Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Žaizdos

Trėmimo operacijai „Vesna“ – 70 metų

1948 metų birželio 16 d. Krasnojarsko krašte, prie Angaros upės, išlaipinti tremtiniai iš Klaipėdos krašto laukia, kol kolūkių pirmininkai juos išsidalins. Artiuginas, Bogučianų r. Nuotrauka – iš asmeninio Vingių šeimos archyvo

Šią savaitę sukako 70 metų nuo didžiausio trėmimo Lietuvos istorijoje. 1948-aisiais, operacijos „Vesna“ („Pavasaris“) metu, per dvi gegužės dienas į Sovietų Sąjungos atšiauraus klimato regionus prievarta išvežta apie 40 tūkstančių žmonių. Daugiau nei pusė jų buvo moterys, vaikai ir senoliai. Gegužės 22-ąją, antradienį, 18 val. Lietuvos miestuose ir miesteliuose, prie paminklų bei memorialų tremtiniams, Laisvės kovotojams ir geležinkelio stotyse, iš ilgai degančių žvakelių sudėtas tremtiniams brangiausias žodis – LIETUVA, kad per naktį žvakelių šviesa liudytų ir primintų 70-ąsias 1948 m. gegužės 22 d. didžiojo trėmimo metines.

J. Stalino imperijoje per visą jo viešpatavimo laikotarpį masiniai trėmimai buvo plačiai taikomi visų pirma kaip represinė priemonė: jų tikslas – izoliuoti esą potencialius režimo priešus ir laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė valdžiai ir didelę ekonominę naudą: mat tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai taip būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko. Planuodamas daugybę trėmimų Kremliaus valdovas ne tik pasinaudojo Rusijos carų patirtimi, bet ir toli juos pralenkė – tiek mastais, tiek žiaurumu. Ypač tai pasireiškė vykdant vadinamąjį buožių, tai yra geriausių ūkininkų, klasės likvidavimą 1925–1931 metais. Tačiau ir vėlesniais metais masiniai trėmimai nesiliovė, kaip tik jų daugėjo: iš „išvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sričių, iš užgrobtų Baltijos kraštų 1939–1941 metais. Net karo metais neva baudžiant už kolaboravimą su vokiečių okupantais buvo ištremtos ištisos tautos, milijonai žmonių: Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai ir kiti. Todėl ir Lietuvos gyventojai, prisimindami 1941 metų birželio tremties baisumus, su tokia baime laukė grįžtant Raudonosios armijos 1944 metų vasarą.

Valstybės kūrėjai

Paminėjo 150-ąsias Seimo pirmininko Jono Staugaičio gimimo metines

Jonas Staugaitis 1920 metais Nuotrauka iš Kauno technologijos universiteto bibliotekos archyvų

Gegužės 15-ąją Seimas, minėdamas Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, posėdyje paminėjo 150-ąsias varpininko, gydytojo, Seimo pirmininko Jono Staugaičio gimimo metines.

Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas, kalbėdamas apie J. Staugaičio gyvenimą, pabrėžė, kad jis priklausė žymiam suvalkiečių sąjūdžiui XIX amžiaus antroje pusėje, kuris iš tikrųjų daug dirbo tautinio atgimimo sąjūdyje ir prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pasak A. Gumuliausko, per savo gyvenimą J. Staugaitis daug jėgų skyrė leidybai, rašė straipsnius leidiniams, juos redagavo. Kaip savo kalboje teigė Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas, J. Staugaičio politinė veikla nebuvo ilga. „Ji apėmė maždaug 15 metų, bet buvo labai ryški. „1920–1921 metais Steigiamasis Seimas labai aktyviai reiškėsi ne tik formuojant Lietuvos užsienio politikos koncepciją, bet ir kartu su Užsienio reikalų ministerijos atstovais dalyvavo beveik visose derybose ir turėjo atstovus delegacijų sudėtyse. Būtent J. Staugaitis vadovavo mūsų pirmosioms deryboms su Lenkija. Be to, 1921 m. kovo 31 d. jis vadovavo komisijai, derybose su Latvija. J. Staugaitis, nuvykęs į Palangą, vietos gyventojams pranešė, kad Palanga ir jos apylinkės priklauso Lietuvos valstybei, ir buvo labai džiaugsmingai sutiktas vietos gyventojų“, – kalbėjo A. Gumuliauskas.