Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Idėja Lietuvai ar Lietuvos idėja?

Andriaus Tapino ir Vytauto Landsbergio pokalbis

Vasario 1-ąją LITEXPO parodų rūmuose vykusi „Didžioji idėjų ir pokyčių konferencija“, dedikuota nacionalinei iniciatyvai „Idėja Lietuvai“, parodė, kad Lietuvai tikrai reikia idėjų – aukštyn mus keliančių, išradingų, realių. Iš 1500 registruotų idėjų Lietuvai išrinktos trys, kaip pačios svarbiausios ir surinkusios daugiausiai ekspertų ir visuomenės pritarimo: 1) dvigubos pilietybės įteisinimas, 2) mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų, 3) pagalba jaunoms šeimos įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.

Konferencijos pabaigoje buvo apdovanoti prie idėjų rinkimo ir propagavimo labiausiai prisidėję žmonės. Pirmiausia, kaip sakė televizijos laidų vedėjas, buvo apdovanojamas žmogus, kuris yra pats idėja Lietuvai. Tai – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis Lietuvos vadovas lemtingu šalies laiku Vytautas Landsbergis. Andriaus Tapino vadovautame pokalbyje V. Landsbergis išsakė savo požiūrį į Lietuvos idėją apskritai, apibūdino idėjos apie prestižinę mokytojo profesiją svarbą kaip mokytojo pašaukimą.

Pateikiame keletą įdomių V. Landsbergio pasvarstymų atsakant į A. Tapino klausimus.

Diskusijos tema – Lietuva užprogramuota sėkmei. Jūsų nuomone, kiek Lietuva iš tiesų užprogramuota sėkmei.

Niekas Lietuvos neužprogramavo, jei ji „neužsiprogramuoja“. Yra gana daug kalbų, kurias čia girdžiu, kurios eina kažkur pro šalį. Aš turėjau vieną idėją nuo pat pradžios, kaip jūs vadinate, – idėją Lietuvai. Žmonės galvoja, kad kažkas Lietuvą užprogramavo, kad mums nereikia nei stengtis, nei norėti, nei galvų padėti – „ateis ta sėkmė, nes ji užprogramuota“. Neklaidinkime nei savęs, nei žmonių. O dabar noriu pasakyti tai, ką norėjau pasakyti. Kokia ta idėja, kokia Lietuva galėtų būti? Vaisinga, išganinga, įkvepianti, gelbstinti... O aš noriu pasakyti – sveiki, Lietuvos idealistai! Būkime tikrai sveiki! Kodėl ne?! Tai jau šis tas, visai neprasta idėja, svarstytina, siektina. Kokia būtų siektinai sveika Lietuva? Sveika galvoje ir dvasioje. Bet nenusigerdama iš beprasmybės. Duok, Dieve, kad taip būtų!

Kai prasidėjo idėjų Lietuvai vajus, sakiau, kad aukšta ir įkvepianti idėja mums tėra viena, o visa kita – įvairūs verslo sumanymai. Ar pagaunate kampą ir skirtumą? (…)

O dabar dėl idėjos Lietuvai. Yra viena pagrindinė. Susimušame dėl (Lukiškių) aikštės ir suvokiame du dalykus: pirma, aikštė mums per didelė, neturime tiek dvasios. Koks ermyderis! O antra, kad neskiriame laisvės ir laisvalaikio. O dabar ir lieka ta idėja, gal kas pasiūlys. Laukiame, gal pasiūlys kokį muziką (juokadamas). Ji pasiūlyta seniai – prieš 150 metų. Taip ilgai ji buvo gyvybingai gaivinanti, ta Lietuvos idėja. Iš veiksmo ir valios gyventi, į sąmonės šviesą. Idėja Lietuvai tiesiog būti, vis rastis, bręsti, reikštis vėl ir vėl, nepasiduoti nei senatviškam sunykimui, nei priešiškam sunaikinimui.

Tai – Lietuvos gyvybės idėja, kuri galėjo reikštis turint gyvybingumo. Reikėjo ir valstybingumo. Sąmonė ir susipratimas. Net kai didysis Adomas (Mickevičius) liūdnai buvo paskelbęs, kad jo gražioji Lietuva jau visa praeityje. Ne, – pasakė Lietuva, – aš čia, gyva. Tai pasakė paskutinieji sukilėliai dalgininkai, o po jų naujieji sukilėliai knygnešiai – Motiejus Valančius ir aušrininkai, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka… O greta viso to buvo ir klasės, ir suolo draugas, kuris ir taip mokėjo sudrausminti kurį laiką klaidžiojusį, svetimais dievais susižavėjusį Vincą (Kudirką). „Ne svetimybei noriu dirbti, – parašė jam atkaklus Maskvos studentas Jonas Jablonskis. – Ne svetimybei, o savo tikrai tėviškei, tai tėvynei, kuri mane išpenėjo nuo mažens. Jei tu, Vincai, nublūdijai į pašalius, galas mūsų tikrai draugystei“. Tai 1882-aisiais Basanavičius sumąstė ir užsimojo leisti „Aušrą“, ir Jonas pasišventė neprilygstamam ir nepalaužiamam tokiam darbui. Tokia tai Lietuvos idėja, kad Lietuva būtų, jos žmonės – šviesūs, orūs – puoselėtų širdyse laisvės troškimą. Laisvės, ne tik laisvalaikio pramogėlei.

