Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tikėjimas, politika ir žmogaus teisės

Popiežiaus Pranciškaus pratarmė popiežiaus emerito Benedikto XVI knygai

Mindaugas Buika

Popiežius emeritas Benediktas XVI įteikia popiežiui Pranciškui savo knygą

Valstybinės valdžios ribotumas

Neseniai aukštuosiuose Italijos parlamento rūmuose – Senate – buvo pristatyta nauja popiežiaus Benedikto XVI socialinio mokymo knyga „Išlaisvinti laisvę. Tikėjimas ir politika trečiajame tūkstantmetyje“ („Liberare la liberta. Fede e politica nel terzo millenio“). Gegužės 10 dieną pradėtas platinti veikalas yra antrasis iš numatytų publikuoti septynių tomų serijos bendru pavadinimu „Jozefo Ratcingerio (Joseph Ratzinger) rinktiniai raštai“ leidimo. Šis J. Ratcingerio – Benedikto XVI – kaip žymaus teologo, vyskupo, kardinolo ir popiežiaus, fundamentalus mokslinis palikimas pagal autorines sutartis vienu metu skirtingomis kalbomis publikuojamas šiose šalyse: Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip pirmajam, taip ir dabar išleistam antrajam „Rinktinių raštų“ tomui pratarmę parašęs popiežius Pranciškus patvirtino, kad atidžiai studijuoja ir labai vertina savo pirmtako, jau 91 metų sulaukusio Benedikto XVI teologinį apmąstymą. Beje, dalis antrosios knygos medžiagos publikuojama pirmą kartą, ji parašyta jau po Popiežiaus emerito atsistatydinimo. Tai irgi patvirtina popiežiaus Pranciškaus pripažinimą, kad jo pirmtakas, nepaisydamas dėl garbingo amžiaus susilpnėjusios fizinės sveikatos, išlaikė savo intelektualinį potencialą ir tęsia kūrybinę veiklą, papildydamas nuoširdžios maldos už Bažnyčią tarnystę.

Pratarmėje naujajai knygai Šventasis Tėvas pastebi, kad „tikėjimo ir politikos santykiai visada buvo viena iš tų didžiųjų temų, į kurias nuolat telkė dėmesį Jozefas Ratcingeris – Benediktas XVI – savojoje mokslinių tyrimų ir žmogiškojo gyvenimo kelionėje“. Pirmiausia tai sąlygojo Popiežiaus emerito asmeninė patirtis – jaunystės metais išgyventas nacistinio totalitarizmo valdymas gimtojoje Vokietijoje. Tas sunkus persekiojimų ir Antrojo pasaulinio karo laikotarpis aukštinant nacionalsocialistinio valdymo „idealą“ jaunąjį teologą paskatino savo kūryboje kritiškai apmąstyti klusnumo valstybinei valdžiai ribas, pabrėžiant ištikimo klusnumo Dievui laisvę. „Valstybė, – skaitome viename jo tekstų – netalpina savyje visos žmogiškosios egzistencijos ir neapima visos žmogaus vilties“, – rašo popiežius Pranciškus. Ji peržengia valstybinę tikrovę su jos politinio gyvenimo bruožais bei nuostatomis. Tai galioja kiekvienai epochai – tiek dabarčiai, tiek XX amžiaus totalitarinių valstybinių ideologijų praeičiai, tiek giliajai senovei. Štai senoji Romos imperija buvo giliai neteisinga ir antikrikščioniška, nes stengėsi pilnai valdyti visus žmonių gebėjimus ir viltis. Totalitariniu požiūriu ir ideologiniu melu grindžiamas valstybės gyvenimas tampa tironiškas ir tiesiog demoniškas, ir šis supratimas nušviečia išsivaduojamosios kovos bei racionalios politikos poreikį.

Krikščionybės ir marksizmo skirtumai

Popiežius Pranciškus primena, kad savo teologinėmis nuostatomis kardinolas J. Ratcingeris vadovavosi būdamas artimiausiu bendradarbiu šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, patyrusio ne mažiau sunkius komunistinio totalitarizmo išbandymus gimtojoje Lenkijoje ir daug prisidėjusio prie tos ateistinės santvarkos įveikimo. Tuomet jis formavo krikščionišką požiūrį į žmogaus teisių gynimą, gebėjusį efektyviai teoriniu ir praktiniu lygmeniu pasipriešinti marksistinės sistemos pretenzijoms, laikyti save tariamai geriausiai atitinkančiu darbo žmonių poreikius su „revoliuciniu“ vadinamosios proletariato diktatūros siekimu. Nepaisant aiškios priešingybės tarp marksizmo ir Bažnyčios socialinio mokymo, dar 8-ajame dešimtmetyje kylantis teologas J. Ratcingeris pabrėžė, kad Kristaus išpažinėjai neturi atsisakyti svarbiausio evangelinio dėmesio vargstančiųjų reikalams. Šventasis Tėvas nurodė, kad jo pirmtakas tuometinėse publikacijose pabrėžė, kad „mes privalome išmokti tiek teoriniu lygmeniu bei atitinkamu mąstymu, tiek ir praktine veikla patvirtinti, kad gyvojo Jėzaus buvimas Bažnyčioje ir sakramente pirmiausia reiškia Jo realų buvimą mažuosiuose, šio pasaulio paskutiniuose, kuriuose Jis nori būti mūsų atrastas“. Su tokiu giliu teologiniu įžvalgumu kardinolas J. Ratcingeris vystė savo mokymą būdamas žymus Vokietijos Bažnyčios ir Šventojo Sosto bendradarbis. Jis rūpinosi iškelti socialinį teisingumą, lygybę ir solidarumą skelbiančius principus, smerkdamas stiprėjantį skandalingą atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Ši nelygybė nėra toleruotina tiek skirtingo išsivystymo valstybių ir regionų (kontinentų) lygmenyje, tiek ir kontrastingoje atskirtyje tarp visuomenės sluoksnių toje pačioje nacionalinėje teritorijoje.

Kardinolas J. Ratcingeris aiškino, jog, nepaisant tariamo panašumo tarp marksistinės socialinio teisingumo teorijos ir krikščioniško mokymo apie gailestingumą išnaudojimą kenčiantiems žmonėms, tą ideologiją nuo Kristaus Evangelijos skiria ne tik marksizmo pretenzija dangų patalpinti žemėje, bet ir ryškus priemonių skirtumas, kaip žmogaus atpirkimas turėtų būti pasiekiamas. Jeigu marksizmas skelbia klasių kovą ir smurtinę revoliuciją vaduojantis iš išnaudotojų, tai krikščionybei „tikras išganymas įvyksta išsilaisvinamt nuo bet kokios priklausomybės ir vienintelis kelias, vedantis į tokį išvadavimą yra visiška priklausomybė nuo artimo meilės, kuri vestų į tikrą laisvę“. Matydamas šiuos skirtumus, kardinolas J. Ratcingeris 9-ajame dešimtmetyje, vadovaudamas Tikėjimo mokslo kongregacijai, dėjo pastangas, kad Lotynų Amerikoje neįsivyrautų vadinamoji išlaisvinimo teologija, kuri pavojingai bandė krikščionybę priderinti prie marksistinio komunizmo siekių. Tai aktualu ir dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tos totalitarinės sistemos žlugimo Rytų ir Vidurio Europoje, žinant, kad nuo jos dar kenčia kai kurios Azijos ir Lotynų Amerikos šalys. Be to, kultūrinio marksizmo nuostatos vyrauja daugelyje Vakarų universitetų, taip įvairiais būdais darydamos prieštaringą įtaką intelektualiniams bei politiniams sluoksniams. „Šiandien faktiškai labiau nei bet kada anksčiau matome pagundą atsisakyti bet kokios priklausomybės nuo meilės, išskyrus meilę sau pačiam, pataikavimą savajam „ego“, tam „aš ir mano įgeidžiai“ savanaudiškumui“, – pastebi popiežius Pranciškus naujosios pirmtako knygos pratarmėje.

Ideologinis išpuolis prieš šeimą

Dabar iškilęs akivaizdus pavojus, kad žmonių sąmonę „kolonizuos“ nauja ideologija, kultūrinio marksizmo atmaina, kuri atmeta fundamentalų tikrumą, jog žmonija egzistuoja vyro ir moters lyčių pavidalais ir jų lygiaverčiu papildymu bei užduotimi perduoti gyvybę. Ta griaunanti ideologija plėtojama iki tokio radikalumo, kad skelbia, jog visiškai įmanomas racionalus žmonių „gamybos“ planavimas, ir tikina, jog yra visiškai logiška bei teisėta eliminuoti taip daiktiškai suvoktus žmones, kurie laikomi ne Dievo sukurti, dovanoti ir svetingai priimti, bet mūsų pačių pagaminti ir tampa daugiau nebereikalingi. Jozefas Ratcingeris su visu savo teologinio mokymo iškilumu ir veiksmingumu parodo, kad tokios naujos tariamos žmogaus „teisės“ galiausiai gali atvesti į žmonijos susinaikinimą ir tam visiškai nereikalingas nė pavojingasis branduolinis konfliktas. Bendras tokios savinaikos bruožas yra neigimas priklausomybės nuo meilės; neigimas, kad vyras ir moteris yra Dievo kūriniai, iš beribės meilės sukurti pagal jo atvaizdą ir gyvena nuolatiniame Jo ilgesyje (plg Psl 41, 2). „Kada mes paneigiame priklausomybę tarp kūrinio ir Kūrėjo, jų meilės ryšį, atmetame tikrąjį žmogaus didingumą, kuris yra jo tikros laisvės ir orumo pagrindas“, – tvirtino Šventasis Tėvas knygos pratarmėje.

