"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. lapkričio 29 d., Nr. 22 (49)

PRIEDAI







Mokėjimas duoti tai, kas geriausia

Siauras takelis veda pačiame Marcinkonių kaimo gale stūksančion buvusių mokytojų Joanos ir Petro Serenčikų sodybon. Tarsi šaltinis didelėn, neišsenkančion mokslo žinių ir dainų jūron…
Mokytoja - taip ją vadina kiekvienas pažįstamas - aukšta, jau pražilusi, bet dar tvirto žingsnio. Tiesa, ligos vis apie save primena. Nors gyvenimo laikrodis tiksi jau gerokai per septyniasdešimt, tačiau galima suabejoti. Mokytoja ir pati šypsodamasi pasakys:"Turbūt kalendoriai meluoja…" Ir iš tiesų, kas teisybės nežino, galėtų ir suabejoti. Kad ir tuo faktu, jog jau ir auksinės vestuvės mokytojų Serenčikų sodyboje atšoktos.
Meilę dzūkiškai žemei pajuto daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų į Marcinkonis atvykusi J.Paludnevičiūtė, jaunutė mokytoja iš Marijampolės. Marcinkonyse pamilti buvo lemta ne vien žemę, bet ir jos vaikus, savo mokinius.
Tarsi rožinio karoliukus varsto - pasakoja savo gyvenimą mokytoja. Nelengvo jo būta - kaip ir daugelio tos kartos inteligentų.
Gimė Joana Vilkaviškio rajone, Sardokų kaime. Jos tėvai buvo paprasti darbininkai. Tik jai gimus, mirė tėvelis. Nuo tada prasidėjo ir visos negandos. Ne be ašarų mokytoja prisimena visus vaikystėje patirtus sunkumus…Dievo duota buvo nugyventi ilgą ir prasmingą gyvenimą. Tokį, kuris buvo likimo skirtas - gyventi ne sau, o kitiems. Baigusi gimnaziją, troško būti medicinos seserimi. Tačiau tai buvo vokiečių "karaliavimo" Lietuvoje metai, medicinos seserys buvo siunčiamos į karą. Tuomet Joana pasirinko ne mažiau garbingą mokytojo profesiją. Baigusi pedagoginius kursus Kaune, pradėjo mokytojauti Lazdijų gimnazijoje. Atsitiktinumo dėka 1943-ųjų spalio mėnesį jaunutę mokytoją iš Marijampolės sutiko niūrus ir vargingas Marcinkonių kaimas. Koks tai buvo kontrastas, tegali suprasti tas, kas pats tai patyrė. Mokytoja ne be jaudulio iš atminties prikelia tuometinį kaimo peizažą... Juk buvo čia sunkių metų - tada, kai kilo pokario pasipriešinimo kova, kai blaškytasi iš vienos valdžios glėbio į kitą. Tai buvo metai, kada kaimas tuštėjo nuo "smėlynų buožių" trėmimų Sibiran. Viską mokytojams reikėjo iškęsti ir daug ką paguosti bei užjausti. Jie su vyru buvo kaimo inteligentai. Reikia šiek tiek pagyventi kaime, kad suvoktum, ką kaimo žmogui reiškia mokytojų šeima. Įsipareigojimai draskė sielą, tačiau buvo ir kitas, proto balsas. Taip norėjosi užgiedoti šventą Kalėdų giesmę, susėsti prie švento Kūčių stalo, neužvėrus langinių…
Dažnai ji prisimena savo pirmuosius mokinius - liūdnas jų akis, kai, parietę po suolais basas, nuo drėgmės ir šalčio sudiržusias kojas, jie tarsi užkerėti klausėsi jos, mokytojos. Žiūrint į juos, mokytojai rūpėjo savo mokiniams atiduoti tik tai, kas geriausia. Dėstė ji piešimą, dailę, darbelius.Tokie buvo ir vėlesni jos mokiniai. Nes tokia buvo mokytoja - viską atleidžianti, viską suprantanti, bet reikli. Reikli ne tik kitiems, bet ir sau - rūpindamasi mokiniais, kartais iki vidurnakčio užsibūdavo mokinių bendrabutyje. O namie laukė dvi dukros…
Ak, tos senovinės dzūkiškos melodijos! Graudus iki ašarų ringavimas. Kiekvienoje iš jų - vis kiti gyvenimai, kitos, neparašytos istorijos. Tvyro jos iki šiol senose kaimo pirkiose, slėpdamos dar anų, ankstesnių gyvenimų paslaptis. Ir balsas - tartum gija iš anapus - jos, Dzūkijos kaimo moters-Mokytojos.
Neužteko J.Serenčikienei mokytojos pareigų, todėl dar ir kitur ieškojo buvimo šioj žemėje prasmės. Beveik 30 metų ji vadovavo Marcinkonių etnografiniam ansambliui. Tiek pat metų drauge su kitais kaimo šviesuoliais skaidrino apniukusią kaimo kasdienybę, trumpino niūrius žiemos vakarus. Vargu bau prieš trisdešimt su trupučiu metų kurdami Marcinkonių etnografinį ansamblį abu su dainininku Juozu Averka pagalvojo, kad jų kolektyvui nusišypsos laimė lankytis ir koncertuoti svečiose šalyse. Tuomet šiaudiniais sodais ir geneliais išpuoštose salėse susėsdavo kaimiečiai - moterys ir vyrai, vaikai ir seneliai, po sunkių lauko darbų krūvon suėję. Kas padainuoti, o kas tiesiog drauge pabūti. Daug nuskambėjo ansamblio koncertų įvairiuose šalies miestuose. Ir tik vėliau įvyko stebuklas, kai Marcinkonių etnografinis ansamblis buvo pakviestas koncertuoti į Olandiją, Diepenheimo miestą. Tuomet vadovės rūpesčiu iš Olandijos buvo pargabentos 36 patogios lovos ligoniams. Nepamirštami įspūdžiai ir iš ansamblio viešnagės Amerikoje.
Mokytojų Serenčikų namuose pagarbioje vietoje sudėti visi apdovanojimai, garbės, padėkos raštai. Jų sukaupta nemažai. Pačioje garbingiausioje vietoje kabo raštas, liudijantis, kad Varėnos kultūros ir meno taryba, Varėnos rajono savivaldybė apdovanojo J.Serenčikienę 1997 metų"Sidabrine bite" - už dainų, tradicijų, papročių puoselėjimą, daug metų skaisčiai degantį kultūros židinį Marcinkonių ir viso rajono žmonėms.
J.Serenčikienė - viena iš tų mokytojų, kuri ir tais pokario tamsybės metais Dzūkijoje skleidė lietuvybės šviesą. Juk negalėjo būti kitokia dukra žmonių, kurių sodyboje vėjo malūno rūsyje knygnešiai slėpdavo iš Vokietijos per sieną perneštas knygas. Kažką įtardami piktavaliai malūną sudegino, tačiau ir po to šiuose namuose lietuvybės idealų nebuvo atsisakyta.
Ansamblio koncertuose visada galima buvo pamatyti J.Serenčikienę, stovinčią pačiame vidury, liūdnai susimąsčiusią, šventiškai santūrią, tarsi jos atliekama senovinė daina būtų didžiausia šventenybė. Ji pati teigia, kad tos dzūkiškos dainos tarsi kažkokiu žmoniškumo etalonu jai tapusios"…
Kiekvienas, pažįstantis šią mokytoją, neapsiriks pasakęs, jog tai pats tikriausias žmogus. Be apgaulės, be kaukės. Tik toks žmogus sugeba išlikti savimi, nugalėti gyvenimo negandas. Jis sugeba visur sėti gėrį ir aplinkiniams - savo mokiniams - duoti tik tai, kas geriausia.

Rūta AVERKIENĖ
Marcinkonys, Varėnos rajonas

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija