|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Dr. Julių Šalkauską prisimenant Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi Balutėm blizgančiu pavasario keliu. Antanas Maceina
Prieš mėnesį Viešpats pasišaukė ir pasitiko kilnų Lietuvos valstybės sūnų, mokslininką, sportininką, tradicinės lietuvių kultūros puoselėtoją, visuomenės veikėją, publicistą, vyr. skautininką dr. Julijoną Stanislovą Šalkauską. Kovo 18 dieną netekome tikro grynuolio nuoseklaus patrioto idealisto, inteligento, tikro kataliko ir tikro skauto optimisto. Tai visuma išsiugdytų savybių, kurios yra būtinos pilnutinei asmenybei, kaip ją kažkada apibrėžė velionio tėvas, garsus tarpukario filosofas ir pedagogas prof. Stasys Šalkauskis. Brolis Julius, kaip į jį kreipdavosi dideli ir maži skautai, buvo tikras pilnutinės asmenybės pavyzdys. Jame dvasia, siela ir kūnas rado savo paskirtį ir išsipildymą. Skautininkas suvokė, kad be kūno ir valios jėgų stiprinimo jokie didesni darbai negali būti nuveikti. To jis mokė jaunuosius skautus ir tuo gyveno pats, dažnai keliaudamas, slidinėdamas, buriuodamas, kasdieną darydamas mankštą. Net paskutinėmis valandomis ligos palaužtame kūne švytėjo per gyvenimą išlavinta valia, dar jos pajėgomis stengėsi iš nebūties išplėšti trupinėlį laiko, todėl vis tiek sportavo namuose ėjo bent aplink stalą, kad galbūt sustiprėjus raumenims dar pajėgtų nueiti į šv. Mišias ar į Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteką, kurios nuolatinis skaitytojas buvo kone visą gyvenimą. Bibliotekos, kasdienis skaitymas, fizikos mokslas (jo aktualijas sekė iki pat mirties), filosofija, politika, kultūrinis gyvenimas, muzika (jaunystėje griežė smuiku simfoniniame orkestre, vėliau rinko, tyrinėjo ir dainavo liaudies dainas įvairiuose ansambliuose), daugybė parašytų straipsnių nuo plazmos fizikos iki pedagogikos, nuo atsiminimų iki šalies politikos problemų analizės, plačiai išlavintos sielos pajėgos. Brolis Julius visada akcentuodavo, kad neužtenka būti intelektualu, išsiugdžiusiu protą, bet reikia tapti inteligentu proto pajėgas nukreipti pagal aiškias moralines nuostatas ir jį naudoti tarnavimui Tėvynei ir kiekvienam greta esančiam. Šią nuostatą velionis perėmė iš savo tėvo prof. Stasio Šalkauskio ir stengėsi perduoti ateinančioms kartoms. Lavinant sielos pajėgumus, be proto ir moralės, dar svarbus vaidmuo tenka estetikai. Brolis Julius ypač vertino liaudies dainas, kurias geriau suprasti jį mokė jo mamos draugė, garsi etnomuzikologė prof. Jadvyga Čiurlionytė. Kiekvienais metais per Trijų karalių šventę, jo namuose rinkosi draugai dainuoti liaudies dainų, ir šis dainavimas iki vėlumos visada baigdavosi psalme Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Simboliška, kad ji skambėjo ir atsisveikinant su broliu Juliumi prieš pat išsiskirstant po gedulingų pietų. Psalmės žodžiai visiškai atspindėjo tą katalikišką tradiciją, kuria ir brolis Julius tikėjo. Kiekvieną vakarą prieš eidami miegoti jiedu su žmona vienas kitą palaimindavo peržegnodami ir visada buvo pasiruošę atsiliepti į Viešpaties kvietimą. Mirtis brolį Julių ištiko namuose prieš tai dar kartą susitaikius su Dievu. Prieš pat mirtį žmonos padedamas fizikos mokslų daktaras Julius Šalkauskas dar pasėdėjo prie savo darbo stalo ir tikriausiai mąstė apie gyvenimo ir būties prasmę. Kad galėtų paskutinį kartą atsisveikinti su mokslo šventove, brolis Julius buvo pašarvotas Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje, čia jo pagerbti rinkosi giminės, draugai, bendraminčiai, stovėjo skautų garbės sargyba, skambėjo vargonai, į dangų kilo giesmės. Šv. Mišias už velionį aukojęs arkivyskupas Gintaras Grušas akcentavo gyvąją dvasią, kuria švietė brolis Julius. Jis iki pat mirties neprarado tos dvasios jaunatvės ir smalsumo, noro suprasti ir žinoti. Ši amžinosios jaunystės dvasia padėjo jam lengvai bendrauti su jaunimu, dirbti Lietuvos skautų judėjimui. Skautai pripažino ir gerbė šį savo vadovą, buriavimo mokytoją, akademinių mokslo populiarinimo seminarų organizatorių. Ypač graudus, širdį spaudžiantis jų atsisveikinimas su savo broliu buvo prieš pat velionio karsto išnešimą sugiedota tradicinė skautiška giesmė Ateina naktis. Susikabinę sukryžiuotomis rankomis skautai giedojo: Ateina naktis, saulė jau nuslinko, nuo kalnų, nuo miškų, nuo laukų. Saldžių sapnų! Užmiki. Dievs yr čia. Ir tikrai Viešpats visada buvo kartu, juk daug jėgų ir pastangų reikėjo broliams skautams palydint savo brolį vyr. skautininką Julių į paskutinį žygį, jie nešė brolio karstą į aukštą apledėjusį, akmenuotą kalnelį Antakalnio Saulės kapinėse. Nors suplukę, bet neprarasdami vilties ir pritardami kun. Sauliaus Bužausko vedamai giesmei broliai kilo vis aukštyn ir štai pagaliau viršūnė šeimos kapas, kuriame velionis atsigulė amžinojo miego kartu su motina Julija Paltarokaite-Šalkauskiene ir krikšto tėvais prof. Kaziu Šalkauskiu ir jo žmona. Atsisveikinant prie karsto gražiai liejosi šviesūs atsiminimai apie velionį, skautų lūpose suskambo brolio Juliaus mylėto poeto Vytauto Mačernio eilėraštis, kurį prieš mirtį velionis dar mokėsi atmintinai. Poeto eilėse atgijo tai, kuo brolis Julius gyveno ir kuo tikėjo Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda. / Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti. Vėliau skambėjo Tautiška giesmė, kurios žodžių tiesa buvo plienu įsilydžiusi brolio Juliaus širdyje, juk jis Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ordino Už Lietuvos laisvę kavalierius visą gyvenimą sielojosi ir dirbo vardan gražesnės Tėvynės rytdienos. Nors br. Juliaus gyvybės žvakė užgeso, tačiau jos šiluma visada pasiliks ir toliau šildys iš jo rašytų straipsnių, atsiminimų knygos Prasmės beieškant, o gyvenimo pavyzdys ir toliau bus atrama ugdantiems pilnutines asmenybes ir gyvenantiems pagal skautišką priesaiką tarnaujant Dievui, Tėvynei ir artimui bei būnant pavyzdžiu kitiems. Brolis Justas Arasimavičius Lietuvos skautų sąjungos Akademinio skautų sąjūdžio dr. Jono Basanavičiaus draugovė
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |