Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Poezija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Garsus muzikologas, choro dirigentų ugdytojas

Vytautas BAGDONAS

Prof. Karolis Rimtautas Kašponis 2017 m. spalio 7 d. Kunigiškių muziejuje

Balandžio 7-ąją sužinojome skaudžią žinią apie muzikos teoretiko, pedagogo, choro dirigento, muzikologo, semiotikos mokslo pradininko, prof. Algirdo Juliaus Greimo paveldo saugotojo ir populiarintojo, humanitarinių mokslų (muzikologija) daktaro profesoriaus Karolio Rimtauto Kašponio mirtį. Vasarą jam būtų sukakę 85-eri.

Ilgus dešimtmečius paskyrusio menui ir mokslui, visuomeninei veiklai prof. K. R. Kašponio prasmingo gyvenimo kelias yra susijęs ir su Anykščių kraštu. Pirmasis jo vaikystės dešimtmetis prabėgo atokiame Anykščių rajone, Surdegyje, kur mokytojavo berniuko tėvai Boleslovas Vladas Kašponis (1891–1973) ir Marijona Kubilinskaitė-Kašponienė (1901–1996). Surdegyje Karolis Rimtautas lankė ir pradžios mokyklą. Vėliau, tėvams persikėlus į Kupiškį, 1944–1951 metais čia mokėsi ir jų sūnus. Dar tebesimokydamas vidurinėje mokykloje K. R. Kašponis susidomėjo muzika, vadovavo mokytojų ir moksleivių kameriniam orkestrui, smuiku ir saksofonu grojo įvairiuose ansambliuose. Dalindamasis prisimimais, mokslininkas šių eilučių autoriui ne kartą yra pabrėžęs, kad meilę muzikai jam yra įskiepijęs tėvas, kuris, be pedagoginio išsilavinimo, dar buvo įsigijęs vargonininko specialybę, kurį laiką darbavosi ir chorvedžiu. Prie muzikos buvo linkusi ir motina...

Dr. Julių Šalkauską prisimenant

Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu

Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi

Balutėm blizgančiu pavasario keliu.

Antanas Maceina

Kun. Saulius Bužauskas Antakalnio Saulės kapinėse atlieka laidojimo apeigas Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Prieš mėnesį Viešpats pasišaukė ir pasitiko kilnų Lietuvos valstybės sūnų, mokslininką, sportininką, tradicinės lietuvių kultūros puoselėtoją, visuomenės veikėją, publicistą, vyr. skautininką dr. Julijoną Stanislovą Šalkauską. Kovo 18 dieną netekome tikro grynuolio – nuoseklaus patrioto idealisto, inteligento, tikro kataliko ir tikro skauto optimisto. Tai – visuma išsiugdytų savybių, kurios yra būtinos pilnutinei asmenybei, kaip ją kažkada apibrėžė velionio tėvas, garsus tarpukario filosofas ir pedagogas prof. Stasys Šalkauskis.

Brolis Julius, kaip į jį kreipdavosi dideli ir maži skautai, buvo tikras pilnutinės asmenybės pavyzdys. Jame dvasia, siela ir kūnas rado savo paskirtį ir išsipildymą. Skautininkas suvokė, kad be kūno ir valios jėgų stiprinimo jokie didesni darbai negali būti nuveikti. To jis mokė jaunuosius skautus ir tuo gyveno pats, dažnai keliaudamas, slidinėdamas, buriuodamas, kasdieną darydamas mankštą. Net paskutinėmis valandomis ligos palaužtame kūne švytėjo per gyvenimą išlavinta valia, dar jos pajėgomis stengėsi iš nebūties išplėšti trupinėlį laiko, todėl vis tiek sportavo – namuose ėjo bent aplink stalą, kad galbūt sustiprėjus raumenims dar pajėgtų nueiti į šv. Mišias ar į Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteką, kurios nuolatinis skaitytojas buvo kone visą gyvenimą.

Gyvenimo audrose nepalūžęs

Antanas POCIUS

(Tęsinys. Pradžia nr. 46, 47, 48, 49, 50;
2018 m. nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14)

„Išvykęs į Šiaulius, – pasakojo V. Margaitis, – P. Paulaitis mums yra parašęs du laiškus.

Toje lapių fermoje mes lankydavomės – ten esu buvęs kokius tris kartus. Buvo 1957 m. vasara. Studentai, būdami Šiauliuose praktikoje, sužinojo, kad P. Paulaitis jau suimtas.

Ši žinia mūsų grupės nariams sukėlė nerimo. Pasitarėme, kaip paslėpti draudžiamą literatūrą. Kokiu būdu mes buvome išduoti, man neaišku iki šiol. Gal toje patalpoje, kurioje rinkdavomės, buvo įrengta pasiklausymo aparatūra, gal buvo užsimaskavęs skundikas.

Iš visų mūsų grupės narių surinkome draudžiamas knygas, jas sukroviau į lagaminą, kurį veždavausi į kaimą atsivežti maisto produktų. Važiuodavau kiekvieną šeštadienį.