Aiškindamas, kad žmogaus gynimas nuo ideologinio manipuliavimo ir menkinimo pavojaus remiasi aiškiu skirtumu tarp jo visiško klusnumo Dievui ir tik dalinio klusnumo valstybei, popiežius Pranciškus primena šiandien iškilusį tradicinės šeimos išsaugojimo iššūkį. Kaip žinia, marksistinė ideologija, šeimą laikydama „istoriškai besikeičiančia sugyvenimo forma“ ir taikydama jai klasių kovos (vyro ir moters priešpriešos) modelį, iš esmės skatino „nelygiateisės“ ar „patriarchalinės“ santuokos menkinimą, galutinį jos atmetimą ir faktišką šeimyninio gyvenimo griovimą. Tai gerai suprato šventasis Jonas Paulius II, kuris neatsitiktinai pabrėžė, jog „žmonijos ateitis priklauso nuo šeimos tvirtumo“ (Apaštalinis paraginimas „Familiaris Consortio“, Nr 86). Naujosios knygos pratarmėje tai patvirtindamas popiežius Pranciškus nurodo savo panašaus pobūdžio dokumentą „Amoris Laetitia“, kuriame teigia, kad „tradicinės šeimos gerovė apsprendžia pasaulio ir Bažnyčios ateitį“. Tai reikia gerai suprasti ginant natūralią ir gyvybei atvirą šeimą, besiremiančią neišardoma vyro ir moters santuoka, kuriai Bažnyčia suteikia sakramentinį orumą. Reikia apginti šią prigimtinę bendrystę nuo naujų tariamų „teisių“ į tos pačios lyties asmenų „santuoką“, apginti tikras prigimtines vaiko teises turėti savo tėvą ir motiną, gimti ir augti darnioje šeimoje.

Pagrindinis Dievo klausimas

Iškilus naujų, dirbtinai sukurtų „teisių“ grėsmei žmonių egzistencijai, popiežius emeritas Benediktas XVI viename savo „Rinktinių raštų“ antrojo tomo straipsnių pabrėžia, kad žmogaus teisių klausimas iš esmės yra tikėjimo problema: arba tos prigimtinės teisės remiasi tikėjimu į Dievą Kūrėją arba jos pasmerktos žlugti. Prie tokios teologiškai apmąstytos nuostatos jis prieina atsiliepdamas į savo draugo liberalaus filosofo ir buvusio Italijos senato pirmininko Marčelo Peros (Marcello Pera) 2015 metais publikuotą knygą „Žmogaus teisės ir krikščionybė. Šiuolaikinis išbandymas Bažnyčiai“ („Diritti umani e crirtianesimo. La Chiesa alla prova della modernita“). Straipsnyje, pavadintame „Atmetus Dievą, žlunga ir žmogaus teisės“, Popiežius emeritas šią temą apmąsto, iškeldamas sekuliaristinio ir krikščioniškojo požiūrio skirtumus, nurodydamas marksistinio ateizmo ir islamistinio totalitarizmo diktatūrų pavyzdžius. Jo įsitikinimu pirmiausia svarbu suprasti, kad tikėjimo į Dievą ir religijos klausimas nėra papročių ar ritualų, kurių laisvę turi garantuoti valstybė, reikalas, bet pats tiesos pažinimo proceso užtikrinimas. Krikščioniškas tikėjimas moko, kad žmogaus siela yra sukurta tiesai, todėl ji yra žmogaus egzistenciją saistantis elementas, o ne pozityvinė pareigybinės etikos samprata. Jėzus savo išpažinėjams sako: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32) ir kaip tik toks religijos ir tiesos pažinimo santykis formuoja teisę į laisvę bei žmogaus teisių doktriną.

Taigi, tikėjimo į Dievą klausimas susijęs su Dievo buvimo koncepcija: jeigu pripažįstame, kad Dievas Kūrėjas egzistuoja, mes patikimai galime kalbėti apie žmogaus teises ir pareigas. Kitu atveju tai tebūtų dirbtinai sukurti etikos principai, kurie redukuojami iki paprasto pragmatizmo. Štai kodėl pagrindžiant žmogaus teises iškyla pagrindinis Dievo klausimas, o be teigiamo atsakymo į jį negalima tų teisių definuoti ir pateisinti. Kada žmogaus teisės atskiriamos nuo Dievo tikrumo pagrindimo, tų „teisių“ dirbtinai išsigalvojama vis daugiau (verta tik prisiminti genderizmo teoriją), ir tai galiausiai veda į patį žmogaus teisių žlugimą. Iškyla nihilistinė žmogaus „teisė“ paneigti patį save. Tai dabar matome, kai įteisinamas negimusio kūdikio žudymas atliekant abortą ar seno žmogaus ir sunkaus ligonio nužudymas eutanazijos būdu. Galiausiai patvirtinama „teisė“ žmogų gaminti kaip daiktą (dirbtinis apvaisinimas, surogatinė motinystė) ir jį šaltakraujiškai eliminuoti, kai tampa nebenaudingas. Visuomenėje, kurioje žmogaus teisių idėja atskiriama nuo Dievo idėjos, krikščionybė neišvengiamai patiria marginalizavimą ir netgi vienos ar kitos formos diskriminavimą. Tai rodo nerimą keliančios tendencijos šiuolaikiniame sekuliarizuotame Vakarų pasaulyje. Betgi tai reiškia žmogaus esminių teisių, pirmiausia sąžinės ir tikėjimo laisvės, pažeidimą, kaip tai buvo totalitarinėse valstybėse, pradedant nuo krikščionis persekiojusios antikinės Romos imperijos iki komunistinio ateizmo diktatūros.

Islamas ir religijos laisvė

Popiežius emeritas Benediktas XVI straipsnyje kalba apie laisvę propaguojančią liberalizmo teoriją. Jis pastebi, kad liberalizmo pradininkų vizijoje Dievui buvo skirta svarbi vieta formuojant požiūrį į pasaulį ir žmogų. Todėl savo mokyme liberalizmo tėvai pabrėžė krikščioniškų nuostatų svarbą ir pagarbą šeimai, žmogaus orumui, gyvybės sakralumui. Tačiau palaipsniui liberalizmo teorijoje Dievo idėja atskiriama nuo biblinių pagrindų ir galiausiai atmetamas pats Dievas. O be Dievo idėjos europinis liberalizmas tampa nesuprantamas, nelogiškas, kai kuriais atžvilgiais pradeda prieštarauti pats sau ir praranda įtaką visuomenei. Taigi, siekiant nuoseklaus liberalizmo atsinaujinimo, reikia grįžti prie jo ištakų, prie nuostatų didžiųjų praeities liberalų, kuriems tikėjimas į Dievą buvo privalomas skelbiant tikrą laisvę bei sveiką valstybinį sekuliarumą.

Popiežius emeritas pastebėjo, kad Jėzaus Kristaus priesakas apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), faktiškai sukūrė naują situaciją santykyje tarp religijos ir valstybės. Iki tol nebuvo religijos, kuri pabrėžtų savo visuotinumą ir ji visuomet būdavo konkrečios visuomenės ar tautos (pavyzdžiui, judaizmas – žydų tautos) dalis. „Jėzaus nurodymas evangelizuoti nereiškia raginimo, kad būtų iš esmės keičiama nusistovėjusi visuomenės struktūra, – pažymi Benediktas XVI. – Tačiau tai kartu išreiškė reikalavimą, kad visose visuomenėse būtų suteikta galimybė skelbti ir priimti Viešpaties mokymą bei pagal jį gyventi“. Tai ir yra religijos laisvė, esminė žmogaus teisių dalis, dėl kurios krikščionys turi ištikimai ir pasiaukojančiai kovoti.

Religijos laisvės poreikis kaip tik sąlygoja teisingą pasaulietinės valstybės supratimą, kadangi perdėtas politinio valdymo ir religijos suliejimas, kaip dabar stebima islamo pasaulyje, suvaržo laisvą kitų tikybų raišką, nuo to labiausiai kenčia krikščionys. Radikalaus islamo supratimo pagrindu išsiplėtojusi ideologija (islamizmas) skatina fanatišką neapykantą kitatikiams, prieš juos skelbia „šventąjį karą“ (džihadą), tai išreiškiant agresyvia valstybine politika ir netgi teroristiniais išpuoliais. Taigi, žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, teisių supratimas reikalauja ne tik atmesti bet kokio pobūdžio diktatūrą, bet ir pripažinti sveiką valstybinio, visuomeninio gyvenimo sekuliarumą ir autentiškai įtvirtinti jo autonomiją užtirinamt pagarbų sąlytį su įvairiomis religijomis.

© 2018 „XXI amžius“