Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Su pagarba pasitinkame Lietuvos šimtmetį

Sulaukėme garbingo savo valstybės šimtmečio jubiliejaus. Mūsų pasididžiavimą Lietuva ir džiaugsmą garbinguoju jos jubiliejumi vasario 16-ąją po vidurdienio išreikš skambėsiantys bažnyčių varpai, visai Lietuvai ir pasauliui skelbsiantys, kad lygiai prieš šimtą metų, 1918 m. vasario 16 d., Lietuvos Taryba, susidedanti iš 20 narių, tuometinių tautos atstovų, apsisprendusių dėl valstybės kūrimo pradžios, ryžosi mesti iššūkį pasauliui: Vasario 16-osios nepriklausomybės Aktu (Nutarimu) pareikšti apie Tautos siekį kurti savo valstybę. Tačiau jau nuo pirmųjų nepriklausomybės dienų vos užgimusią respubliką puolė ir vokiečių, ir rusų baltagvardiečių, o per Rytų Lietuvą į tada jaunos šalies gilumą veržėsi rusų bolševikų daliniai, lenkų gen. Želigovskis, paskelbdamas „maištą“, užgrobė Vilnių, taip dvidešimčiai metų atplėšdamas jį nuo Lietuvos ir sulenkindamas šį Lietuvai svarbų miestą, kaip istorinę sostinę. Sulaukęs Lietuvos pasipriešinimo, generolas buvo priverstas atsisakyti savo ketinimo užimti didesnę mūsų valstybės dalį. Lietuva parodė nepalenkiamą atsparumą, sugebėdama greitai surastomis savanorių pajėgomis atsilaikyti prieš visus išmėginimus. Lietuva džiaugėsi, kai į punktus rinkosi savanoriai, apsisprendę ginti jauną respubliką nuo priešų. Ir nebūdavo stebėtina, kad iš 40 kaimo vyrų, atėjusių į savanorius, priimdavo tik 15, nes kiti likusieji tiesiog neturėjo, kuo apsiauti, – buvo basi arba tik su vyžomis.

Valstybės kūrėjai

Dvidešimt: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai

Vilma Bukaitė,

Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja

1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Pagal P. Kalpoko paveikslą išleistas atvirukas

1917 m. rugsėjo 25 d. dvidešimt pasipuošusių vos prieš keturias dienas išrinktų Lietuvos Tarybos narių susėdo bendrai nuotraukai. Panašų Petro Kalpoko paveikslą, kuriame jie nutapyti besiruošiantys pasirašyti bene svarbiausią dvidešimto amžiaus lietuvių politinį dokumentą, galime išvysti Signatarų namuose. Dvidešimt puošnių vyrų aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą, iš kairės: sėdi Jurgis Šaulys, Stanislovas Narutavičius, Kazimieras Steponas Šaulys, Vladas Mironas, Petras Klimas, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, stovi Kazimieras Bizauskas, Donatas Malinauskas, Jonas Vailokaitis, Alfonsas Petrulis, Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Pranas Dovydaitis, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Jonas Smilgevičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Iškilmingam posėdžiui pirmininkaujantis Basanavičius skaito akto tekstą, likusieji susikaupę klausosi.

Valstybės kūrėjai

Paberžių jaunalietuviai ir jų vadas Jonas Augulis

Jonas Augulis

1926 metais ,,Neo Lithuania“ korporacija pradėjo kaimo jaunimą telkti tautiškai ideologijai. Buvo sudaryta komisija (jai pirmininkavo studentas Boleslovas Grėbliauskas), kuri parengė įstatus. 1927 m. spalio 8 d. ji buvo įregistruota apskrities viršininko. Taigi ši data ir yra laikoma „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos įkūrimo  data. Paskirta pirmoji Sąjungos centro valdyba, jos pirmininku išrinktas B. Grėbliauskas. 1928 m. liepos 2–3 d. Kaune įvyko pirmasis Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. 1929 m. birželio 29–30 d. antrajame Sąjungos suvažiavime Kaune vadovauti išrinktas Antanas Smetona, o garbės  nariais – kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, dr. Vilhelmas Storosta-Vydūnas ir prof. Izidorius Tamošaitis, 1935 metais – kun. Vladas Mironas. Nuo 1935 metų Sąjungos vadas buvo Antanas Smetona, vyriausias globėjas – Juozas Tūbelis, vadai – B. Grėbliauskas (Grėbliūnas, 1935–1938), Alfonsas Kaulėnas (1938–1939), J. Skaisgiris (1939–1940). Trečiajame suvažiavime 1930 metais kan. J. Tumas-Vaižgantas pašventino Sąjungos vėliavą. Jaunalietuvių himno autorius yra Jonas Mačiulis-Maironis.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50; 2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6)

J. Kasperavičius-Visvydas Kęstučio apygardos štabo vardu į suvažiavimą išsiuntinėjo kvietimus Tauro, Dainavos, Didžiosios Kovos apygardų vadams ir į Vilnių – BDPS vadui J. Markuliui. Nutarta apygardų vadų susirinkimą surengti netoli Batakių esančioje geležinkelio stoties viršininko Prano Rimkaus sodyboje. Apie gruodžio vidurį P. Paulaitis pasiuntė porą partizanų į ūkininko sodybą, kur buvo slapstomi anglų pasiuntiniai. Jie buvo apgyvendinti arčiau Batakių įrengtame atsarginiame štabo bunkeryje.

Tarnavęs Dievui ir žmonėms

A†A vysk. Juozas PREIKŠAS

(1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11)

Vyskupas Juozas Preikšas tėviškės, Griškabūdžio, bažnyčioje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vasario 11 dieną Lietuvos vyskupai ir visi tikintieji lietuviai Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Lietuvą paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Panevėžio vyskupą emeritą Juozą Preikšą prieš pat iškilmingas šv. Mišias Trakuose Aukščiausiasis pasikvietė į Amžinybę. Tai – ypatingas išėjimo laikas – vyskupui itin brangi buvo Švč. Mergelė Marija. Jo gyvenimą žemėje riboja svarbios Lietuvai datos: 1926-ieji – Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimas – ir 2018 metai – Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. O ir pats vyskupo gyvenimas buvo tarnystė Dievui ir žmonėms.

Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Alvydas Šeduikis trumpam grįžo į Telšius

Sausio 28-ąją, sekmadienį, parapijos salėje po šv. Mišių už prieš 30 metų mirusį buvusį Telšių Katedros vargonininką, pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį, tikinčiųjų teisių gynėją Alvydą Šeduikį, prezidento Valdo Adamkaus 2005 metais apdovanotą (po mirties) už nuopelnus Lietuvos Respublikai Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, vyko jo žmonos Aldonos Šeduikienės knygos „Neblėstanti žvaigždžių šviesa. Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla ir kūryba“ pristatymas. Nors Telšiuose net du kartus (1976–1978 ir 1984–1987 metais) jis dirbo vargonininku, asmeniškai jo pažinti neteko. Po Telšius ir aplink apie jį, drąsų, tvirtą žmogų, jaunimo vedlį, disidentą, sklandė legendos. Ir apie jo žmoną Aldoną buvę jos pažįstami kalbėdavo su pagarba. Todėl sužinojusi, kad apie garsųjį Telšių vargonininką išleista knyga, nuėjau į jos pristatymą. Ir džiaugiuosi, kad nepatingėjau. Atėjo nedaug žmonių, bet tie, kuriems jo atminimas brangus. Neabejoju, būtų atėję daugiau, jei būtų žinoję, – trūko reklamos. Gal šio susitikimo organizatoriai specialiai plačiai nereklamavo – parapijos salėje nedaug vietos. Tačiau ne dalyvių gausa lėmė šios popietės vertę. Šią drėgną sausio dieną čia buvo jauku ir šilta. Išklausėme įdomios šios knygos atsiradimo istorijos. Aldonai, miestietei, vienturtei dukrai, didelis atradimas buvęs giliai tikinti, gausi, darni, muzikali, dvasinga aštuonių asmenų Šeduikių šeima, gyvenusi vienkiemyje Krosnos bažnytkaimyje Lazdijų rajone. Aldona nieko nuo savęs nerašiusi, tik į knygą sudėjusi Alvydo archyvą: laiškus, dienoraščius, eilėraščius. Savo dvasia Alvydui labai artimi buvę Vydūnas, Mačernis ir Čiurlionis. Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka rado galimybių Europos Sąjungos fondo lėšomis paremti šios knygos išleidimą.