Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tarnavęs Dievui ir žmonėms

A†A vysk. Juozas PREIKŠAS

(1926 11 22–1951 09 23–1984 12 02–2018 02 11)

Vyskupas Juozas Preikšas tėviškės, Griškabūdžio, bažnyčioje Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vasario 11 dieną Lietuvos vyskupai ir visi tikintieji lietuviai Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Lietuvą paaukojo Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. Panevėžio vyskupą emeritą Juozą Preikšą prieš pat iškilmingas šv. Mišias Trakuose Aukščiausiasis pasikvietė į Amžinybę. Tai – ypatingas išėjimo laikas – vyskupui itin brangi buvo Švč. Mergelė Marija. Jo gyvenimą žemėje riboja svarbios Lietuvai datos: 1926-ieji – Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimas – ir 2018 metai – Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai. O ir pats vyskupo gyvenimas buvo tarnystė Dievui ir žmonėms.

Vaikystė, mokslai

Griškabūdyje (Šakių apskrityje) Marcelės Gerdžiūnaitės (1893–1990) ir Vinco Preikšo (1900–1983) šeimoje 1926 m. lapkričio 22 d. pirmagimis buvo pakrikštytas Juozu. Be būsimojo vyskupo, šeimoje, kurioje vyravo religinė bei patriotinė dvasia, augo Antanas, Vaclovas, Petronėlė ir Jonas. Mama ne tik nuolat primindavo vaikams maldą, bet vakarais buvo praktikuojama bendra malda – visa šeima meldėsi kartu, o spalį kalbėdavo rožinį. Kambarių sienas puošė kryžiai ir šventųjų paveikslai. Paaugę vaikai patarnavo šv. Mišiose, sesutė barstė gėles eucharistinėje procesijoje. Atėjusius elgetas sušelpusi motina vis prašydavo jų melstis už vaikus. Tėvas, Lietuvos savanoris, nelaisvėje dėl bado ir šalčio praradęs sveiktą, vaikams pasakojo įspūdžius iš kovų už nepriklausomybę. Vaikai klausydavo labai susidomėję – tad jau nuo mažens pajuto norą nuoširdžiai tarnauti Tėvynei, dirbant bet kokį darbą...

Vyskupas 2003 metais yra pasakojęs: „Mano tėvai ir seneliai buvo balsingi. Buvo jie giesmininkai ir dainininkai. Toks jų polinkis į dainą užkrėtė ir mus, vaikus. Šeimoje užaugome penki vaikai, visi esame balsingi, nors ne solistai ir ne aktoriai. Visi giedojome bažnyčios chore. Susitikus tėviškėje, mus siedavo daina. Mūsų dainos tada skambėdavo itin dažnai. Giesmė ir daina mūsų šeimos nepalieka ir dabar“.

Juozuką nuo mažens viliojo dvi svajonės: tapti kunigu (be tėvų  pavyzdžio, didelę įtaką padarė tuo metu Griškabūdyje klebonavęs poeto Prano Vaičaičio brolis kun. Juozas Vaičaitis) ar studijuoti karo mokslus. Lėmė išradingas sielovadininkas kun. J. Vaičaitis, kurio akyse išaugo Juozas, ir kurį jis išlydėjo į kunigų seminariją. Baigęs 6 Griškabūdžio pradžios mokyklos skyrius Juozukas 1940 metais stojo į Šakių ,,Žiburio“ gimnaziją, o birželio 15 dieną Lietuva buvo okupuota. Tėvas, išgirdęs tankų gaudesį bei rusiškas dainas, pasakė: ,,Vaikai, Lietuvos jau nebėra!“

Rudenį į mokslus išvykstantį sūnų motina palaimino nuo sienos nuimtu kryžiumi. Vyskupą tas palaiminimas – kryžiaus ir motinos – lydėjo visą gyvenimą ir saugojo. Mokydamasis gimnazijoje visas vasaros atostogas Juozas praleisdavo dirbdamas kartu su tėvu, gerai išmoko staliaus amato. Mokėsi iki 1944 metų pavasario. Artėjant frontui vokiečiai Vincą Preikšą su sūnumis Juozu ir Antanu paėmė kasti apkasų. Po poros mėnesių jiems pavyko pabėgti.

Kelias į Kauno kunigų seminariją

1944 metų rudenį trijų gimnazijų – Vilkaviškio, Marijampolės ir Šakių – mokinių likučiai (vieni buvo pasitraukę į Vakarus, kiti išėję į miškus) susirinko mokytis į Barzdus. 1945 metų pavasarį Juozas sužinojo, kad Barzdų gimnaziją baigęs griškabūdietis Juozas Žemaitis važiuoja mokytis į Kauno kunigų seminariją. Su juo vyko ir kitas griškabūdietis Juozas Užupis. Tad prie jų nedvejodamas prisidėjo ir Juozas Preikšas. Trys Juozai iš Griškabūdžio išvyko į seminariją.

Kadangi J. Preikšas dar nebuvo baigęs gimnazijos, įstojo į trečią prie seminarijos veikiančio licėjaus kursą. Čia buvo tokia pat tvarka ir dvasia kaip ir seminarijoje. Nuo 1946 metų Juozas tęsė mokslą Kunigų seminarijoje. Mokėsi penkerius metus su pertrauka, mat tuo metu seminarijoje sovietinė valdžia du kartus mažino klierikų skaičių: pirmą kartą Juozas buvo paliktas, o 1949 metais atleistas, nes atsisakė išdavinėti draugus.

Grįžęs į tėviškę, Griškabūdžio klebono kun. Juozo Adomaičio pakviestas dirbti vargonininku (groti Juozą pramokė ilgametis Griškabūdžio vargonininkas Jonas Puidokas). Be to, vidurinėje mokykloje ėmė dėstyti muziką. Trokšdamas tęsti studijas ir tapti kunigu vis beldėsi į seminariją. 1949–1950 metus praleidęs namuose, rudenį gavo rektoriaus kun. Augustino Vaitiekaičio telegramą atvykti į seminariją dėl studijų. Nuvykęs sužinojo, kad iš pašalintųjų leista priimti penkis. Kartu su penkiais klierikais sugrįžo ir 1952 metais užbaigė seminariją. Dar 1951 m. rugsėjo 23 d. tuo metu vienintelis vyskupas Lietuvoje Kazimieras Paltarokas įšventino visą seminaristų kursą. Tarp 13 klierikų buvo ir būsimasis vyskupas.

Darbas parapijose, administracinė ir  pedagoginė veikla

Minėdamas kunigystės 50-metį vysk. J. Preikšas kalbėjo: „Kunigystė – pašaukimas tarnauti Dievui ir žmonėms, ėjimas po Kristaus vėliava per visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Man kunigystė – brangi dovana, nes ją sunkiais pokario ir okupacijos metais nebuvo lengva pasiekti...“

Kun. J. Preikšas ėjo vikaro, klebono ir dekano pareigas, dirbo pedagoginį darbą seminarijoje, 1984 m. gruodžio 2 d. konsekruotas vyskupu.

Ir vikaraudamas Karmėlavoje (1952–1954), ir klebonaudamas Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (1954–1959) kun. J. Preikšas tęsė studijas. 1956 metais apgynęs teologijos licenciatą, greta klebono pareigų pradėjo pedagoginį darbą Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune. Trylika metų (iki 1969-ųjų) visiems kursams dėstė dogminę teologiją. 1959 metais kun. J. Preikšą iškėlė iš parapijos ir paskyrė vyskupijos kancleriu.

1959–1964 metais jis dirbo Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kancleriu Vilkaviškio vyskupijos reikalams. 1964 metais padidinus pedagoginį krūvį seminarijoje, kun. J. Preikšas buvo atleistas iš kanclerio pareigų ir penkerius metus dirbo vien Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune.

1969 metais jis buvo atleistas iš seminarijos ir paskirtas Vilkaviškio klebonu ir dekanu. Dekanatą sudarė 12 parapijų. Čia dirbo 15 metų (iki 1984). Vyskupas prisimena, kad jam atvykus į Vilkaviškį, nebuvo nė vieno vaiko, patarnaujančio šv. Mišioms, nebuvo nė barstančiųjų gėles. Tačiau tikintieji noriai atsiliepė į nuoširdžius dekano kvietimus. Po dažnų pokalbių atsirado patarnaujančiųjų prie altoriaus, dalis jų vėliau įstojo į kunigų seminariją – broliai Vytautas ir Kęstutis Briliai, Sigitas Matusevičius, Arūnas Poniškaitis (dabar – vyskupas) ir kiti. Norėdamas artimiau susipažinti su parapijiečiais, klebonas lankėsi namuose (o tai griežtai draudė pasaulietinė valdžia), slapta katekizavo vaikus, susilaukdamas aktyvios vienuolių pagalbos. Pamažu keitėsi tikinčiųjų požiūris į Bažnyčią, o tai jaudino sovietinės valdžios pareigūnus. Tad visai suprantama, kad būsimasis vyskupas tapo nuolatiniu priverstiniu svečiu Rajono vykdomajame komitete: vis reikėjo aiškintis, teisintis dėl įvairiausių ,,nusikaltimų“. Vilkaviškyje klebonas kelis kartus remontavo bažnyčią, užbaigė pastatytos klebonijos vidaus darbus. O tą gausybę darbų tarsi apvainikavo 1975 metų kelionė į Romą. Minint šventuosius jubiliejinius metus iš Lietuvos vyko 15 kunigų.

Juozas Preikšas – vyskupas

1984 m. lapkričio 16 d. „Vatikano radijas“ paskelbė, kad Juozas Preikšas skiriamas tituliniu Egnacijos vyskupu, kartu ir arkivyskupo Liudo Povilonio augziliaru. O gruodžio 2 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vykusioje vyskupo konsekracijoje dalyvavo arkivyskupas Liudas Povilonis, vyskupai Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Romualdas Krikščiūnas, Vincentas Sladkevičius, evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, stačiatikių vyskupas Viktorinas.

Nuo gruodžio 16 d. vysk. J. Preikšas pradėjo eiti augziliaro ir kartu Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaro pareigas. 1985 metų pavasarį Romoje naujas vyskupas buvo pristatytas Popiežiui. Privataus priėmimo pas šventąjį Joną Paulių II pietų metu dalyvavo ir prel. Audrys Juozas Bačkis.

1988 metų kovo mėnesį visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai vyko į Romą ,,Ad limina Apostolorum“ (kas penkeri metai vyskupai privalo pateikti ataskaitas). Vizito metu Popiežius priėmė arkiv. L. Povilonio atsistatydinimą, vysk. J. Preikšą paskyrė Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštaliniu administratoriumi. 1988 m. spalio 4 d. Romoje vysk. J. Preikšas dalyvavo prelato A. J. Bačkio konsekracijos vyskupu iškilmėse, kartu su kardinolu Akile Silvestriniu (Achile Silvestrini) asistavo Šventajam Tėvui koncelebruojant šv. Mišias.

Po 1989 metų kovą Šventojo Sosto atliktų pertvarkymų kardinolas Vincentas Sladkevičius iš Kaišiadorių buvo paskirtas į Kauną, o vysk. J. Preikšas – į Panevėžį. 1989 m. balandžio 2 d. – ingresas (iškilmingas įžengimas, vyskupo pareigų užėmimas) į Panevėžio Katedrą. 1991 metų gruodį Panevėžio vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. J. Preikšas buvo paskirtas Panevėžio vyskupijos ordinaru (Panevėžio vyskupijai J. Preikšas vadovavo 1989–2002 metais. 2002 m. vasario 17 d. įvyko naujo Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko ingresas).

1991 metais vysk. J. Preikšas tapo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisijos pirmininku, buvo LVK vicepirmininkas, nuolatinės tarybos narys.

2001 metais vyskupas kalbėjo: „Atvykus į Panevėžį, teko nuveikti daugybę darbų. Čia atvykau kilus atgimimo bangai 1989 metais, o 1990-aisais buvo paskelbta nepriklausomybė. Reikėjo steigti religines organizacijas, centrus, ieškoti patalpų ir darbuotojų, nes iki to meto religinis gyvenimas buvo suvaržytas. Kaip ir kitose vyskupijose, taip ir Panevėžyje buvo įkurti Katechetikos, Jaunimo, Šeimos, „Caritas“ centrai. Dabar visos šios institucijos turi tinkamas patalpas ir darbuotojus“.

Vyskupas yra pasakojęs: ,,Panevėžio vyskupija laiminga tuo, kad karo audra per Aukštaitiją persirito greitai, nesugriovė bažnyčių, o apgadintas darbštūs kunigai greitai sutvarkė, suremontavo. Vyskupijoje – 113 bažnyčių su Panevėžio Katedra, iš jų 44 aptarnaujamos“. Vyskupas labai išgyveno dėl sudegusių Grūžių, Pakalnių bei Suosto bažnyčių, tačiau džiaugėsi, kad pastatytos maujos Berčiūnuose, Truskavoje, Skrebotiškyje, Grūžiuose ir Pakalniuose. Dvi sudegusios – Grūžių ir Pakalnių – atstatytos ir pašventintos 2001 metais, o Suosto irgi atstatyta vėliau. Numatyta naujos bažnyčios statyba Panevėžio mieste. Tačiau svarbiausia statyti Gyvąją Bažnyčią! Juk atstatyti nuniokotą dvasią reikės dešimtmečių. Todėl vyskupijos kunigai, kiek pajėgia, dirba dvasingumo puoselėjimo kryptimi.

1991 m. gegužės 7 d. dekretu buvo įkurta katalikiška vidurinė mokykla, pavadinta vysk. Kazimiero Paltaroko vardu, šio vyskupo kadaise pradėtuose statyti mažosios kunigų seminarijos rūmuose. Sovietinė valdžia nebaigtą statyti pastatą nacionalizavo, užbaigė visus darbus ir įkūrė technikumą. Nepriklausomybės metais atgavus apverktinos būklės technikumo rūmus, jie stebėtinai greitai buvo suremontuoti. Pirmuoju katalikiškos mokyklos direktoriumi buvo paskirtas mons. Jonas Juodelis.

Vyskupas visą laiką džiaugėsi, kad Kazimiero Paltaroko katalikiškoji vidurinė mokykla teikia daug vilčių: geri tarpusavio mokinių ir mokytojų santykiai, vyrauja pasitikėjimas, tarnystės, vilties ir tikėjimo dvasia. Kaip yra sakęs vyskupas, dvasingumo skleisti tarnauja atkurtoji Katalikiška Žemės ūkio mergaičių mokykla, Panevėžio kun. Alfonso Lipniūno jaunimo centras, šio kunigo vardu pavadinta mokykla bei kitos mokyklos. Panevėžio vyskupijoje, Rokiškio kolegijoje, rengiami vargonininkai. Panevėžyje svarius dvasingumo darbus atlieka seserys vienuolės iš Dievo Apvaizdos, Švč. Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijų kotrynietės.

Vyskupijoje ilgą laiką veikęs Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Panevėžio skyrius 2001 metais išleido filosofijos dr. kun. Juozapui Čepėnui bei teologijos dr. mons. Jonui Juodeliui skirtas knygas, kurioms įvadinį žodį parašė vyskupas. Mirus skyriaus vadovui mons. dr. Jonui Juodeliui, LKMA Panevėžio skyrius nustojo egzistuoti. Kitai šio teksto autorės knygai, skirtai didžiajam mecenatui dr. prel. Juozui Prunskiui „Gyvenimas Dievui ir Lietuvai“ (1997), įvadinį žodį irgi parašė vysk. J. Preikšas.

Panevėžio vyskupas J. Preikšas aktyviai dalyvavo ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir kitose Lietuvos vyskupijose vykstančiuose jubiliejiniuose renginiuose, mokslinėse konferencijose, susitikimuose su menininkais, literatais. Dažnai lankydavosi tėviškėje Griškabūdyje, ypač prieš Šv. Onos atlaidus. Visur jis gebėdavo pasakyti svarų, reikšmingą žodį, skatinantį nuoširdžiam tikėjimui, prasmingam darbui bei meilei Dievui, artimui, savo kraštui. Taiklus vyskupo Juozo Preikšo žodis teikė gražių vilčių ateičiai.

Vyskupas emeritas

2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II priėmė Panevėžio vyskupo J. Preikšo atsistatydinimą, sulaukus Kanonų teisės kodekse numatytos 75 metų ribos. Būdamas emeritu vyskupas metus gyveno ir patarnavo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos tikintiesiems, vėliau persikėlė gyventi į Kauną ir, kol sveikata leido, pagelbėdavo Šv. Antano Paduviečio parapijos sielovadoje.

Apie savo, kaip emerito, padėtį vyskupas juokais yra kalbėjęs: „Turiu pastogę, darbą, duonos ir esu sveikas, tik trūksta vieno dalyko – rūpesčių ir problemų, kurios iškildavo vadovaujant vyskupijai. Tapęs emeritu, viso to netekau. Tokia savo padėtimi patenkintas ir džiaugiuosi, kad maždaug po 40 metų Panevėžio vyskupijos vadovu paskirtas šio krašto žmogus“.

Tapęs emeritu vyskupas norėjo sugrįžti į Kauną, ten, kur gyvena artimieji, vyresniosios kartos bičiuliai kunigai, buvę parapijiečiai. Jis yra sakęs: „Traukė sugrįžti į pamėgtą miestą prie Nemuno ir Neries upių santakos“. Po daugiau nei 14 metų darbo Panevėžyje, susitarus su Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi SJ, vysk. J. Preikšas gavo jo raštą, kad skiriamas sielovadiniam darbui Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje.

Kaune vyskupas nebuvo pamirštas nei seminaristų, nei studentų – skaitė paskaitas, konsultavo, buvo dvasiniu vadovu.

Gyvendamas Kaune vysk. J. Preikšas dažnai atvykdavo į Panevėžio vyskupijoje vykdavusias jubiliejines dvasininkų šventes Panevėžio Katedroje (net tada, kai turėjo sėsti į neįgaliojo vežimėlį), įvairiuose vyskupijos renginiuose, netgi kaimo parapijose. 2008 m. gegužės 23 d. atvyko į Skapiškį (Kupiškio r.) minint 60-ąsias didžiosios tremties metines, kartu su daugeliu kunigų Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje aukojo šv. Mišias ir pasakė įspūdingą pamokslą. Po šv. Mišių vysk. J. Preikšas pašventino pirmąjį koplytstulpį Lietuvoje Dievo tarnui kankiniui arkivyskupui Mečislovui Reiniui (jį sukūrė tautodailininkas Antanas Ruškys), kurio gyvenimu domėjosi ir jo atminties puoselėjimu rūpinosi.

Vysk. J. Preikšo 2001 metais išsakytos mintys, itin aktualios ir šiandien. Tai – palinkėjimas mums visiems Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, kurio nebesulaukė čia, žemėje, Ganytojas: „Jaudina tai, kad daugelis tikinčiųjų per greitai pavargo laisvės kelyje, prarado dvasinių vertybių alkį ir nesugeba, kaip ragina mūsų tautinė giesmė, eiti vien takais dorybės. Tokios padėties priežastis glūdi tame, kad kai kurie sudaužė granitines Dešimties Dievo įsakymų lenteles ir nori skurti moralę be Dievo ir pamiršę Kristaus įspėjimą: „Nuo manęs atsiskyrę jūs nieko negalite nuveikti“. Kad ateitis būtų šviesesnė, būtina grįžti prie Dievo, naudotis Kristaus Kančia, mirtimi – pelnytomis malonėmis“.

Šiandien, vasario 15-ąją, Panevėžio Katedroje 12 val. bus aukojamos laidotuvių šv. Mišios, o po jų velionis vyskupas bus laidojamas Katedros šventoriuje.

Norintiems plačiau pasigilinti į vyskupo Juozo Preikšo gyvenimą, darbus, jo išsakytas mintis galima pasinaudoti išleistomis knygomis: 2006 metais vysk. J. Preikšo 80-mečiui išleista panevėžiečio istoriko Juozo Brazausko parengta vysk. Juozo Preikšo pamokslų ir sveikinimų knyga „Žodžiai“ (įvadinę biografinę dalį parašė dr. Aldona Vasiliauskienė); 2007 metais išleista žurnalistės ir muziejininkės Irenos Petraitienės knyga „Vyskupas Juozas Preikšas“.

© 2018 „XXI amžius“