Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Kurti ekonominio teisingumo kultūrą

Prisimintas šv. Jono Pauliaus II socialinis mokymas šiandienos kontekste

Mindaugas Buika

Šventasis popiežius Jonas Paulius II dažnai mėgdavo aplankyti fabrikus ir jų darbininkus

„Centesimus Annus“ fondo sukaktis

Šventasis popiežius Jonas Paulius II, daug prisidėjęs prie Bažnyčios socialinio mokymo vystymo, ne tik paskelbė šiai doktrinai skirtas kelias enciklikas, bet ir įkūrė specialią instituciją jos plėtrai ir taikymui. Tai jis padarė lygiai prieš 25 metus, 1993 metų birželio 13 dieną, įsteigdamas „Centesimus Annus“ – Pro Pontifice“ (CAPP) fondą, teisiškai susietą su Apaštalų Sosto paveldo administracija. Jo idėja, kaip rodo pavadinimas, kilo po to, kai Šventasis Tėvas 1991 metų gegužės 1 dieną paskelbė savo encikliką „Centesimus Annus“, skirtą paminėti 100-ąsias Bažnyčios pirmojo socialinio mokymo dokumento, – istorinės popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ – metines. Šventasis Jonas Paulius II tokiu būdu norėjo įvertinti tos doktrinos vystymo nueitą kelią, priminti jos nekintančią svarbą, vykusių radikalių politinių bei socialinių permainų kontekste. Tuo metu kaip tik žlugo sovietinio komunizmo sistema Rytų ir Vidurio Europoje, paženklinusi neginčytiną kapitalistinės rinkos ekonomikos pranašumą. Tačiau enciklikoje „Centesimus Annus“ priminta, kad, nepaisant privačios iniciatyvos reikšmingumo gamybos vystymui, pelno siekio negalima suabsoliutinti. Žmogus turi likti visos ekonominės veiklos centre, ir tai turi remtis pagarbos asmens orumui, solidarumo ir visų bendrojo gėrio siekiais. Kaip tik praktiškai tokiam mokymui įgyvendinti pritariant žymiems katalikams verslininkams ir Bažnyčios hierarchams ir buvo įkurtas CAPP fondas. Jis pradėjo rengti kasmetinius susitikimus, konferencijas, pasitarimus, ir tai galima įvardyti kaip nuolatinį dialogą tarp Bažnyčios ir verslo pasaulio, taip stengiantis vystyti solidarumu grindžiamą naują socialinę kultūrą. Šis bendradarbiavimas ypač sustiprėjo pastarųjų kelių metų laikotarpiu po to, kai 2013-aisiais Airijos sostinėje Dubline buvo surengtas tarptautinis konsultacinis hierarchų, teologų, ekonomikos mokslininkų, bankininkų ir pramonininkų susitikimas tema „Dialogas dėl finansinės etikos ir bendrojo gėrio“. Tie konsultaciniai įvairiuose regionuose rengiami CAPP fondo susitikimai įgijo „Dublino proceso“ pavadinimą. Vienas iš pagrindinių tokio proceso rėmėjų Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas (Diarmuid Martin), praeityje buvęs žymus Vatikano diplomatas ir Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius, savo pastabose minint CAPP fondo 25-metį pažymėjo, kad etikos principai nėra koks pagražinimas, kurį galima priimti ar nepriimti, bet privalomas ekonominės ir politinės veiklos dėmuo. Būtent todėl Bažnyčios lyderiai popiežiai, remdamiesi Evangelijos nuostatomis, aktyviai vystė socialinį mokymą, kuriame stengėsi parodyti, kokie turi būti teisingi, etiškai pagrįsti ekonominiai santykiai, siekiant įveikti skurdą, bedarbystę ir kitas skaudžias problemas vykdant reikalingas reformas. Tai ne mažiau aktualu ir šiandien, kai ekonomikos augimą lydi beprecedentinis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų ir ši atskirtis nuolat gilėja. Ne tik pastovaus, bet ir teisingumą skatinančio ekonomikos augimo poreikis šiuo metu dar reikšmingesnis, kadangi visame pasaulyje stebimas valdančiųjų korupcijos protrūkis, kuris reikalauja ne tik moralinio pasmerkimo, bet ir griežtų teisinių priemonių šio blogio išgyvendinimui. Todėl dialogas tarp Bažnyčios socialinio mokymo ir esamų ekonominio ir politinio gyvenimo modelių neturi likti formalus, bet vesti į kūrybingą „žmogiškojo kapitalo“ augimą, o ne vien tik į investicijas pelnui gauti. Juk dažnai verslo inovacijose bei įstatymų reformose reali vargingųjų padėtis yra apeinama, nesirūpinama jų skurdo mažinimu skatinant prasmingai dalyvauti atnaujinant ekonomiką (gamybos ir paslaugų vystymą), bet tik garantuojant „šiokias tokias“ išlikimo galimybes socialinių pašalpų pavidalu.

Darbas, šeima, jaunimas ir migrantai

Pabrėždamas tokio žmogiško požiūrio svarbą, arkivyskupas D. Martinas priminė popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus Annus“ išreikštą aiškią nuorodą, kad ekonomikos pažanga negali būti vertinama tik abstrakčiais pajamų ir vartojimo rodikliais. Jeigu į žmogų žiūrima tik kaip į gėrybių gamintoją ir vartotoją, o ne kaip į subjektą, kuris gamina ir vartoja tam, kad gyventų ir save realizuotų, tada rinkos ekonomika praranda prasmingą ryšį su asmeniu, galiausiai pasidaro jam svetima ir netgi tampa engimo įrankis. Kad tai būtų ištaisyta šiuolaikinėje, vis labiau globalizuotoje ekonomikoje, Bažnyčia savo socialiniame mokyme nurodo kai kuriuos skubiai spręstinus klausimus veiksmingoje ir etiškai pagrįstoje santvarkoje. Pirmiausia tai darbo visuotino ir prasmingo užimtumo problema, kuri vis aktualesnė dėl techninės pažangos bei anksčiau buvusių pramoninių regionų Vakaruose deindustrializacijos. Dėl to ypač išaugo bedarbystė, kai kuriose šalyse apimanti trečdalį jaunų žmonių. Nepriimtinas yra šios problemos sprendimas vadinamuoju daliniu, laikinu ar „bandomuoju“ įdarbinimu, kuriuo neretai manipuliuoja darbdaviai, kad galėtų mokėti mažesnį atlyginimą be privalomų socialinių įnašų. „Šiandien daug vyrų ir moterų kasdien eina į darbą ir triūsia pilnu krūviu, tačiau gaunamo menko atlyginimo nepakanka savęs ir šeimos išlaikymui“, – pripažino arkivyskupas D. Martinas. Kitas esminis socialinis ir humanistinis klausimas Bažnyčiai yra šeimos padėties gerinimas, nes nuo to priklauso tautos ir visuomenės perspektyvos. Enciklikoje „Centesimus Annus“ šventasis Jonas Paulius II, vadintas šeimos popiežiumi pabrėžė, kad šeimos vieta ir šiuolaikinėje ekonomikoje turi būti svarbiausia, kadangi tai lemia visą žmogaus ekologiją. Juk šeimoje bręstantis asmuo gauna ugdymo pradmenis, išgirsta apie tiesos ir gėrio idealus, sužino, ką reiškia mylėti ir būti mylimu, ką reiškia save įprasminti bendruomenėje. Pagaliau trečias svarbus šiuolaikinio ekonominio gyvenimo aspektas yra gausybės migrantų padėtis, ypač žinant naujus jų ekspremalaus išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir netgi vergystės pavojus. Visų šių iššūkių akivaizdoje krikščionys – pasauliečiai ir pirmiausia tikintys politikai, verslininkai, finansininkai – turi jausti atsakomybę prasmingai prisidėti prie Bažnyčios socialinio mokymo principų skleidimo bei įgyvendinimo ir liudijimo kasdienybėje.

Apie šiuolaikinio ekonominio gyvenimo aspektus kalbėjo ir popiežius Pranciškus, dalyvaudamas CAPP fondo jubiliejinei sukakčiai Romoje surengtoje konferencijoje tema „Naujoji politika ir gyvenimo būdas skaitmeninėje epochoje“. Kreipdamasis į gegužės 24–26 dienomis vykusio susitikimo dalyvius, tarp kurių buvo ir Stačiatikių Bažnyčios vadovas, Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, jis pirmiausia padėkojo fondo nariams už jų ištikimas pastangas perduoti Bažnyčios socialinės doktrinos išmintį besidarbuojantiems pilietinės visuomenės ekonomikos sektoriuje. „Dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus nuo CAPP fondo įsteigimo ši užduotis yra tiesiog būtina, kadangi socialiniai ir finansiniai iššūkiai, į kuriuos turi atsiliepti tarptautinė verslo bendruomenė, yra tapę dar labiau kompleksuoti ir tarpusavyje susiję“, – sakė Šventasis Tėvas. Iškylantys sunkumai ir netgi krizinės situacijos globalizuotoje ekonomikos sistemoje turi aiškų etinį problematiškumą, nes susiję su paplitusiu atmetimo mentalitetu, sukūrusiu pažeidžiamųjų žmogiškojo orumo nepaisymo kultūrą. „Mes tai matome iš stiprėjančios „abejingumo globalizacijos, iškeliančios rimtus moralinius iššūkius, su kuriais turi konfrontuoti žmonija“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis irgi atkreipė dėmesį, kad daug sunkumų integraliai mūsų brolių ir seserų pažangai iškyla ne tik neturtinguose kraštuose, bet ir Vakarų pasaulyje, ypač, kada kalbama apie ekonomines šeimų ir migrantų palaikymo problemas. Todėl CAPP fondas atlieka gyvybingą vaidmenį skleidžiant Evangelijos žinios šviesą į svarbiausius žmonijos rūpesčius, padedant Bažnyčiai vykdyti socialinę savosios misijos užduotį. Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad fondo nariai, konsultaciniuose susitikimuose bendraudami su verslo ir finansų pasaulio atstovais, profsąjungų organizacijomis, kitais viešojo gyvenimo sektoriais, stengiasi, kad krikščioniškai suvoktas socialinis aspektas būtų adekvačiai išlaikytas ir sustiprintas visoje ekonominėje veikloje. Tai nėra paprasta, kadangi sekuliaristai, bandydami tikėjimą nustumti į privačią sritį, dirbtinai ir melagingai stengiasi atskirti etines Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas nuo verslo ir finansų sektorių veikimo. Ši situacija šiek tiek primena dirbtines pastangas priešpastatyti gamtos mokslus ir tikėjimą, tarsi tai būtų nesuderinami dalykai, ir tai yra visiška netiesa mokslo autoritetų liudijimu.

Technologija etinių problemų neišsprendžia

Popiežius Pranciškus pastebėjo, jog yra natūralu, kad siekiant gauti pelną ekonominėje veikloje turi būti juntama socialinė atsakomybė už bendrąją gerovę, tai siejant su pagarba žmogaus orumui. Kaip tik tai nurodoma naujajame Vatikano dokumente „Oeconomicae et pecuniariae quaestionis“ (jis aptartas „XXI amžiuje“ Nr. 22), pabrėžiant, jog etinis dėmuo į ekonominę ir finansinę veiklą nėra primetamas iš išorės, bet iškyla natūraliai dėl vidinio teisingumo poreikio. Žinoma, tam yra reikalingas nuolatinis ne tik Bažnyčios, bet ir visų pilietinės visuomenės narių ir jų organizacijų, visų viešųjų institucijų pareigingumas ir budrumas, ypač naujuose korupcijos pavojuose. Šventasis Tėvas pripažino, jog ir šventinei jubiliejinei konferencijai CAPP fondo parinkta tema „Naujoji politika ir gyvenimo būdas skaitmeninėje epochoje“ yra reikšminga, kadangi naujosios technologinės pažangos sukelta kultūrinė revoliucija iškelia daug socialinio netikrumo visuomenės gyvenime. Tų klausimų aptarimui yra svarbus ekumeninis bendradarbiavimas, ir Konstantinopolio patriarcho dalyvavimas konferencijoje iškalbingai patvirtino šią bendrą atsakomybę. Pranešime, kuris tapo pagrindiniu CAPP fondo susitikime, patriarchas Baltramiejus, neslėpdamas kritiško nusistatymo, pabrėžė, jog dabartinė mokslo ir technologijos pažanga, nepaisant nešamos materialinės naudos, neprisideda prie trokštamo solidarumo stiprinimo. Stačiatikių pasaulio lyderis sakė, kad technologijos naujovės daugiau netarnauja žmogui, bet vis labiau reikalauja jo klusnumo, primesdamos savus principus įvairiems gyvenimo aspektams. Štai įtakingosios elektroninės komunikavimo priemonės ne tik perduoda informaciją, bet bruka ir savas abejotinas vertybes, kurios keičia požiūrį į gyvenimo prasmę, formuoja nenatūralius poreikius, kurie skatina dar didesnio dominavimo perspektyvą. Taip ugdomas technologijos kultas, sudievinant jo aukščiausią simbolį – kompiuterį – ir iš tos stabmeldystės laukiant džiaugsmo, pramogų, visokiausios informacijos ir naujovių. Betgi didžiosios šiuolaikinės visuomenės problemos nėra technologinės prigimties ir negali būti išspręstos tiesiog kaupiant informaciją.

„Socialinis neteisingumas, dažnos skyrybos šeimose, smurtas, organizuotas nusikalstamumas, paplitęs vienišumas, fanatizmas, civilizacijų konfliktai nėra informacijos ar technologijos stygiaus priežastis, – aiškino patriarchas Baltramiejus, – Greičiau priešingai, kai kurios iš šių problemų aštrėja kartu su visuomeninio ir asmeninio gyvenimo technologizacija“. Juk niekada anksčiau mes neturėjome tokio kaip dabar mokslinio pažinimo, bet ir niekada taip įnirtingai ir griaunančiai nebuvo veikiama prieš žmogaus prigimtį ir gamtos aplinką. Iki šiol gaminami ir tobulinami masinio naikinimo ginklai, išlieka pasaulinio branduolinio karo grėsmė. Paradoksaliu būdu technologijų pažanga stiprina abejingumą žmogui, egoistinio individualizmo dvasią, nuosavybės turėjimo ir kaupimo (netgi virtualinio) kraštutinumus. Kai kuriose vietose technologijų naujovės panaudojamos socialiniam engimui ir diskriminavimui, netgi religinio fanatizmo plėtrai, bet nemotyvuoja žmogaus moralumo. Konstantinopolio patriarchas priminė ir būsimajai jaunimo sielovadai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos parengiamąjį dokumentą, kuriame pripažįstama, kad technologija suformavo naujo pobūdžio priklausomybę, kuri bando tapti alternatyva žmogiškiems santykiams ir netgi Dievui, tačiau neduota atsakymų į giliąsias būties problemas ir jų neeliminuoja.

Taigi, nors mokslinis ir technologinis pažinimas yra „galinga jėga“, tačiau jis nėra visagalis. Technologijų dominavimas, informacinis chaosas ir žmogiškųjų santykių suirimas neskatina nei bendrojo gėrio, nei solidarumo. Vis didesnė asmens gyvenimo individualizacija jį tiesiog įkalina virtualioje tikrovėje. Mokslo ir technologijos negebėjimas spręsti gyvybinių šiuolaikinio žmogaus poreikių, tos priklausomybės, kurias formuoja ekonomizmas, scientizmas, kitos radikalios tendencijos bei ekstremalūs eksperimentai su žmogiška prigimtimi, palydimi naujojo ideologinio kolonializmo, kelia didžiulę grėsmę visuomenės gyvenimo dabarčiai ir ateičiai. Tai dar labiau pagilina individualizmo išsigimimas iki stabmeldystės sau bei „žmogaus turėtojo“ („homo hobens“) formacija beatodairiškai kaupiant turtus. Tokią situaciją, kurioje nepaliekama vietos meilei, solidarumui, ir bendrystei, Jėzus viename savo palyginimų labai aiškiai apibūdino, kaip turtingo ir godaus žmogaus kvailumą. „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką sukrovei? Taip yra tam, kuris krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 20–21).

Visų krikščionių susitelkimo svarba

Patriarchas Baltramiejus pripažino, kad tokių prieštaringų ir pavojingų tendencijų akivaizdoje natūraliai kyla klausimas, kokia turi būti krikščionių pozicija. Jo įsitikinimu, reikia daryti dvi reikšmingas išvadas, kurių pirmoji yra suvokimas, kad negalima ignoruoti dabartinės solidarumo krizės, nes jos keliamos ekonominės ir socialinės problemos daro didelį neigiamą poveikį žmomių egzistencijai ir asmens orumui. Antra darytina išvada, jog visi minėti išbandymai kaip tik turi skatinti krikščionišką bendruomeniškumą, nes krizinės situacijos negalima išspręsti pavieniui. „Mums reikia vienas kito, mums reikia vieningos pozicijos, bendrų pastangų, susitelkimo ir bendrų tikslų iškėlimo“, – teigė Konstantinopolio patriarchas. Jo giliu įsitikinimu, tokiu ekumeniniu susitelkimu Bažnyčių indėlis gali būti svaresnis, kadangi jos išsaugojo aukštąsias vertybes, brangų dvasinį ir kultūrinį paveldą, tvirtą antropologinį pažinimą. Svarbu pabrėžti, kad pastaruoju metu keičiasi religijos vaidmens žmonių gyvenimui vertinimas ypač socialine prasme. Dabar neatsitiktinai pradedama kalbėti jau ne apie poreliginę epochą dėl sekuliarizmo plėtros, bet apie posekuliarinį laikotarpį, kuriame tikėjimas atgauna savo pozicijas viešojoje raiškoje. Patriarchas Baltramiejus priminė popiežiaus emerito Benedikto XVI neseniai paskelbtuose raštuose daromą išvadą, jog vis geriau suprantama, kad „sekuliarizmas, kuris išsivystė Vakaruose, yra kažkas giliai svetima pasaulio civilizacijoms. Todėl vėl įsivyrauja įsitikinimas, kad pasaulis be Dievo neturi ateities“. Taigi, pastangos kurti visuomenę ant mokslinio ateizmo pamatų ir abejingumo religijai suvaržo žmonių kūrybingumą, skatina griaunantį cinizmą ir vilties praradimą. Ir priešingai, mūsų krikščioniškas tikėjimas stiprina žmogaus pareigingumą ir veiklumą, pastangas siekti tikros laisvės, teisingumo ir taikos, pasiaukojančiai darbuotis dėl bendrosios gerovės. Būtent todėl yra svarbu į žmogų žvelgti ne kaip į intelektualinę mašiną, kurią nesunku padaryti manipuliuojamu objektu, bet kaip į asmenį, sukurtą pagal Dievo atvaizdą, palaikantį ryšį su Kūrėju ir suvokiantį savo amžinąją paskirtį. Tai yra neišsemiama stiprybės ir ryžtingumo versmė, dorojantis su visais iššūkiais.

© 2018 „XXI amžius“