|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmėje kvietimas į rytojų Švęsdami Devintines Skaistkalnėje ir Germaniškyje lietuviai ir latviai minėjo savo valstybių 100-metį
Devintinės Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Praėjus devynioms savaitėms po šv. Velykų, Bažnyčia ypatingu būdu pagerbia Viešpatį Jėzų, pasilikusį su mumis Eucharistijoje. Sąmoningi katalikai suvokia gilią šios šventės prasmę ir labai džiaugsmingai ją švenčia. Šią dieną mes galime apibūdinti kaip puotą su gyvu Jėzumi. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistiją dvasiniu būdu pasiliko duonos ir vyno pavidaluose, kad per amžius su visais jį mylinčiais žmonėmis galėtų būti ir dalintis savo meile bei malonėmis. Bažnyčiose organizuojamos eucharistinės procesijos, adoracijos priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Iš tabernakulių Švč. Sakramentas išstatomas ant altoriaus, kad gyvintų tikinčiųjų asmenines maldas, juo laiminami žmonės. Visa tai yra neįkainojama vertybė, kai kiekvienas iš mūsų gali atnaujinti ir pagilinti asmeninį santykį su Dievu, gyvenančiu tarp mūsų šiuo būdu. Biržų krašto žmonės ketvirtus metus turi galimybę Devintinių iškilmę švęsti ypatingu būdu. Tai Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaro kun. Ernesto Želvio sumanymas sujungti dviejų kaimyninių Suosto ir Skaistkalnės (Latvijos Respublika) parapijų tikinčiųjų bendruomenes į bendrą eucharistinį pokylį. Devintinių procesija organizuojama išeinat su Švenčiausiuoju Sakramentu iš bažnyčių į žmones miestus, miestelius. Ten ruošiamos keturios sustojimo vietos su parengtais altorėliais. Atėjus skaitoma Evangelija, smilkoma, meldžiamasi, giedama. Dievui nėra valstybių sienų, todėl kun. E. Želvys kartu su Skaistkalnės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonu tėvu Janiu Vylaku sukviečia abiejų šalių tikinčiuosius į iškilmes, prasidedančias Skaistkalnės bažnyčioje (Latvija), o pasibaigiančias Germaniškio Šv. Magdalenos koplyčioje (Lietuva). Kasmet apeigos ir šventimas įgauna vis naujų atspalvių. Šiemet šventės mastas, atrodo, pranoko lūkesčius. Maldininkų gausa vis auga, iškilmingumas irgi. Ypatingas šių metų akcentas abiejų valstybių 100-mečio minėjimas. Todėl iškilmę puošė dar daugiau liturginių ir šventinių elementų. Kun. E. Želvys Germaniškio koplyčią paženklino abiejų valstybių vėliavomis ir dideliu šimtuku. Altorių perkėlė į lauką, o šventoriuje ir koplyčios prieigose sunkiai sutilpo maldininkai. Pradžioje visi rinkosi į Skaistkalnės bažnyčią.Čia vyko Švč. Sakramento adoracija, kalbėtas Rožinis, novena į Švč. Mergelę Mariją. Šv. Mišias čia aukojo keturi kunigai šeimininkai latviai Tėvas Janis bei Tėvas Stanislovas ir svečias iš Dobelės dekanato, Aucės ir Benės parapijų klebonas kun. Uldis Cesnieks bei lietuvių kunigas, Biržų vikaras E. Želvys. Liturgijos metu latvių ir lietuvių kalbomis skaityti skaitiniai, Evangelija, sakyti pamokslai. Abu kunigai homilijose kalbėjo apie Šv. Komuniją angelų duoną, kurią priimdami su pagarbia Dievo baime, mes nubrėžiame sau kelią į laimingą amžinybę. Kunigas Janis kvietė atverti tyras širdis Jėzui ir nepamiršti nuolat dėkoti. Kunigas Ernestas pratęsė mintį, kalbėdamas apie garstyčios grūdelį, remdamasis Šventojo Rašto palyginimu apie tikėjimą, ragindamas mus auginti savo tikėjimą, eiti į rytojaus gyvenimą. Jis sakė, kad, jei mūsų tikėjimas būtų kaip tas garstyčios grūdelis, galėtume kalnus kilnoti. Ir pridūrė, kad mes, būdami silpni žmonės, dažnai kilnojame kalnus, tik kitomis tikėjimo formomis ligos, net abejonės ar ėjimo link tikėjimo, kito žmogaus, Dievo... Nebijokime nieko, nebijokime rytojaus... Jei esame šiandien čia, tai Dievas to norėjo. Vadinasi. bus ir rytojus... Iki graudulio jaudinantys momentai, kai aukas prie altoriaus atnešė tautiškai apsirengusios šeimos iš abiejų šalių skambant iškilmingai dūdų muzikai, kurią dovanojo profesionalūs Klaipėdos dūdoriai, vadovaujami Vidmanto Budreckio (buvusio kunigo Ernesto dėstytojo). Pakviesti čia jie net atsisakė kito renginio, kad galėtų džiuginti mūsų kraštą. Po šv. Mišių margaspalvė procesijos minia iš bažnyčios pajudėjo Skaistkalnės miestelio gatvėmis, o sustojus trijose vietose, patraukta per Nemunėlio upės tiltą Lietuvos link. Procesijoje apstu gilios maldos, mąstymo, susikaupimo... Priekyje nešamos abiejų šalių valstybinės vėliavos, gėlių žiedlapius barsto latvių ir lietuvių mergaitės, meldžiamasi ir giedama abiem kalbomis. Visi trys kunigai keičia vienas kitą, nešdami Švč. Sakramentą. Prie kryžiaus Latvijos miestelio centre liturgijai vadovauti ima lietuviai. Klaipėdos muzikantų dūdorių melodija persipina su Nemunėlio Radviliškio ir Suosto parapijiečių giedama giesmės melodija. Netrukus priartėjama prie Germaniškio koplyčios altoriaus. Lietuviai kartu su latviais garbina Švč. Sakramentą, paaukoja save Nekaltajai Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai, giedama Jėzaus Širdies litanija. Sakralioji apeigų dalis užbaigiama abiejų valstybių himnais. O tuomet šventės tęsinys persikelia į netoliese esančią aikštę, skamba dūdorių atliekamos melodijos, vyksta sveikinimai, dėkojimai... Scenoje pasirodo Dobelės (Latvija) Vizmos kamerinis choras, atvykęs kartu su kunigu Uldžiu. Pasirodo Germaniškio folkloro ansamblis Vijoklis. Visi vaišinasi abiejų valstybių nacionaliniais patiekalais. Ir čia svarbiausia bendrystė, džiaugsmas. Lietuvos Respublikos Seimo narys Audrys Šimas, Biržų rajono savivaldybės meras Valdemaras Valkiūnas nuoširdžiai džiaugiasi tuo, kas vyksta šiose pasienio parapijose. O vyksta čia nesuvaidinti dalykai Bažnyčios tradicijų gaivinimas, puoselėjimas, Gyvojo Dievo kulto praktikavimo skatinimas, ėjimas link tikėjimo... Į tai kvietė kalbėję kunigai... Verti padėkos visi, prisidėję prie renginio vykdymo. Ypač kuniguas Ernestas, neleidžiantis mažose parapijose niekam užsnūsti. Juk tik ėjimas, tikėjimas veda į rytojų...
Sandra Balodytė, Dovydo Šimonio nuotraukos
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |