Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Švč. Trejybės atlaidai Gervėčių parapijoje su dviem vyskupais

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas šventina paminklą pernai mirusiam kun. Leonui Nestiukui. Antras iš dešinės – Gardino vyskupas Aleksandras Kaškevičius

Pirmosios Mišios – lietuviškai

Gegužės 27-ąją Gervėčiuose vykę tradiciniai Švč. Trejybės atlaidai žadino viltį, kad Gervėčių kraštas įveiks visus laiko išbandymus, ir kitąmet vėl visi susirinksime šioje lietuviams šventoje žemėje. Naujasis parapijos klebonas kun. Elijas Anatolijus Markauskas savo triūsu ir šviesa padarė viską, kad parapija būtų ne koks nors Baltarusijos Respublikos priedėlis, bet tikra Lietuvos etninių žemių šventovė.

Tas sekmadienis neatsitiktinai prasidėjo lietuviškomis šv. Mišiomis, kurias aukojo klebonas kun. E. A. Markauskas. Taip buvo pabrėžta, kad bažnyčia yra lietuvių statyta, saugota, ginta. Nepavertė jos sandėliu ar kokiu kitu užkariautojų statiniu. Net kunigą Stanislovą Chodyko ištrėmus į Sibirą, parapijiečiai melsdavosi, o raktus ir bažnytinius dokumentus saugojo parapijiečiai ir Pelegrindos kaimo šviesuolė, menininkė Julija Karmazienė, žmonių vadinta Julyte. Kiek žygių jos nueita, kiek kartų būta Maskvoje, kad tik išsaugotų šventovę. Išsaugojo. Tai – viena gražiausių bažnyčių Europoje. Pastatyta 1899–1903 metais kun. Vlado Alšausko rūpesčiu. Statė Gervėčių lietuviai savo jėgomis. Ir pastatė amžiaus stebuklą, kuris pripažintas net Baltarusijos valdžios.

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje – kvietimas į rytojų

Švęsdami Devintines Skaistkalnėje ir Germaniškyje lietuviai ir latviai minėjo savo valstybių 100-metį

Šv. Mišios Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje

Devintinės – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų, Bažnyčia ypatingu būdu pagerbia Viešpatį Jėzų, pasilikusį su mumis Eucharistijoje. Sąmoningi katalikai suvokia gilią šios šventės prasmę ir labai džiaugsmingai ją švenčia. Šią dieną mes galime apibūdinti kaip puotą su gyvu Jėzumi. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją – dvasiniu būdu pasiliko duonos ir vyno pavidaluose, kad per amžius su visais jį mylinčiais žmonėmis galėtų būti ir dalintis savo meile bei malonėmis. Bažnyčiose organizuojamos eucharistinės procesijos, adoracijos priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Iš tabernakulių Švč. Sakramentas išstatomas ant altoriaus, kad gyvintų tikinčiųjų asmenines maldas, juo laiminami žmonės. Visa tai yra neįkainojama vertybė, kai kiekvienas iš mūsų gali atnaujinti ir pagilinti asmeninį santykį su Dievu, gyvenančiu tarp mūsų šiuo būdu.