Ar turime didesnių ir kilnesnių idėjų Lietuvai? Nežinau, ar jų reikia. Kad tik anos nepamestume. Visos kitos iš anos. „Prikelkime Lietuvą mūsų!“, kartais girdime dainuojant „Lietuviais esame mes gimę“… Svarbiausia – Lietuvos idėja! Sugrąžinkime ją žmonėms ir Lietuvai! Be kita ko, tai – kelias įveikti beprasmizmą ir sunykimą. Gyveni Lietuvai – ir jau tavo gyvenimas ne tuščias. Sėkmės, jaunime!

Idėja Lietuvai ir Lietuvos idėja. Jūs pateikiate taip, tarsi tai būtų du nesusisiekiantys indai.

Priešingai, Lietuvos idėja viską aprėpia. O ten gali krauti tų sumanymų, idėjų, verslo projektų, kiek nori. Bet pirmiausia yra Lietuvos idėja. Ar ji mus veda? Ar ji mus įkvepia? Ar mes norime Lietuvos? Žinoma, garbingos, orios. Semtis stiprybės iš garbingos praeities lyg tai būtų ir klaida. Praeitį prirakindami prie tikrovės klausimais, kur tavo vaikai, ar dar neišsivaikščiojo… Nutarkime, kad himno ne modernizuoti, o dažniau jį giedokime.

Jūs nesate tikras, ar mes norime Lietuvos?

Aš dairausi aplink ir matau visokių reiškinių. Matau ir labai gražių, įkvepiančių, bet ir nuviliančių. Nemanau, kad jūs nematote. Atskirkime, apie ką kalbame, kai pradedame kalbėti apie Lietuvos dabartį ir ateitį.

Apie ką mes, Jūsų nuomone, turėtume kalbėti? Ypač su žmonėmis, kurie gimę nepriklausomos Lietuvos laikais, kuriems Sąjūdis, mitingai žinomi iš vadovėlių? Ar jūsų idealistiškai romantizuotas Jono Basanavičiaus paveikslas atras kelia į tą jaunąją širdį?

Idealistinė nuostata ir romantizmas buvo tas, kad Lietuva verta būti ir gali būti, bet reikia norėti. Ją reikia žadinti, protinti, kreiptis į širdį. Jiems pavyko. Žiūrėkite, kiek metų esame vėl prisikėlusi Lietuva, nors taip daug kas programavo, kad mūsų nebūtų. (...) Labai intensyviai programavo, prisidėjo ir fiziškai, ir kulkomis, ir trėmimo vagonais, ir teroru – visokiais būdais, kad išsigąstume, bėgtume, kapituliuotume, o vis dar buvo rezervas – „prikelsime Lietuvą mūsų!“

Vis dėlto kalbėkime apie idėjas. Paskelbtos idėjos: mokytojo profesijos prestižo atstatymas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis; programa jaunoms šeimoms įsigyjant būstus; dviguba pilietybė; biurokratizmo mažinimas skaitmenizuojant. Kuri iš šių idėjų jums artimiausia?

Pati svarbiausia yra idėja dėl mokytojų, tačiau… Mokytojas tikrai turi būti prestižinė ir pašaukimo profesija. Tas pašaukimas turi būti gerbiamas ir vertinimas, taip pat ir atlyginamas, bet nebūtina to kelti į pirmą vietą.

Manau, kad kažko tai diskusijai trūksta arba aš negirdėjau. Žinoma, socialinis prestižas – reikmė ir būtinybė. Jeigu nesusitvarkome su švietimu, tai tokia Lietuva nelabai turės ateitį. Mokytojas yra kaip tik tas žmogus, kuris gali sukurti ateities, rytdienos Lietuvą, bet tam reikalingas pašaukimas. Juk mokytojas – beveik kaip kunigas. Jis privalo turėti pašaukimą, mylėti vaikus ir norėti, kad jie augtų dorais, tiesiog žmoniškais žmonėmis, o ne kad jie mokėtų teisingai atsakyti į mokytojo klausimą.

Ar pakankamai rūpinamasi kartu su socialiniais dalykais ir mokytojų pašaukimu ir atranka? Tų pašauktųjų yra. Girdime apie labai įdomius ir pasišventusius mokytojus, kurie dar nebėga nuo savo darbo, iš savo krašto (...) Garbė jiems, bet reikia rūpintis, reikia atrankos, paieškos, skatinimo.

Reikia, kad tie mokytojai, kurie jaučia pašaukimą, kurie džiaugiasi, kad dirba mokytojo darbą, neskaičiuodami atlyginimo šiandien ar rytoj (nors su viltimi, kad kada valdžia susipras), kad tie mokytojai patys eitų į mokyklas ir kalbėtų apie mokytojo profesijos patrauklumą, turiningumą ir prakilnumą, jei tie žodžiai dar ne visai pasenę.

Nuo čia viskas turėtų prasidėti, žinoma, kartu su aiškia valstybės politika. Jei tai prioritetas, tai turėtų iš tikrųjų būti prioritetas. Tai turėtų būti pašaukimo paieška, paskatinimas, padrąsinimas, kad mokytojo profesija dar nėra prakeikimas, tai nėra iš bėdos – „jei niekur kitur nepatekau, tai bent pabūsiu mokytoju“. Atsiprašau, tai pati svarbiausia sritis, kur ir tu gali pasireikšti kaip žmogaus kūrėjas – tavo kūriniai išeina iš tavo rankų! Ir, žinoma, gyvenimo prasmė.

Tam turime septynerius metus ir viltį, kad gražūs žodžiai, gražios idėjos neliks tik idėjomis, o iš tikrųjų taps prioritetais.

Su tuo tikrai sutinku, bet tik su ta korekcija, kurią pasakiau: eikime iš teisingo taško – iš pašaukimo ir pasišventimo. Kitaip nelabai kas bus.

© 2018 „XXI amžius“