|
RUBRIKOS
|
Atmintis Kaip Vasario 16-ąją Trispalvė plazdėdavo ir okupuotoje Lietuvoje
Sovietinė okupacija siekė iš Tautos atminties brutaliai išnaikinti bet kokią pagarbą visoms tautinėms ir krikščioniškoms vertybėms ir tautiniams simboliams. Visomis pastangomis jie norėjo paminti pagarbą mūsų istorijai, mūsų didingiems žygiams, nepriklausomam gyvenimui, tautiniams simboliams, pirmiausia Trispalvei, lydėjusiai mus per visą nepriklausomą gyvenimą. Tačiau okupacinei valdžiai tarnavusiems pakalikams sunkiai sekėsi tai padaryti didelė Tautos dalis aktyviai priešinosi tokioms okupacinės valdžios užmačioms. Tai ir ilgai nuo pat okupacijos pradžios vykęs partizaninis pasipriešinimas okupacijai, užgniaužtas tik po dešimties metų, ir įvairių jaunimo organizacijų tautiniu ar krikščionišku pagrindu susikuriančios organizacijos, ir vadinamasis disidentinis judėjimas, ir pogrindžio spauda, galop susibūrimas į Lietuvos Sąjūdį, kurio pastangomis, irstant komunistiniam režimui, buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Nors, tiesą sakant, didžioji Tautos dalis ilgainiui pasidavė sovietų malonei ir daug ką iš tų vertybių prarado, tačiau visą laiką, be minėtų aktyvių organizuoto pasipriešinimo atvejų, kildavo sporadiški, tik paslapčia iškylantys tam tikri tautinės atminties pliūpsniai, rodantys mūsų ištvermę, tai vienur, tai kitur paminint Vasario 16-ąją kaip brangiausią mums vertybę būdavo iškeliamos tautinės vėliavos, rašomi tautiniai šūkiai, pagaliau net didingi šio mūsų valstybės įvykio paminėjimai, nors už tokį Vasario 16-osios prisiminimą tekdavo kartais ne tik laisvę, bet ir gyvybę paaukoti, tačiau didvyriški poelgiai vykdavo beveik kasmet ir net atokiausiose Lietuvos vietovėse. Juk daugybė partizanų su mintimis apie nepriklausomybę kovojo už tą Vasario 16-osios vėliavą. Ir plazdėjo trispalvės okupantų ir jų pakalikų panosėse, tačiau jie buvo bejėgiai prieš pasiryžėlius. Dėl vėliavos iškėlimo Vasario 16-ąją jie buvo viskam pasiryžę ir mirčiai, ir ilgiems įkalinimų metams, ir persekiojimams. Trispalvė pasirodydavo netikėčiausiose vietose, net virš saugumiečių pastatų. Ir plazdėdavo drąsiai, su pasididžiavimu, o išdavikai virpėdavo iš baimės: gal jau baigiasi jų valdymas? Ir kai per mūsų kraštą atgimimo metu liejosi mitingų bangos, peržengusios ir Lietuvos ribas, ne vienas lietuvis, gyvenęs Baltarusijoje ar rusų valdomoje Kaliningrado srityje, su ašaromis akyse klaupdavosi prieš ją ir bučiuodavo jis žinojo, kad tai yra didžioji mūsų vertybė, kad daug partizanų žuvo su svajone iškelti ją laisvoje tėvynėje, patys keldavo ją Vasario 16-ąją ar jos išvakarėse ir žūdavo. O ir mes, dalyvavę mitinguose ir demonstracijose už laisvę ir nepriklausomybę Atgimimo metais, nešdami ar keldami vėliavą, su ašaromis akyse žiūrėjome į ją. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |