|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žmogaus dvasia neįveikiama Kas kada nors buvo slapta, vis tiek tampa žinoma Dešimt klausimų istorikui, dešimt metų dirbančiam Lietuvos parlamente Loreta JASTRAMSKIENĖ
Istorikas, dokumentinių filmų scenarijų ir knygų apie XX amžiaus Lietuvos istoriją, slaptąsias tarnybas ir sovietinį terorą autorius, Seimo narys dr. Arvydas Anušauskas naujausią savo knygą apie vieną pirmųjų tarpukario Lietuvos žvalgų Albiną Čiuoderį išleido 2018-aisiais, kai mūsų valstybė mini šimtmetį. Tiek pat šiais metais sukanka ir Lietuvos žvalgybai. Knygos autorius, parlamentaras savo interneto svetainėje įrašė K. A. Helvecijaus žodžius: Kiekvienas, tiriantis tautų negandų istoriją, gali įsitikinti, kad didžiumą nelaimių Žemėje atneša nemokšiškumas. Turbūt ir dėl šios priežasties A. Anušauskas nuolat rašo knygas, veikiančias kaip priešnuodis siauram mąstymui, suteikiančias žinių ir apsaugančias nuo nemokšiškumo. Knyga Prezidento žvalgas: du gyvenimai buvo pristatyta tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje, apie pagrindinę knygos asmenybę Albiną Čiuoderį autorius šiandien kalba susitikimuose su skaitytojais, kurie domisi Lietuvos istorija, skaito ir klauso daugiau žinančių ir todėl jiems negresia K. A. Helvecijaus minėta liga. Skaitytojams siūlome interviu su dr. Arvydu Anušausku. Tarnauti tautai visais laikais sudėtingas darbas, nes visiems geras nebūsi, o tarsi ir turėtumei tokiu tapti. Kodėl pasirinkote Seimą ir mokslininką įveikė politikas? Politikas negali ir neturi visiems įtikti, o turi ginti savo idėjas, įsitikinimus ir vertybes, dėl kurių jį ir išrinko. Sakyčiau, ne aš pasirinkau politiką, o politika mane surado. Kai 2007 metais reikėjo apsispręsti dėl aktyvaus dalyvavimo politikoje, tai ir padariau, jau žinodamas ekspertų prognozes dėl būsimos krizės ir nelengvų sprendimų. Nuolat rašote ir leidžiate istorines knygas. Kurią rašydamas kankinotės pats ir kankinote kitus, o kuri pati pasirašė? Nors dabar knygų rašymas atima dalį laisvalaikio, tačiau leidžia šiek tiek plačiau pažiūrėti į įvairius mūsų gyvenimo reiškinius. Tai patirtis, kurios negalėčiau nuvertinti. Pirmiausia kankinu tik save. Kiekviena knyga turi savo istoriją. Vienos atsirado atsitiktinai, kitos buvo ilgai planuotos. Pavyzdžiui, knygą Išdavystė. Markulio dienoraščiai planavau gerą dešimtmetį, tačiau pradėjęs ją rašyti net tris kartus mečiau į šalį. Nebuvo lengva įsijausti į išdavystėmis pasižymėjusio personažo istoriją. O knygą Lietuvos žvalgyba dėl ilgamečio įdirbio rašyti buvo lengva, tačiau teko skirti daugiau laiko iliustracijoms atnaujinti. Naujausios Jūsų knygos Prezidento žvalgas: du gyvenimai veikėjas Albinas Čiuoderis prisimena tą Lietuvą, kurią sovietai buvo palaidoję. Kuo labiausiai skyrėsi prieškario ir sovietinė valstybės? Pirmiausia skyrėsi tuo, kad prieškariu buvo Lietuvos valstybė, o vėliau tik okupuota teritorija, kad ir kaip ją vadintų tie, kurie mano, jog ir tada dirbo Lietuvai. Antra, skyrėsi žmonės valstybę kūrė patriotai ir idealistai, o okupantams tarnavę žmonės neturėjo tokių savybių. Žinoma, ir jie galėjo svajoti iš Maskvos gauti didesnį valgio šaukštą, tačiau padarytų nusikaltimų prieš savo tautą našta visada nusverdavo. Šioje knygoje skelbiami lietuvio žvalgo memuarai, dar vadinami dviem gyvenimais, netikėtai atrasti Kolumbijoje. Kas juose Jums pasirodė neįtikėtina? Pirmiausia, tokie buvusių saugumo darbuotojų memuarai, asmeniniai užrašai, asmeninės jų nuotraukos apskritai retai randami. Šiuo atveju visa tai atrasta Kolumbijoje. Du gyvenimai, tai ne tik Lietuvoje ir Kolumbijoje, bet ir nepriklausomoje Lietuvoje, ir okupuotojoje Lietuvoje. Saugumo darbuotojas, dirbęs savo darbą šalia Antano Smetonos, kitų politikų ir žymių to meto asmenų, tikrai turėjo, ką prisiminti. Taip knygoje atsidūrė ir jų niekur kitur neužfiksuoti, nugirsti pasisakymai, Lietuvos padėties vertinimai. Knygos anotacijoje skelbiama, kad atrasti A. Čiuoderio užrašai leidžia naujai įvertinti VSD veiklos aplinkybes ir kai kuriuos svarbius istorinius įvykius, tarp jų ir buvusių saugumo pareigūnų įsitraukimą į lietuvišką saugumo bei kriminalinės policijos skyrių nacistinės okupacijos metais. Kokios tos naujovės? Manyčiau, kad to meto saugumo darbuotojo vertinimai, kai kalbame apie Lietuvos vidaus padėtį ir tuometines grėsmes, yra ypač įdomūs. Pavyzdžiui, iki 4-ojo dešimtmečio pabaigos komunistinė grėsmė buvo ne svarbiausia, o ketvirta ar penkta grėsmių sąraše. Kalbant ir apie nacistinės okupacijos laikus, išryškėjo skirtingas lietuvių saugumo darbuotojų požiūris į nacių okupantų vykdomas civilių (ir žydų) žudynes. Uždrausti saugumo ir kriminalinės policijos darbuotojams dalyvauti vokiečių organizuojamose žydų holokausto akcijose galėjo ne kiekvienas. A. Čiuoderis ne tik pats buvo šio draudimo autorius ir plačiai aprašė nacistų agentus saugume, bet ir parašė apie lietuvių kaltes žydams. A. Čiuoderis lydėjo prezidentą Antaną Smetoną 1940 m. birželio 15 d. per Liepuonos upelį į Vokietiją. Tai nebuvo poilsinė kelionė, nors prezidentas ir buvo parašęs prašymą atostogoms sveikatai pataisyti. Kokia ji buvo žvalgui ir prezidentui? Abiems buvo sunki ne tik psichologiškai. Vasario 16-osios akto signatarą A. Smetoną per sieną lydėjo du kariai-savanoriai A. Čiuoderis ir M. Adomavičius. Tai buvo žmonės, kurie kūrė valstybę ir turėjo trauktis nuo okupantų. Ir trauktis turėjo į valstybę, su kuria vos prieš metus buvo aršus konfliktas dėl Klaipėdos. Saugumo darbuotojai į Vokietiją pateko be šeimų, be pinigų. Jei ne A. Smetonos jiems perduoti pinigai ir drabužiai, būtų buvę dar sunkiau. Reikėjo kurti gyvenimą iš naujo ir visiškai atsisakyti buvusio. Kuo A. Čiuoderis buvo išskirtinis iš visų veikėjų, apie kuriuos rašėte savo knygose, Ar turėjo gebėjimų, kurie Jus nustebino, sužavėjo? Gal nustebino tuo, kad ryžosi rašyti tokius memuarus. Kiti buvo linkę tai nutylėti. Jis savęs nelaikė išskirtiniu ar herojumi. Buvo nepaprastai kritiškas savo paties atžvilgiu. Jis kaip karys-savanoris, kuris dalyvavo Nepriklausomybės kare, manė turįs pagrįstą teisę kritikuoti savo kurtos valstybės valdžią. Tarptautinė teisė nepripažįsta, kad Lietuvoje sovietai vykdė genocidą. Jūs esate pateikęs įrodymų iš Maskvoje skaitytų archyvinių dokumentų, kad tai, ką čia jie veikė, galima vadinti genocidu. Ar žinote, kas dar ieškojo ir pateikė tokių įrodymų? Maskvoje tebėra neišsemti archyviniai klodai. Tačiau dalis jų yra uždaruose fonduose. Jeigu atvertume Rusijos akro archyvo fondus ir ištirtume NKVD dalinių dokumentus, tai būtų visai kitas pokarinės Lietuvos vaizdas. Pamatytume, kokį sunkų karą iš tiesų kovojo lietuvių pasipriešinimas. Kita vertus, pamatytume, kokius milžiniškus nuostolius patirdavo okupantai. Siekdami palaužti pasipriešinimą, jie naudojo genocidinius metodus konkrečios tautos (lietuvių) atžvilgiu. Tema yra nepatogi ir sunki, todėl niekada nebuvo daug norinčių ja užsiimti ir savo lėšas naudoti darbui Maskvos archyvuose. Prieš vykdamas su naująja knyga į Šaltojo karo muziejų, esantį 24 km į šiaurę nuo Plungės, rašėte, kad bus įdomu dar kartą apsilankyti sovietinių branduolinių raketų bazėje, iš kurios buvo grasinama visam pasauliui. Ir apibendrinote, kad visi totalitariniai bunkeriai kada nors tampa atviri. Kodėl ir kada tai tampa įmanoma? Istorija moko, kad visa tai, kas kada nors buvo slapta, vis tiek tampa žinoma ir prieinama visiems. Tas pats yra ir su totalitariniais bunkeriais, kad ir kas juose būtų slepiama raketos ar archyvai. Nusikaltimai visada išaiškėja, net jei nuo jų praeina 5080 metų ar dar daugiau. Dviejų paskutinių Jūsų knygų Išdavystė. Markulio dienoraščiai ir Prezidento žvalgas: du gyvenimai veikėjai yra visiškai skirtingų vertybių žmonės. Markulis išdavikas, pražudęs šimtus žmonių, A. Čiuoderis garbingas žvalgas, sugebėjęs išsaugoti gyvybes. Bet klausti norėčiau ne apie juos, o apie geriausią žmogaus draugą mielą baltą Jūsų šunį. Ar jis, rašant šias knygas, elgėsi vienodai? Kadangi knygas visada rašau laisvalaikio sąskaita, kartais vėlai vakare, tai jis visada viena akimi stebėdavo mane. Paskui užmigdavo. Tačiau, kai būdavau prastos nuotaikos, po darbo, ateidavo ir atsukdavo savo baltą retriverišką nugarą lyg sakydamas: Paglostyk ir abiems bus gerai. Dėkoju už pokalbį.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |