Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Vydūno metai

Kaune – paminklas ir konferencija Vydūnui

Romas BACEVIČIUS

Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Tautos garbes alejoje atidengtas paminklas Vydūnui Raimundo KAMINSKO nuotrauka

Kovo 21-ąją Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, tarp biustų Simonui Daukantui ir Martynui Jankui, atidengtas biustas tautos žadintojui, mąstytojui, filosofui, publicistui, rašytojui, dramaturgui, visuomenės veikėjui Vydūnui (Vilhelmas Storosta, vok. Wilhelm Storost, 1868–1953). Iškilminga ceremonija buvo rengiama 150-ųjų Vydūno gimimo metinių išvakarėse. Biusto autoriai yra skulptorius Stasys Žirgulis ir architektas Liucijus Dringelis.

Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1907 metais pasirinko slapyvardį Vydūnas, iš žodžio „vydėti“, reiškiančio išvysti ir atskleisti žmonėms tai, ką esminio pats suvokė, regėjo). Jo garbei Kaune dar yra pavadinta gatvė – Vydūno alėja, o 2018 metai Seimo paskelbti Vydūno metais.

Tautos garbės alėjoje atidengto paminklo autorius S. Žirgulis sakė, kad sukurti Vydūno skulptūrą nebuvo lengva. „Sukurti dvasingą, šiuolaikišką skulptūrą reikėjo laiko. Man buvo svarbu atkurti dvasingą Vydūno charakterį, pavaizduoti šią asmenybę kaip sielos asketą, dvasios titaną, žvelgiantį į mūsų perspektyvą. Atminkime, kad Vydūnas visada linkėjo: kaip bebūtų sunku, vis tiek reikia tikėti, kad šviesa apšvies mūsų kelią“, – sakė S. Žirgulis.

Spindulys esu tos begalinės šviesos...

Aleksandras Žarskus

Žvelgti į Vydūną ar kalbėti apie jį, iš vienos pusės, didinga ir nuostabu – kaip apie kažką nepaprastai kilnaus ir šviesaus, o iš kitos pusės, nedrąsu – baugu matyti tą didelį skirtumą, tiesiog prarają, tvyrančią tarp jo ir mūsų. Daug buvo kilnių ir šviesių kūrėjų ar mąstytojų, bet Vydūnas išsiskiria tuo, kad jo mintys įsikūnijo jo darbuose ir gyvenime. Net jo išorė spindėjo vidine šviesa bei kilnumu. I. Končius, prisimindamas Vydūną, rašė: „Atrodė saulės spinduliu perveriamas, vėjo tai jau tikrai perpučiamas. Tarsi nieko kūniško. Vien tik siela. Bet sykiu vaikščiojanti siela“.

Vydūnas – primirštas ar beveik užmirštas žodis. O juk tai – garbingas titulas žmogaus, įžvelgiančio, reginčio, vydinčio būties gelmes, panašiai kaip vaidila, kunigas, regėtojas, pranašas. Vydūno biografas, mokytojas A. Krausas yra atsekęs, kad jo motina M. Ašmonaitė yra kilusi iš senųjų žynių giminės, kurios šaknys siekia tuos laikus, kai lietuviai dar Amžinąją ugnį kūreno.