|
Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje
Alvydas Šeduikis trumpam grįžo į Telšius
Sausio 28-ąją, sekmadienį, parapijos salėje po šv. Mišių už prieš 30 metų mirusį buvusį Telšių Katedros vargonininką, pasipriešinimo dalyvį, politinį kalinį, tikinčiųjų teisių gynėją Alvydą Šeduikį, prezidento Valdo Adamkaus 2005 metais apdovanotą (po mirties) už nuopelnus Lietuvos Respublikai Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, vyko jo žmonos Aldonos Šeduikienės knygos Neblėstanti žvaigždžių šviesa. Alvydo Šeduikio gyvenimas, veikla ir kūryba pristatymas. Nors Telšiuose net du kartus (19761978 ir 19841987 metais) jis dirbo vargonininku, asmeniškai jo pažinti neteko. Po Telšius ir aplink apie jį, drąsų, tvirtą žmogų, jaunimo vedlį, disidentą, sklandė legendos. Ir apie jo žmoną Aldoną buvę jos pažįstami kalbėdavo su pagarba. Todėl sužinojusi, kad apie garsųjį Telšių vargonininką išleista knyga, nuėjau į jos pristatymą. Ir džiaugiuosi, kad nepatingėjau. Atėjo nedaug žmonių, bet tie, kuriems jo atminimas brangus. Neabejoju, būtų atėję daugiau, jei būtų žinoję, trūko reklamos. Gal šio susitikimo organizatoriai specialiai plačiai nereklamavo parapijos salėje nedaug vietos. Tačiau ne dalyvių gausa lėmė šios popietės vertę. Šią drėgną sausio dieną čia buvo jauku ir šilta. Išklausėme įdomios šios knygos atsiradimo istorijos. Aldonai, miestietei, vienturtei dukrai, didelis atradimas buvęs giliai tikinti, gausi, darni, muzikali, dvasinga aštuonių asmenų Šeduikių šeima, gyvenusi vienkiemyje Krosnos bažnytkaimyje Lazdijų rajone. Aldona nieko nuo savęs nerašiusi, tik į knygą sudėjusi Alvydo archyvą: laiškus, dienoraščius, eilėraščius. Savo dvasia Alvydui labai artimi buvę Vydūnas, Mačernis ir Čiurlionis. Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka rado galimybių Europos Sąjungos fondo lėšomis paremti šios knygos išleidimą.
Paskui gurkšnojome karštą arbatą, sėdėdami aplink stalą petys prie peties, ir klausėmės Vytauto Mačernio septintosios vizijos, kurią padeklamavo buvęs jo įpėdinis Katedroje Adolfas Lukošius (jis mokąs visas poeto vizijas atmintinai). Iš popietėje dalyvavusių, jį pažinojusių, su juo bendravusių žmonių pasisakymų daug sužinojome apie buvusį Telšių Katedros vargonininką Alvydą. Tada dar buvusi jauna choristė Zita Savickienė su ilgesiu prisiminė tas dienas, kai ji giedojo Katedros chore, kuriam vadovavo Alvydas. Jo dėka buvo parengtas puikus repertuaras, repeticijos vykdavo tris kartus per savaitę, puikus atlikimas žavėjęs besiklausančius jų giedojimo, o kokybiškas kūrinių atlikimas didelį malonumą teikęs atlikėjams. Stebinęs jo darbštumas, punktualumas. Į repeticijas visuomet ateidavęs anksčiau už kitus ir kiekvieną sutikdavęs su malonia šypsena, pakalbindavęs. Choras buvęs tikra bendruomenė ir visi jį noriai lankydavę. Todėl vadovas buvo kviečiamas vargonininkauti iš vienos parapijos į kitą: Žemaičių Kalvariją, Telšius, Šiluvą, vėl Telšius. Ypač jaudinantis buvo Birutės Šepikienės, Eucharistijos bičiulės, liudijimas. Prie parapijos besirenkantis tikintis jaunimas ateidavęs dalyvauti procesijose, atlaiduose, adoracijose, bet jų tarpusavio ryšys buvęs menkas. Tačiau tuo metu Katedros vikaru paskiriamas dabartinis Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Jiems abiem, vikarui ir vargonininkui, rūpėjo Lietuvos ateitis jaunimas. Todėl ėmė jį globoti. Įkurtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Bičiuliai įtraukti į įvairią veiklą: patikrinti jų balsai, suformuotas jaunimo choras, rodyti religinio turinio filmukai, duota paskaityti literatūros, organizuotos kelionės į įvairias šventoves, vyko rekolekcijos, susikaupimo vakarai. Jaunimas susigyveno tarpusavy, tapo bendruomene. Ir žinoma, pateko į KGB akiratį. Prasideda tardymai. Grįžę po jų, jie bėgdavę ne į namus pasidalinti įspūdžiais, o pas vargonininką. Suvokęs, kad bandoma užverbuoti, pataręs jaunimui, kaip reikia elgtis, kai KGB darbuotojai juos kviečiasi pokalbiams. Laikykitės drąsiai. Juk jūs nieko blogo nedarote. Jie jūsų negali areštuoti. Sakykite: Nekvieskite mūsų!, pataręs jis. Mes daugiau pas jus neisime. Mes nieko blogo nedarome. O jei kvies, klauskite: Ar turite prokuroro sankciją, jei norite mus suimti? Jie tuo patarimu pasinaudoję, nors Birutė tada dar visai nesupratusi, kas ta prokuroro sankcija esanti. Taip ir liovęsi tie kvietinėjimai. Tokie pavojai ir išmėginimai, pilni romantikos, žadino norą veikti. Jie svajojo apie kilnius darbus Lietuvos ir Bažnyčios labui. Susižavėjusi vienuolėmis Nijole Sadūnaite ir Gema Stanelyte (jos retkarčiais atvykdavo į Telšius ar kitur, susitikdavo su Eucharistijos bičiuliais), Birutė prasitarė vargonininkui Alvydui, kad gal ir jai būtų verta pagalvoti apie vienuolystę. Jis žvilgtelėjęs į jos gyvas spindinčias akis ir taręs: Iš tavęs neišeis vienuolė. Tau reikia kurti šeimą ir auginti vaikus. Jei nori pasitarnauti Lietuvai, dabar geriausia kurti gerą katalikišką šeimą ir auginti vaikus. Kuo daugiau vaikų. Jų labiau negu visko reikės. Ir nefantazuok apie pavojus ir žygdarbius. Kas iš to, kad aš už antitarybinių lapelių platinimą buvau areštuotas ir penkerius metus praleidau Mordovijos lageriuose. Beje, Aldonos ir Alvydo šeimoje užaugo du sūnūs ir dvi dukros. Viena jų žinoma dainininkė Jurga Šeduikytė. Alvydo grįžimas į Telšius vieniems malonių prisiminimų ir šiltų susitikimų popietė, kitiems (tokiems kaip man) įspūdingo susitikimo su neeiline asmenybe pradžia. Žinau, dabar jau įdėmiai skaitysiu kiekvieną jo laiško ir dienoraščio žodį, mane pasiekusį per šią knygą.
Angelė Raudienė
© 2018 XXI amžius
|