Pirmasis puslapis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Kurti ekonominio teisingumo kultūrą

Prisimintas šv. Jono Pauliaus II socialinis mokymas šiandienos kontekste

Mindaugas Buika

Šventasis popiežius Jonas Paulius II dažnai mėgdavo aplankyti fabrikus ir jų darbininkus

„Centesimus Annus“ fondo sukaktis

Šventasis popiežius Jonas Paulius II, daug prisidėjęs prie Bažnyčios socialinio mokymo vystymo, ne tik paskelbė šiai doktrinai skirtas kelias enciklikas, bet ir įkūrė specialią instituciją jos plėtrai ir taikymui. Tai jis padarė lygiai prieš 25 metus, 1993 metų birželio 13 dieną, įsteigdamas „Centesimus Annus“ – Pro Pontifice“ (CAPP) fondą, teisiškai susietą su Apaštalų Sosto paveldo administracija. Jo idėja, kaip rodo pavadinimas, kilo po to, kai Šventasis Tėvas 1991 metų gegužės 1 dieną paskelbė savo encikliką „Centesimus Annus“, skirtą paminėti 100-ąsias Bažnyčios pirmojo socialinio mokymo dokumento, – istorinės popiežiaus Leono XIII enciklikos „Rerum Novarum“ – metines. Šventasis Jonas Paulius II tokiu būdu norėjo įvertinti tos doktrinos vystymo nueitą kelią, priminti jos nekintančią svarbą, vykusių radikalių politinių bei socialinių permainų kontekste. Tuo metu kaip tik žlugo sovietinio komunizmo sistema Rytų ir Vidurio Europoje, paženklinusi neginčytiną kapitalistinės rinkos ekonomikos pranašumą. Tačiau enciklikoje „Centesimus Annus“ priminta, kad, nepaisant privačios iniciatyvos reikšmingumo gamybos vystymui, pelno siekio negalima suabsoliutinti. Žmogus turi likti visos ekonominės veiklos centre, ir tai turi remtis pagarbos asmens orumui, solidarumo ir visų bendrojo gėrio siekiais. Kaip tik praktiškai tokiam mokymui įgyvendinti pritariant žymiems katalikams verslininkams ir Bažnyčios hierarchams ir buvo įkurtas CAPP fondas. Jis pradėjo rengti kasmetinius susitikimus, konferencijas, pasitarimus, ir tai galima įvardyti kaip nuolatinį dialogą tarp Bažnyčios ir verslo pasaulio, taip stengiantis vystyti solidarumu grindžiamą naują socialinę kultūrą. Šis bendradarbiavimas ypač sustiprėjo pastarųjų kelių metų laikotarpiu po to, kai 2013-aisiais Airijos sostinėje Dubline buvo surengtas tarptautinis konsultacinis hierarchų, teologų, ekonomikos mokslininkų, bankininkų ir pramonininkų susitikimas tema „Dialogas dėl finansinės etikos ir bendrojo gėrio“. Tie konsultaciniai įvairiuose regionuose rengiami CAPP fondo susitikimai įgijo „Dublino proceso“ pavadinimą. Vienas iš pagrindinių tokio proceso rėmėjų Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas (Diarmuid Martin), praeityje buvęs žymus Vatikano diplomatas ir Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius, savo pastabose minint CAPP fondo 25-metį pažymėjo, kad etikos principai nėra koks pagražinimas, kurį galima priimti ar nepriimti, bet privalomas ekonominės ir politinės veiklos dėmuo. Būtent todėl Bažnyčios lyderiai popiežiai, remdamiesi Evangelijos nuostatomis, aktyviai vystė socialinį mokymą, kuriame stengėsi parodyti, kokie turi būti teisingi, etiškai pagrįsti ekonominiai santykiai, siekiant įveikti skurdą, bedarbystę ir kitas skaudžias problemas vykdant reikalingas reformas. Tai ne mažiau aktualu ir šiandien, kai ekonomikos augimą lydi beprecedentinis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų ir ši atskirtis nuolat gilėja. Ne tik pastovaus, bet ir teisingumą skatinančio ekonomikos augimo poreikis šiuo metu dar reikšmingesnis, kadangi visame pasaulyje stebimas valdančiųjų korupcijos protrūkis, kuris reikalauja ne tik moralinio pasmerkimo, bet ir griežtų teisinių priemonių šio blogio išgyvendinimui. Todėl dialogas tarp Bažnyčios socialinio mokymo ir esamų ekonominio ir politinio gyvenimo modelių neturi likti formalus, bet vesti į kūrybingą „žmogiškojo kapitalo“ augimą, o ne vien tik į investicijas pelnui gauti. Juk dažnai verslo inovacijose bei įstatymų reformose reali vargingųjų padėtis yra apeinama, nesirūpinama jų skurdo mažinimu skatinant prasmingai dalyvauti atnaujinant ekonomiką (gamybos ir paslaugų vystymą), bet tik garantuojant „šiokias tokias“ išlikimo galimybes socialinių pašalpų pavidalu.

Sekti Jėzumi – didžiausia dovana

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai vykusių iškilių liturginių švenčių šventimas buvo skirtas mūsų artėjimui prie Dievo ir ruošimuisi Namo. Jos neleidžia užmigti ant tikėjimo pažinimo laurų, nes primena, kad esame pakeleiviai, kad šis gyvenimas veda į kitą... Šis žinojimo tikrumas kyla iš tikėjimo Dievo žodžiais, ir, be abejo, įpareigoja kaskart pasitikrinti siekiamo tikslo kryptį, kad sekant Kristumi, kuo mažiau darytume klaidų, liudijančių apie mūsų vidinį dvilypumą, nes gimtosios nuodėmės padariniai tebeveikia pasaulyje. Todėl, kai dalyvaujame švenčiamoje Liturgijoje, kai iš nuostabos žvelgiame į žvaigždėtą dangaus skliautą, kai spaudžia širdį ar džiaugsmas liejasi per kraštus, kartais pravartu prisiminti, kad neregimojo Viešpaties sumanymai visada pranoksta vienadieniškai mąstančių žmonių mintis, kad Jo žvilgsnis aprėpia ne tik nesiliaujančios plėstis Visatos pakraščius, bet Jis amžinoje dabartyje regi viską, net kiekvieno savo kūrinio lemtį...