Vilkaviškio vyskupijoje
Vilkaviškio dekanate
Katedros konsekravimo dvidešimtmetis
VILKAVIŠKIS. Liepos 8-ąją Vilkaviškio vyskupijos Katedroje buvo švenčiami šios šventovės konsekravimo atlaidai. Iškilmingos šv. Mišios, maldos, Dievo žodis, šilta ir jautri prisiminimų gija sujungė praeitį ir dabartį. Į iškilmėse dalyvavusiųjų širdis beldėsi pasiryžimo jausmas ateičiai: puoselėti tikinčiųjų bendruomeniškumą, atvirumą ir tolesnę gyvosios katedros statybą. Simboliška, kad švenčiant Lietuvos nepriklausomos valstybės 100-metį į jos istoriją įsipynė ir prieš 20 metų, liepos 11-ąją, Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC konsekruotos atstatytos Vilkaviškio vyskupijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulo Katedros istorija. Karo nuniokotos, sovietmečiu nugriautos ir su žeme sulygintos šventovės kilimas iš tikrųjų siejasi su prieš trisdešimtmetį nubangavusiu Atgimimo sąjūdžiu. 1989 metais prasidėjo paruošiamieji darbai, o 1991-aisiais pašventintas kertinis akmuo. Statybos tęsėsi septynerius metus. Tačiau, kaip sakė Vilkaviškio parapijos klebonas, dekanas, prel. Vytautas Gustaitis, Dievo valia ir vyskupo paskyrimu tapęs šios šventovės statytoju, statymo darbai tęsiasi ir visą šį dvidešimtmetį. Štai ir šių atlaidų šv. Mišioms pasibaigus į specialiai įrengtą altorėlį Katedros šoninėje koplyčioje vyskupai įdėjo Vilkaviškio vyskupijos globėjo šv. Antano Paduviečio relikvijas.
Atlaidų šv. Mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas ordinaras Rimantas Norvila. Kartu meldėsi vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Koncelebravo nemažas būrys kunigų, tarp jų ir Vilkaviškio Katedroje skirtingu laiku dirbę kunigai bei dvasininkų kelią pasirinkę vilkaviškiečiai, dabar tarnaujantys įvairiose Lietuvos parapijose. Skambų, darnų Katedros choristų giedojimą papildė solistės Ritos Preikšaitės balsas.
Homilijoje įžvalgomis pasidalijo vyskupas Arūnas Poniškaitis. Jis akcentavo gyvosios Katedros kūrimo ir stiprinimo svarbą, pranašišką Dievo veikimą ir tikėjimo galią. Vysk. A. Poniškaitis, jaunystės metus praleidęs Vilkaviškyje ir čia subrendęs kunigystei, jau tada vylėsi, jog Katedra bus atstatyta. Vyskupas Arūnas, baigdamas homiliją, viltingai palinkėjo: Tegul ši Katedra būna gražus liudijimas gyvos, veiklios čia besirenkančios bendruomenės, kurioje yra gerbiamas kiekvieno orumas. Tegul būna ženklas Dievo Tautos, su viltimi keliaujančios į amžinuosius ir tikruosius namus, kuriuose tikimės būti atpažinti iš mumyse įsispaudusių Kristaus bruožų ir priimti į nesibaigiantį Tėvo džiaugsmą.
Arkiv. S. Tamkevičius prisipažino, kad prieš 50 metų į Vilkaviškį paskirtas vikaru patyrė sovietinio ateizmo ideologiją: už vaikų mokymą tikėjimo tiesų buvo tuometinės valdžios nušalintas nuo kunigo tarnystės ir pasitaisymui įdarbintas Pasagos metalo dirbinių gamykloje darbininku... Tačiau mūsų svajonės ir norai, akivaizdu, yra Dievo valioje ir jam nėra neįmanomų dalykų... Jau kaip vyskupas S. Tamkevičius kartu su kitais vyskupais 1991 metais šventino kertinį atstatomos Katedros pamatų akmenį. Istorija taip ir eina per mūsų gyvenimus. Atlaidų šv. Mišių metu procesijoje atnašas prie altoriaus nešė pirmieji katedroje pakrikštyti jaunuoliai, pirmieji joje priėmę Šv. Komuniją, prieš dvidešimt metų Santuokos sakramentu ryšį sutvirtinusi šeima, parapijiečiai, nuo pat Katedros iškilimo žodžiu, tarnyste, malda rėmusieji šventovės gyvavimą. Pabaigoje ganytojai susirinkusiems tikintiesiems teikė palaiminimą.
Rajono vadovai, parapijos atstovai sveikino garbius šventės svečius vyskupus, gausūs aplodismentai lydėjo sveikinimus Katedros sielai statytojui ir jos grožio bei dvasingumo sergėtojui, puoselėtojui prel. V. Gustaičiui. Meras Algirdas Neiberka pasidžiaugė, kad Katedros statyboje dirbo ne kokie rinktiniai žmonės, bet tie, kurie patys atėjo, tie, kurie savo rankomis, savo jėgomis norėjo prisidėti. Meras išreiškė didžiausią pagarbą šiems žmonėms, padėkojo parapijos sielai prel. V. Gustaičiui, kurio iniciatyvos ir sėkmingų pastangų dėka mes visi galime susirinkti šiuose Dievo namuose. Tikinčiųjų vardu kleboną sveikino Vilma Balandienė. Padėkota visiems iškilmėse dalyvavusiems vyskupams, jiems įteikta gėlių.
Birutė Nenėnienė
© 2018 XXI amžius
|