijos geranoriškumu. Mus jaudina ir susiklostanti grėsminga padėtis, kai Rusija prie Lietuvos sienų įkurdina toliašaudes raketas su branduoliniu ginklu. Mūsų tikrai neturėtų gąsdinti santykių su, pavyzdžiui, Indija ar Japonija, Ispanija ar Kanada plėtimas, nes tos šalys tikrai niekada nesikėsino į mūsų nepriklausomybę ir, galima manyti, niekada nesikėsins. Visa tai privalome turėti galvoje, kurdami ir puoselėdami savo šimtmečiu besididžiuojančią valstybę. Sveikiname visus su garbingu Lietuvos Valstybės jubiliejumi!

© 2018 „XXI amžius“