|
Taikai alternatyvos nėra
Popiežiaus Pranciškaus ir Rytų Bažnyčių vadovų susitikimas Baryje
Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus kartu
su Konstantinopolio stačiatikių
patriarchu Baltramiejumi (kairėje)
ir Aleksandrijos koptų popiežiumi
Tavadrosu II paleidžia taikos balandžius
|
Malda galingiausias ginklas Tokio masto maldos už taiką Artimuosiuose Rytuose, krikščionybės lopšyje, susitikimo, visų Rytų Bažnyčių vadovų pripažinimu, dar nėra buvę. Liepos 7 dieną, šeštadienį, į vartais į Rytus (orta dOriente) vadinamą Italijos pietuose esantį miestą Barį, prie vieno iš labiausiai Vakarų ir Rytų Bažnyčioje gerbiamo IV amžiaus šventojo Myros vyskupo šv. Mikalojaus relikvijų, popiežiaus Pranciškaus pakviesti susirinko net 19 regiono vyriausių ganytojų ir jų atstovai. Buvo atvykę visi septyni Rytų katalikų patriarchai įskaitant Chaldėjų Bažnyčios vadovą Babilono (Irakas) patriarchą kardinolą Luizą Rafaelį I Sako (Louis Raphaėl I Sako). Dalyvavo penkių Stačiatikių Bažnyčių patriarchai ar jų atstovai, įskaitant patį Konstantinopolio ekumeninį patriarchą Baltramiejų. Kartu meldėsi keturių senųjų Rytų Bažnyčių dvasiniai vadovai ar atstovai, tarp kurių buvo apaštalo šv. Morkaus įpėdinis Aleksandrijos (Egiptas) koptų popiežius Tavadrosas (Teodoras) II ir Kilikijos (Libanas) armėnų katolikosas Aramas II. Jordanijos liuteronų vyskupas Sanis Ibrahimas Azaras atstovavo nedidelei Šventosios Žemės protestantų bendruomenei. Dėkoju Dievui už šį susitikimą, ypatingą maldos už taiką ir mąstymų įvykį, kuris buvo iškalbus krikščionių vienybės ženklas ir kuriame su entuziazmu faktiškai dalyvavo visa Dievo tauta, sakė Šventasis Tėvas kitą dieną šventadienio vidurdienio Viešpaties angelo maldos susitikime su piligrimais šv. Petro aikštėje. Dėkoju broliams Bažnyčių vadovams ir jų atstovams: mane sužavėjo jų laikysena ir liudijimai.
|
|
Poilsis atlygis už darbą
Kun. Vytenis Vaškelis
Kai pirmoji apaštalų misionieriška kelionė baigėsi, jie grįžo pas Jėzų ir Jam apsakė visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę (Mk 6, 30). Tai pamoka mums. Kiekvienas krikščionis, pabaigęs dienos darbus ir sulaukęs vakaro, turėtų Viešpaties artumoje atverti Jam savo širdį ir padėkoti už viską, net už nesėkmes bei suklydimus, kurie savaip grūdina charakterį, nes skatina tikintįjį atgailauti, keistis ir dar labiau su malda širdyje pasitikėti Juo, kad patirti išbandymai ne tolintų nuo Dievo, bet tik artintų... Prisimintina, jog svarbiausia Jėzaus mokinių džiaugsmo priežastis nebuvo ta, kad, atlikdami jiems patikėtą misiją, Jo vardu išvijo dvasias iš varginamų žmonių, bet kad jų vardai yra įrašyti danguje (žr. Lk 10, 20). Taigi visada kilnesnis džiaugsmo motyvas turi pirmenybę. |
|
|