Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Valstybės kūrėjai

Paberžių jaunalietuviai ir jų vadas Jonas Augulis

Jonas Augulis

Dramos būrelio vaidintojai

„Jaunosios Lietuvos“ Paberžių skyriaus styginių instrumentų orkestras

„Jaunosios Lietuvos“ Paberžių skyriaus (J. Augulio) choras. Centre – vadovas Jonas Augulis

Paberžių skyriaus skaitykloje

Jono Augulio „Trijų liepsnų“ žymens apdovanojimo medalis

Vytauto Didžiojo garbei dovanotas ženkliukas

1926 metais ,,Neo Lithuania“ korporacija pradėjo kaimo jaunimą telkti tautiškai ideologijai. Buvo sudaryta komisija (jai pirmininkavo studentas Boleslovas Grėbliauskas), kuri parengė įstatus. 1927 m. spalio 8 d. ji buvo įregistruota apskrities viršininko. Taigi ši data ir yra laikoma „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos įkūrimo  data. Paskirta pirmoji Sąjungos centro valdyba, jos pirmininku išrinktas B. Grėbliauskas. 1928 m. liepos 2–3 d. Kaune įvyko pirmasis Sąjungos skyrių atstovų suvažiavimas. 1929 m. birželio 29–30 d. antrajame Sąjungos suvažiavime Kaune vadovauti išrinktas Antanas Smetona, o garbės  nariais – kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, dr. Vilhelmas Storosta-Vydūnas ir prof. Izidorius Tamošaitis, 1935 metais – kun. Vladas Mironas. Nuo 1935 metų Sąjungos vadas buvo Antanas Smetona, vyriausias globėjas – Juozas Tūbelis, vadai – B. Grėbliauskas (Grėbliūnas, 1935–1938), Alfonsas Kaulėnas (1938–1939), J. Skaisgiris (1939–1940). Trečiajame suvažiavime 1930 metais kan. J. Tumas-Vaižgantas pašventino Sąjungos vėliavą. Jaunalietuvių himno autorius yra Jonas Mačiulis-Maironis.

Sovietinėje spaudoje buvo rašoma, kad tai buvo fašistinė jaunimo organizacija, kuri prisidengusi šūkiu „Tautai jaunąsias jėgas“ skiepijo buržuazinio nacionalizmo ir fašizmo ideologiją, ugdė šovinizmą – kraštutinį nacionalizmą, kovojo prieš darbininkų judėjimą, teigė, kad į ją buvo verčiami įsirašyti valstybinių įstaigų tarnautojai, ypač mokytojai. Sąjungos šefas prezidentas Antanas Smetona pavadintas fašistiniu diktatoriumi.

,,Jaunosios Lietuvos“ sąjunga buvo tautinė, patriotinė jaunimo organizacija, kurios pagrindinis tikslas – ugdyti jaunimo sąmoningumą, pilietiškumą, atsakomybę tėvynei ir tautai. Sąjungos nariai be jokios prievartos galėjo būti visų socialinių sluoksnių jaunuoliai: ūkininkai, studentai, bežemiai, samdiniai, amatininkai, darbininkai, visi, kurie pritarė jaunalietuvių idėjoms. Visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį jos priešininkai stengiasi sumenkinti patriotizmo ir pilietiškumo sąvokas. Gal dėl tautiškumo, patriotizmo, pilietiškumo nuvertinimo dabar Lietuvoje mažai teprisimenama apie tarpukario jaunalietuvius, jų veiklą, reikšmę tarpukario jaunimui.

2017 metų spalio mėnesį buvo paminėtas Sąjungos įkūrimo 90-metis. Tai vyko Kaune. Jaunalietuviai, atrodo, tik šiame mieste populiarūs, o kupiškėnai vargu, ar ką nors žino apie šios organizacijos veiklą. Gaila, nes prieškariu Kupiškio miesto pašonėje, Paberžių kaime, veikė vienas iš aktyviausių „Jaunosios Lietuvos“ skyrių. Kupiškio rajono Paberžių skyriaus jaunalietuviams vadovavo Jonas Augulis.

J. Augulis gimė 1912 m. lapkričio 25 d. Paberžių kaime, Kupiškio valsčiuje, ūkininko Povilo Augulio šeimoje. Tėvai turėjo 43 hektarus žemės. Paberžiai – 3 km nuo Kupiškio. Tuo metu šiame kaime buvo penki ūkininkai, kiti gyveno vienkiemiuose. Augulių ūkis buvo gražus ir tvarkingas, sodyba didžiausia ir gražiausia ne tik Paberžių kaime, bet ir visoje apylinkėje. Tėvas Povilas Augulis gimė 1856 m. rugpjūčio 16 d. Paberžių kaime. Spaudos draudimo metais buvo knygnešys. Šią veiklą pradėjo būdamas 19 metų ir knygnešiu buvo apie 16 metų. Areštuotas Sibire išbuvo 11 metų. Grįžo į Lietuvą turėdamas 40 metų. Vedė būdamas beveik 50 metų. Buvo geras dainininkas, grojo smuiku. Auguliai išaugino tris vaikus: dvi dukras ir sūnų Joną, būsimą jaunalietuvių vadą. Dukras ir augintinę (užaugino mirusios svainės, vyro sesers, mažametę dukrą) leido į mokslus, o sūnui buvo skirta kitokia dalia: jis buvo ūkio paveldėtojas. Tačiau Jonas ūkiu visiškai nesidomėjo. 1926 metais, kai Jonui buvo tik keturiolika, mirė tėvas. 1929 metais Jonas išvažiavo mokytis į Salų dvimetę žemės ūkio mokyklą ir ją baigė.

Nuo pat pirmų dienų Salose Jonas parodo paveldėtus iš tėvo gabumus muzikai. Čia jis tapo mokyklos choro ir styginių instrumentų orkestro dalyviu, susipažino ir artimai susidraugavo su muzikos mokytoju Antanu Andrašiumi. Mokytojas atkreipė dėmesį į neabejotinus Jono gabumus muzikai. Be muzikos pradžiamokslio Kupiškio vidurinėje mokykloje, niekur kitur muzikos nesimokęs Jonas gerai grojo smuiku, kontrabosu, violončele, gitara, mandolina. Mokytojas A. Andrašius pamokė groti iš natų, diriguoti. 1931 metais baigęs Salų mokyklą Jonas ūkininkavimu nesidomėjo. Daug skaitė, muzikavo. 1933 metais tapo Šaulių sąjungos Kupiškio skyriaus nariu.

1930 m. birželio 20 d. Kaune Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms paminėti įvyko trečioji visuotinė Dainų šventė. Į ją važiavo ir Kupiškio šaulių choras. Bosų grupėje dainavo Jonas Augulis. Visi šventės dalyviai buvo apdovanoti ženkleliais su Vytauto Didžiojo atvaizdu. Choristai sužavėti Dainų šventės grožiu, paveikti girdėtų kalbų ir šventinės nuotaikos, sugrįžę į namus, Jono Augulio iniciatyva su trimis apylinkės šauliais parašė raštą-pasižadėjimą, kad visas savo jaunas jėgas skirs Tėvynei ir tautai. Jį visi pasirašę, įkišo į butelį ir užkasė Augulių sodybos kieme, o ant viršaus pasodino Vytauto Didžiojo atminimo  ąžuoliuką. Šiandien jis jau gana didelis, tačiau nelinksmas, neišmaniai apgenėtas – naujieji sodybos šeimininkai nebežino jo tikrosios reikšmės...

Šis bendraminčių pulkelis – trys Šaulių sąjungos nariai, choro dalyviai, Augulių ir Kavaliauskų jaunimas – netrukus sudarys jaunalietuvių branduolį. Jie rinkdavosi Augulių sodyboje. Erdvus kiemas ir kluonas, miško aikštelė su ąžuolu, svetingos Augulių ir Kavaliauskų šeimos traukte traukė jaunimą. Čia buvo tinkamiausia vieta susirinkus pašokti, padainuoti ar garsiai paskaityti iš „Jaunosios kartos“ ar kitos tautinės pakraipos spaudos. Jau buvo keletas vaidintojų.

1932 m. balandžio 24 d. Augulių sodyboje susirinko gausybė jaunimo – apie 80 žmonių, keli vyresni, visi šventiškai pasipuošę, pakilios nuotaikos. Susirinkimui pirmininkavo Jonas Augulis, sekretorius – Petras Kavaliauskas. Dalyvavo „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Kupiškio apylinkės valdybos narys, pradžios mokyklos mokytojas Liudas Špokevičius. Jis supažindino su Sąjungos veikla, tikslais. Nutarta įsteigti „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos Paberžių skyrių. Oficialūs steigėjai, padedant L. Špokevičiui, buvo J. Augulis, broliai Jonas ir Petras Kavaliauskai, Juozas Kriaučiukas ir Povilas Juodakys. Skyriaus pirmininku vienbalsiai išrinktas J. Augulis, vicepirmininku – P. Juodakys, sekretoriumi – Petras Kavaliauskas, iždininku – Juozas Kriaučiukas, knygininku – Povilas Tamošiūnas; valdybos kandidatais išrinkti Anėlė Kavaliauskaitė ir Povilas Baronas; revizijos komisijos nariai – Ona Balčiūnaitė, Jonas Kavaliauskas ir Anelė Augulienė. Nustatytas metinis nario mokestis – vienas litas. Tuo metu į jaunalietuvius įsirašė 30 žmonių. Skyriaus veiklos būstinė buvo Augulių sodyba Paberžių kaime. Birželio mėnesį Sąjungos vadovybė Paberžių skyriui atsiuntė skyriaus kampinį ir apvalųjį anspaudus, o iki rudens skyrius jau turėjo ir narių ženklelius. Taip prasidėjo skyriaus veikla. Centro valdyba duodavo įvairių įpareigojimų, aprūpindavo metodine medžiaga, kultūrinio turinio paskaitomis, kad skyriai galėtų paminėti kiekvieną ypatingą Lietuvai datą ar šventę. Jaunalietuviai šventė Vasario 16-ąją, Gegužės 1-ąją (Tėvynės gražinimo dieną), Motinos dieną, balandžio 29-ąją minėjo J.Tumo-Vaižganto mirties datą, birželio 13-ąją – A. Smetonos vardo dieną, o birželio 28-oji buvo „Jaunosios Lietuvos“ himno autoriaus Jono Mačiulio-Maironio mirties sukakties diena, rugsėjo 8-oji – Tautos šventė, spalio 8-oji – „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos įkūrimo diena, lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės šventė, gruodžio 17-oji – Tautinės vyriausybės diena. Jaunalietuviai paminėdavo liepos 17-ąją – S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio, savo skyriaus įkūrimo – dieną. Nuo ankstyvo pavasario Augulių sodyba – namai, kluonas, kiemas, netolima miško aikštelė skamba nuo jaunimo balsų ir juoko; čia muzikuojama, dainuojama, garsiai skaitoma, deklamuojama. Ir taip būdavo kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ar per šventę. Jaunalietuvius susiejo bendros pažiūros ir nuoširdi draugystė; kartu švenčiamos valstybinės, tautinės, Sąjungos šventės, vardadieniai, iškilmingos vaikinų palydos į Lietuvos kariuomenę. J. Augulis domėjosi Lietuvos politiniais įvykiais, su jais supažindindavo savo skyriaus narius, skatino juos daryti savo išvadas, šviestis. Šiuose namuose niekas nekilnojo stikliuko, tiktai muzikos instrumentus, natas, knygas ir įvairius žurnalus. Iš atokiau esančių kaimų plaukte plaukė jaunimas. Rinkdavosi tik blaivūs. Pats skyriaus pirmininkas J. Augulis buvo pasakęs, kad girtiems čia – ne vieta. Taip Augulių sodyba tapo jaunimo (ir ne tik Sąjungos narių) veiklos centru. Plačiai pasklido garsas apie šį skyrių ne tiktai Kupiškio krašte, bet visoje Panevėžio apskrityje.

Per pirmuosius veiklos metus vyko keturi valdybos posėdžiai, penkios paskaitos, surengta viena gegužinė, skyriuje buvo 200 narių padovanotų knygų, suburtas dramos būrelis. Suvaidintos dvi komedijos – „Knarkia paliepus“ (išleista 1906 metais Čikagoje), V. Petronio keturių veiksmų veikalas „Nepasisekęs debiutas“. Dešimt skyriaus narių dalyvavo sporto šventėje Kaune. Ji buvo surengta „Jaunosios Lietuvos“ įkūrimo 50-mečiui paminėti. Liepos 17-ąją jaunimo pulkelis pas Augulius laukė S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą baigties. Išgirdęs skaudžią žinią labai išgyveno. Kiekvienas susirinkimas turėdavo prasmę. Štai 1933 m. gruodžio 31 d. susirinkusiuosius J. Augulis supažindino su Marcinkonių įvykiais (Marcinkonys buvo okupuoti lenkų) ir pakvietė visus pareikšti protestą.

Skaitykla, turėjusi apie 300 knygų, irgi veikė Augulių namuose. Skyrius prenumeruodavo „Jaunąją kartą“, „Mūsų Vilnių“, „Trimitą“, „Kultūrą ir sveikatą“, „Tėvų žemę“, „Ūkininko patarėją“ ir kitus laikraščius bei žurnalus. Paberžių kaimo jaunalietuvių skaityklai knygų padovanojo poetas Jonas Graičiūnas, prof. Petras Šalčius, teisininkas Povilas Pakarklis, mokytojas Aleksandras Česenka. Nuo 1936 m. kovo 1 d. iki gegužės 1 d. Sąjungos vadovybė paskelbė knygų rinkimo akciją su šūkiu „Knygą kaimui!“ Į visuomenę kreiptasi taip: „Mielas Tautieti! Jau perskaitytą knygą atiduok knygų vajaus rinkėjui. Tamstos spintoje būdama, ji neatneš tiek naudos, kiek ji bus naudinga, patekusi į kaimo knygyną“.

Šiam skyriui buvo pakankamai sunku veikti, nes trūko išsilavinusių žmonių. J. Augulis buvo vienintelis. Todėl visa veikla gulė ant šio devyniolikamečio vaikino pečių. Jis buvo vidutinio ūgio, inteligentiškos išvaizdos, mąslus, santūrus, rimtas, tvarkingas jaunuolis, mėgstąs bendrauti su bendraminčiais, visą gyvenimą vengęs lėkštų kalbų, nerimtų poelgių.

1934 metais Paberžių skyrius jau turėjo 35 žmonių mišrų chorą. Kupiškėnai jį vadindavo tiesiog J. Augulio choru. Visi choristai gyveno gretimuose kaimuose, daugelis buvo ūkininkų vaikai ar pažįstami. To meto jaunimas ilgėjosi gražių užsiėmimų, mėgo dainuoti, todėl labai noriai dalyvavo choro, orkestro ar teatro veikloje. Iš pradžių choras dainavo lietuvių liaudies dainas, o vėliau – harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir kompozitorių dainas keturiais balsais. Tokį puikų kaimo jaunimo chorą visoje Panevėžio apskrityje turėjo tik Paberžių skyrius. 1936 metais J. Augulio choras jau mokėsi gana sudėtingų III Sąjungos sąskrydžio Dainų dienos programos dainų, važinėdavo po apylinkes ir jas viešai dainuodavo. Kiekvieno balso partiją J. Augulis išmokydavo atskirai, o per bendras repeticijas patikrindavo tenorų ir bosų partijas pasirinktinai, liepdavo kuriam daininkui padainuoti dainos posmą arba visą dainą. Toną parodydavo balsu arba su kamertonu.

J. Augulio dukra Regina Augulytė-Gvaldienė teigia, kad tėvas ir pats mėgino harmonizuoti lietuvių liaudies dainas bei melodijas orkestrui. Po Antrojo pasaulinio karo namuose buvo likę J. Augulio ranka rašytų natų sąsiuvinių, užrašų, atskirų lapų su natomis. Choras veikė iki 1937 metų vidurio. 1934 m. birželio 23–24 d., per Jonines, iš Paberžių skyriaus devyni sportininkai dalyvavo jaunalietuvių surengtoje sporto šventėje Panevėžyje, liepos 5–8 dienomis – sąskrydyje Kaune prezidento ir „Jaunosios Lietuvos“ šefo A. Smetonos gimimo 60-mečiui paminėti. Paberžių skyriaus narė S. Baltušytė-Grigienė pasidžiaugė: „O man labai svarbu buvo, kad pirmą kartą traukiniu važiavau...“ Susikūrė orkestras (jame buvo 12 žmonių), jo nariai grojo mandolina, balalaika, gitara, kontrabosu, o J. Augulis – smuiku. Orkestras jau grojo jaunimo vakarėliuose, šventėse. Kaimo vaidintojai kasmet pastatydavo po vieną veikalą. Per vaidinimus ar kitus meninius renginius bei sportinę veiklą jaunalietuviai įgydavo kaimo žmonių simpatijų ir finansinės paramos. Sąjungos centro valdyba lėšų skyriams neskirdavo. 1935 metais Paberžių skyriaus pirmininkui J. Auguliui paskirtas „Trijų liepsnų“ žymuo. Už gražią veiklą jis buvo įrašytas pirmajame „Trijų liepsnų“ žymens akte, pasirašytame A. Smetonos. Jis – pirmas iš dviejų didelių Panevėžio rajonų jaunalietuvių skyrių vadų, vienas iš pirmųjų skyriaus vadų Lietuvoje, apdovanotas garbingu Sąjungos Garbės ženklu – „Trijų liepsnų“ žymeniu. Šis apdovanojimas išsaugotas iki šių dienų. 1935 metai buvo labai reikšmingi. Paberžiečiai gana plačiai užsiiminėjo menine veikla ir pagarsėjo Kupiškio apylinkėse. J. Augulio choras įvairiose šventėse giedodavo himną, koncertuodavo. Daug rūpesčių vadovui buvo ruošiantis Aukštaitijos apygardos sąskrydžiui. Po ąžuolu suvaidinta misterija „Vakarinė daina“. Scenografiją  sukūrė Juozas Kėdainis, būsimasis skulptorius. Suorganizuota daug sporto švenčių, meninių renginių, plėtojama choro veikla (J. Augulio choras tebuvo vienintelis Panevėžio rajone).

1940 m. birželio 19 d. vidaus reikalų ministro įsakymu „Jaunosios Lietuvos“ sąjunga buvo uždrausta ir likviduota, o visą turtą ir archyvą įsakyta per „Inturisto“ tarnautoją Gafanovičių perduoti Lietuvos komjaunimo organizacijai.

1938 metais J. Augulis vienoje kaimo vakaronėje susipažino su dailia, gražų balsą turinčia mergina iš Noriūnų kaimo Vanda Vanagaite. Ji buvo baigusi pradžios mokyklą, priklausė Palėvenės pavasarininkų organizacijai. V. Vanagaitės tėvai buvo bežemiai Noriūnų dvaro darbininkai. Šeima buvo gausi, šeši vaikai. 1940 m. liepos 14 d. įvyko Jono Augulio ir Vandos Vanagaitės vestuvės. Jauni žmonės tikėjosi ramiai gyventi. Tačiau klydo. Lietuvoje jau šeimininkavo sovietų okupantai. 1941 metų pradžioje visas Augulių turtas buvo surašytas. Šeima slapstėsi, nes grėsė tremtis. 1941 m. liepos 9 d. Auguliams gimė sūnus Žygimantas Darius, o 1944 m. lapkričio 5 d. dukra Regina.

Antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą J. Augulis nenorėdamas eiti į raudonąją armiją, slapstėsi, šiaip taip per pažįstamus įsidarbino Panevėžio statybos treste. Šeštadienius ir sekmadienius praleisdavo su šeima namuose Paberžių kaime. Žemė, pusė namo, ūkio pastatai buvo nusavinti. Vieną 1944-ųjų rudens sekmadienio vakarą, Jonas su maisto ryšulėliu išėjo į darbą Panevėžin ir daugiau nebesugrįžo. Jam tada buvo tik 32 metai. Dukrai Reginai likimas lėmė, kad tėvo išvis neteko matyti. Apie J. Augulio dingimą sklido įvairios kalbos, bet tikros tiesos niekas nežinojo. Tik po 15 metų tremties į Lietuvą sugrįžęs svainis Petras Bučinskas pasakė, kad Jonas buvo sulaikytas Panevėžyje, gatvėje, enkavėdistų areštuotas, nuvežtas į Pajuostės kalėjimą ir sušaudytas. 1990 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos prokuratūra išdavė Vandai Augulienei pažymėjimą, kad „Jonas Augulis, gyvenęs Panevėžyje, Agronomijos g. 5, buvo neteisėtai įkalintas, tardytas ir sušaudytas 1945 m. sausio 26 d.“. Iki šiol nežinoma, kur jo palaikai užkasti. Tolimesnis Vandos Augulienės gyvenimas buvo ne mažiau dramatiškas. Ji paliko Augulių namus bijodama tremties ir apsigyveno pas tėvus Noriūnuose. 1950 metais ryžosi dar kartą kurti šeimą, ištekėjo už V. Matulionio. Tačiau 1952 m. balandžio 18 d. tragiškai žuvo V. Matulionis,  neišvydęs savo sūnaus Broniaus, gimusio 1952 m. birželio 8 d. 1972 m. rugsėjo 23 d. sovietų kariuomenėje žuvo sūnus Bronius. O 1983 m. liepos 19 d. autoavarijoje žuvo ir sūnus Žygimantas Darius Augulis. Kiek teko išgyventi ir skausmo patirti V. Augulienei, gali suprasti tik tie, kurie tai patyrė. Tačiau ji niekada nerodė blogos nuotaikos, buvo be galo nuoširdi, mokėjo su visais bendrauti, dalinosi prisiminimais. O papasakoti tikrai turėjo ką, nes gyveno 97 metus. Į jos namus užėjęs kiekvienas buvo sutiktas ir palydėtas kaip artimas giminaitis. Vanda sugebėjo blaiviai mąstyti, tinkamai vertinti situaciją. Su dideliu džiaugsmu sutiko Nepriklausomybės atkūrimą. Pagaliau galėjo atsitiesti po slogių išgyvenimų. Jai visada rūpėjo valstybės likimas. Džiaugėsi dukros Reginos ir žento Česlovo globa. 2017 m. gruodžio 22 d. nustojo plakusi daug skausmo iškentėjusi V. Augulienės širdis.

Dukra Regina paveldėjo iš tėvo gabumus muzikai. Ji mokėsi Panevėžio muzikos technikume, Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, baigė J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos fortepijono specialybę, visą gyvenimą dirbo Utenos vaikų muzikos mokykloje. Iš Vilniaus valstybinės konservatorijos III kurso buvo pašalinta, nors mokėsi gerai. Užkliuvo tėvo veikla. Vaikaitės Elita ir Radvilė gabios muzikai. Radvilė baigė Utenos muzikos mokyklą, tačiau tolimesnio gyvenimo nesusiejo su muzika, pasirinko kariškio specialybę. Regina įamžino tėvo atminimą akmeniniame tremtinių paminkle Kupiškio Kristaus Žengimo į Dangų bažnyčios šventoriuje. Yra išleista J. Augulio giminaitės Juzės Legaitės-Aleknienės ir Reginos Augulytės-Gvaldienės lėšomis knyga „Paberžių jaunalietuviai ir jų vadas Jonas Augulis“, sudarytoja – aktyvi Vilniaus kupiškėnų klubo veikėja, gimusi Šalnakundžių kaime (šalia Paberžių) Jonė Žebrytė.

Parengė Aldona Ramanauskienė

© 2018 „XXI amžius“