Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Skelbiami 1988–1990 metų KGB dokumentai apie Sąjūdį

Artėjant Sąjūdžio 30-mečiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) savo internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį.

Visuomenei pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą: keliamos tautinio atgimimo idėjos, istorijos baltosios dėmės, ekologijos, biurokratijos piktnaudžiavimo, lietuvių kalbos diskriminavimo ir kt. problemos, o galiausiai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tačiau svarbiausia, kad KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus. Pateikiami dokumentai atskleidžia, kad KGB centro padaliniai ir rajonų skyriai, pasitelkę agentus ir viešus duomenis, rinko medžiagą apie besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų veiklą (mitingai, susirinkimai, kalbos ir pan.), Sąjūdžio aktyvistus.

Labai daug dėmesio buvo skiriama Sąjūdžio spaudai: KGB vadovybė ragino savo padalinius rinkti informaciją apie Sąjūdžio leidybą (kas ir kur leidžia), siekdama užkirsti kelią pačiam leidybos procesui, leidinių platinimui. Buvo duotas nurodymas analizuoti Sąjūdžio spaudą, kad KGB galėtų reaguoti į joje pateikiamą informaciją, imtis kontrpropagandinių priemonių tiek respublikinėje, tiek rajoninėje spaudoje, pateikti savą istorinių įvykių versiją apie pokario represijas ir partizaninį judėjimą, skelbti kompromituojančius, šmeižikiškus straipsnius apie disidentus, pertvarkos metu susikūrusias organizacijas ir jų rengiamas akcijas. Sąjūdžio atstovus šmeižiančių straipsnių pagausėdavo prieš rinkimus, prieš svarbius renginius ar iškart po jų. Prieš spaudos darbuotojus, viešų renginių, mitingų organizatorius buvo pasitelkiamos bauginimo, profilaktikos priemonės.

Nors skelbiama, jog paskutiniais sovietų režimo metais pasikeitusios sąlygos neleido KGB imtis tokių jam įprastų radikalių represinių priemonių kaip atleidimas iš darbo, suėmimas ir pan., tačiau kaip tik 1988–1989 metais buvo gana plačiai panaudojami atleidimai iš darbo ar perspėjimai apie galimą kitokią nuobaudą, kaip „profilaktinės“ priemonės prieš tautiškai susipratusius piliečius. KGB savo veiklą esą perkėlė į kovą dėl viešosios nuomonės. Sąjūdžio kompromitavimo akcijos turėjo padėti KGB kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenei. Pavyzdžiui, išrinkus Sąjūdžio Seimo tarybą buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis. Kaip ir per visą sovietmetį, taip ir dabar sovietų saugumas prieš režimą nukreipto naujojo judėjimo kilmę siejo su užsieniu (tai buvo laikoma užsienio kišimusi į SSRS vidaus reikalus): neva Vakarų institucijos, atskiri veikėjai inspiravo Sąjūdžio ir kitų visuomeninių judėjimų atsiradimą, padėjo jiems finansiškai ir politiškai.

KGB taip pat buvo svarbu skaldyti Sąjūdį, eskaluoti jo, kaip naujo judėjimo, ir seniai veikiančios Lietuvos laisvės lygos prieštaravimus.

1988 metais KGB dokumentai daugiau dėmesio skiria Sąjūdžio, kitų organizacijų ir judėjimų atsiradimo ir veiklos stebėsenai, o 1989–1990 metais dokumentai atskleidžia jau griežtėjančią KGB poziciją: rašoma jau ne tik apie stebėseną, bet ir apie aktyvią veiklą prieš Sąjūdį. Dokumentai atskleidžia ir paties KGB pokyčius, rodo jo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Suvokimas, kad procesai Lietuvoje rutuliojasi komunistų partijai ir KGB nenaudinga linkme, kėlė SSRS vadovams nerimą – tai patvirtina ir struktūriniai KGB vidaus pokyčiai. Buvo kuriamos naujos vidaus struktūros, rengiami mobilizacijos planai, svarstomos naujos poveikio priemonės tam tikromis sąlygomis, išvežami iš Lietuvos arba vietoje naikinami dokumentai. 1989 metų pradžioje jau ruošiamasi veikti ypatingomis sąlygomis. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą buvo paskelbti kovinės parengties mokymai, parengtas planas, nurodantis ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims vykdyti, bet ir numatantis būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“. LSSR KGB pirmininko įsaku šios „ypatingos operatyvinės priemonės“ pirmiausia turėjo būti įgyvendintos Vilniuje ir Vilniaus rajone. Pagal iš anksto parengtus sąrašus sulaikyti asmenys turėjo būti pristatomi į Lukiškių kalėjimą. Buvo parengtas SSRS VRM planas „Taifūn“, taip pat LSSR VRM, bendradarbiaudama su KGB, parengė planą „Metelj“ („Pūga“). Juose buvo numatyti veiksmai prieš nesankcionuotus mitingus ir pan.

Daug dėmesio buvo skiriama slaptųjų bendradarbių konspiracijai (jiems nebereikėjo rašyti pasižadėjimų), taip pat jiems ketinta daugiau mokėti, kad agentūrinis aparatas išliktų gyvybingas. Bet visos šios priemonės buvo neveiksmingos, nes agentų gretos retėjo, naujų kasmet buvo užverbuojama vis mažiau: 1988 metais – 594, 1989 metais – 358, o 1990 metais – tik 117 asmenų.

KGB dokumentai atskleidžia tam tikrus KGB veiklos, metodų pokyčius, tačiau jie nebuvo esminiai. Juose vartojama su Sąjūdžiu ir kitomis pertvarkos jėgomis susijusi terminija, vertinimai, planai ypatingam periodui rodo, kad KGB Sąjūdį, pertvarkos ir viešumo procesus suvokė kaip grėsmę sovietų santvarkai ir sovietų imperijai. Tad su šia grėsme bandė susidoroti, tą kovą pridengdamas sovietinio teisėtumo širma.

Kaip LRT RADIJUI antradienį sakė LGGRTC direktorė Birutė Burauskaitė, Sąjūdžio metu KGB užverbuotų agentų pavardės nėra žinomos, tačiau ir nebus bandoma jas atskleisti. Anot jos, toks sprendimas priimtas atsižvelgus į istorinius tyrimus, kurie rodo, kad šie agentai nieko nuveikti jau nebespėjo. Pasak T. Burauskaitės, sovietiniam saugumui labiausiai rūpėjo Sąjūdžio vadovai. Jų kompromitavimas buvo vienas iš svarbiausių tikslų. Bandyta verbuoti, bet tai daryti sekėsi labai sunkiai arba užverbuoti agentai labai menkai teikė naudingą medžiagą. „Pagal savo mentalitetą jie dėjo pastangas visais įmanomais būdais – ir dalyvaudavo mitinguose, ir skleisdavo apie vieną ar kitą asmenį (kiek turėjo) kokią nors informaciją. Taip pat bandė žmonės paveikti per darbovietes, gąsdindami, kad nesiburtų“, – sakė LGGRTC vadovė. Jos nuomone, „tiesioginės žalos jie nebesugebėjo padaryti, nes laisvėjimas vyko pagal žmonių sąmoningumą. Jau buvo ištirpusi baimė, kad KGB yra visagalis ir gali taip elgtis, taip pakenkti kaip prieš kokį dešimtmetį“. Tačiau vis dėlto KGB ėmėsi desperatiškų veiksmų. „Dar atsimenate, 1988 metais buvo baisus sambūris, kad neįvyktų Vasario 16-osios minėjimas. Ir vėliau tokius alternatyvinius minėjimus bandė organizuoti prieš svarbias mūsų valstybingumo datas. Prisiminkime ir tą „bananų balių“ rugsėjo 28 d. Bet visuomenė jau nebebuvo tokia baili“, – sakė T. Burauskaitė. Kadangi agentų pavardės registracijos žurnaluose nenurodytos, jie buvo įregistruojami tik slapyvardžiais, LGGRTC direktorės nuomone, „jų asmenybių nustatyti nesiekiame ir nesieksime, nes vis dėlto tie žmonės, pagal mūsų istorikų atliktus tyrimus, jau nieko ir nenuveikė“.

© 2018 „XXI amžius“