|
Geri pokyčiai Jakutiškiuose
|
Iš dešinės: Jakutiškių pagrindinės mokyklos
direktorė Nijolė Giedraitienė, Jungtinių Tautų ambasadorė
Lietuvai Cihan Sultanaglu
|
Važiuojant per Lietuvą, krinta
į akis ne tik nedirbamų žemių plotai, bet ir iki pusės nuardytų
fermų pastatai, apleisti, niekam nebereikalingi kultūros namai,
žemesnį statusą gavusios mokyklos. Dar visai neseniai panašiai
atrodė Jakutiškių gyvenvietė, esanti už dvylikos kilometrų nuo
Ukmergės. Suirusio kolūkio kultūros namai išdaužytais langais,
žiemą apledėjusiomis sienomis riogsojo kaip niekam nereikalingas
daiktas. Norėta juos parduoti, pagrindinę mokyklą paversti pradine.
Tačiau taip neįvyko vieno veiklaus žmogaus dėka.
Prieš porą metų Jakutiškių pagrindinei mokyklai pradėjo vadovauti
Nijolė Giedraitienė, jauna, energinga moteris. Inertiška kaimo
bendruomenė, senoviškai įpratę dirbti pedagogai prieš ją ėmėsi
rinkti parašus
Pasakoja Vilniaus miesto Tarybos narys, labdaringo
Aldonos ir Jono Čingų fondo pirmininkas Jonas Endriukaitis: "Mes
šia moterimi patikėjome, padėjome jai įsitvirtinti. Dveji jos
darbo metai parodė, jog buvome teisūs. Ne tiek jai buvo reikalingi
Jakutiškiai, kiek jakutiškiams ji buvo reikalinga".
|
|
Tvarką valstybėje reikia
pradėti nuo tvarkos savame kieme
|
Kalba Kaniūkų krašto bendrijos narė
Valė Norkūnienė |
Dažnai iš įvairių renginių besiskirstantys
žmonės būna nusiteikę skeptiškai - kam reikėjo susirinkti, kalbėtis,
ginčytis, jei nuo kalbų vis tiek niekas nesikeičia. Problemas
iškeliančiųjų visada daugiau, negu jas sprendžiančiųjų. Laukti
lengviau, negu dirbti. O gal kas nors ims ir sutvarkys miestelio
aplinką, sudraus triukšmadarį, skverelyje sukals suolelį. Deja,
viskas priklauso nuo mūsų pačių aktyvios gyvenimo pozicijos. Tą
tvirtino Utenos rajono Kaniūkų kultūros namuose (Užpalių sen.)
į forumą "Utenos rajono kaimo bendruomenių stiprinimas"
susirinkę rajono seniūnijų seniūnai, kaimo bendrijų bei nevyriausybinių
organizacijų atstovai. Žmonės iš Utenos rajono miestelių, kaimų,
net atokių vienkiemių atvirai kalbėjo apie kaimo problemas, ieškojo
jų sprendimo būdų.
|
|
Šviesulys
provincijos padangėje
|
Savo kūrybos dainas atliko
rabikietis Edvardas Dambrauskas |
Panevėžio rajono biudžeto
lėšomis šešioms kaimo bibliotekoms buvo nupirkti kompiuteriai.
Vienoje jų - Krekenavos miestelio bibliotekoje - duris jau atvėrė
viešojo interneto centras. Tai pirmasis toks informacijos gavimo
centras rajone. Oficialus jo atidarymas įvyko lapkričio viduryje.
Krekenaviškė biblioteka
- jauki, šviesi ir šilta
Kažkada bene žiemą šalčiausia
biblioteka, įsikūrusi miestelio centre, tapo turbūt jaukiausia
rajone. Šiluma į ją keliauja iš Krekenavos katilinės. Turint tikslą
geriau išsaugoti šilumą, buvo pažemintos bibliotekos lubos. Taip
pat atnaujintas jos grindų parketas, pakeista elektros instaliacija.
Remontas atliktas savivaldybės lėšomis. Knygų fonde, kuris turėjo
apie 17 tūkst. knygų, liks maždaug 11-12 tūkst. Išimamos naudoti
nebetinkamos knygos. Atlikus bibliotekos reformą, pagerės ir jos
įvaizdis.
Per pusketvirto tūkstančio skaitytojų turinti biblioteka aptarnauja
ir aplinkinių kaimų žmones. Šventupyje uždarius biblioteką, pasikeisti
knygų į Krekenavą ateina ir šio krašto gyventojai. Iš mokyklos
grįžtantys vaikai savo tėvams, seneliams ar kaimynams parneša
knygų.
|
|
Smagu
būti pirmiesiems
|
Krekenavos kultūros centro
kaimo kapelos "O-ho" vadovas Egidijus Rulevičius |
Dešimtoje liaudiškos muzikos kapelų
šventėje - varžytuvėse, kuri neseniai vyko Panevėžyje, Krekenavos
kultūros centro kaimo kapela "O-ho" užėmė pirmąją vietą.
Pelnyti tokį aukštą įvertinimą jai padėjo ir atlikta Vytauto Bložės
daina "Karčema" bei Valerijono Ažukalnio 1864 metais parašyta
baladė "Jaunuolis ir mergelė". Šiems kūriniams Krekenavos
kapelos vadovas Egidijus Rulevičius pritaikė muziką. Iki tokios
aukštumos, kokią šiemet pasiekė "O-ho", kapela ėjo šešerius
metus.
Mintį turėti miestelyje savo kaimo kapelą pasiūlė Krekenavos kultūros
centro direktorė Zofija Lindušienė. Sužinojusi, kad Krekenavoje
apsigyveno muzikinį išsilavinimą turintis E.Rulevičius, pakvietė
jį dirbti kapelos vadovu. Dabar joje - dešimt žmonių. Tarp jų yra
dailininkas, vairuotojas, įmonės sekretorė. Koncertų vedėja - Linkaučių
kultūros namų, kurie priklauso Krekenavos seniūnijai, direktorė
Miranda Vaitkevičienė. Dainininkai - tai trys moterys ir vienas
vyras. Kiti - muzikantai, grojantys savais instrumentais. Yra parengta
beveik trijų su puse valandos trukmės programa.
Užpernai kapela "O-ho" dalyvavo tarptautiniame festivalyje
"Tek saulužė ant maračių". Į šį renginį pakvietė Neringos
savivaldybė, paskambinusi telefonu į Krekenavą. Vykstant į respublikinius
renginius, transportu aprūpina rajono savivaldybės Švietimo, kultūros
ir sporto skyrius. Tačiau krekenaviškių kapela nesiveržia dalyvauti
televizijos konkurse "Duokim garo". Jame, pasak kapelos
vadovo E.Rulevičiaus, vertinimo kriterijai nėra pakankamai objektyvūs.
|
|
Pasišventęs
dailei
|
Krekenavos M.Antanaičio vidurinės mokyklos
dailės mokytojas Henrikas Mazūras
|
Krekenavos M.Antanaičio vidurinės
mokyklos dailės mokytojas Henrikas Mazūras yra dalyvavęs per 100
grupinių parodų bei surengęs penkias autorines parodas. Baigęs anuometį
Kauno S.Žuko dailės technikumą, dabar Krekenavoje dirbantis mokytojas
studijuoja dailės pedagogiką Šiaulių universitete. Dailininkų sąjungos
narys yra sukūręs per 150 ekslibrisų. penkiolika jų sakraline tematika
yra pateikęs Kernavės muziejui. Panevėžyje, Šv. Kazimiero knygynėlyje,
veikė jo darbų sakraline tematika autorinė paroda. H.Mazūras moko
dailės 5-12 klasių moksleivius. Vadovauja keramikų būreliui. Nedidelius
dirbinius jo lankytojai išdegina krosnelėje ir juos panaudoja prizams
ar suvenyrams. Šeši H.Mazūro buvę auklėtiniai pasirinko dailės studijas. |
|
Mokėjimas
duoti tai, kas geriausia
Siauras takelis veda pačiame Marcinkonių
kaimo gale stūksančion buvusių mokytojų Joanos ir Petro Serenčikų
sodybon. Tarsi šaltinis didelėn, neišsenkančion mokslo žinių ir
dainų jūron
Mokytoja - taip ją vadina kiekvienas pažįstamas - aukšta, jau pražilusi,
bet dar tvirto žingsnio. Tiesa, ligos vis apie save primena. Nors
gyvenimo laikrodis tiksi jau gerokai per septyniasdešimt, tačiau
galima suabejoti. Mokytoja ir pati šypsodamasi pasakys:"Turbūt
kalendoriai meluoja
" Ir iš tiesų, kas teisybės nežino, galėtų
ir suabejoti. Kad ir tuo faktu, jog jau ir auksinės vestuvės mokytojų
Serenčikų sodyboje atšoktos.
Meilę dzūkiškai žemei pajuto daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų
į Marcinkonis atvykusi J.Paludnevičiūtė, jaunutė mokytoja iš Marijampolės.
Marcinkonyse pamilti buvo lemta ne vien žemę, bet ir jos vaikus,
savo mokinius.
Tarsi rožinio karoliukus varsto - pasakoja savo gyvenimą mokytoja.
Nelengvo jo būta - kaip ir daugelio tos kartos inteligentų. |
|
Inžinierius
- lyg pamestinukas
Kas patars žemdirbiui?
Žemės ūkio ekonomistų nuomone,
šalies ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse yra apie 80 procentų traktorių,
priekabų, kitos technikos, kuri, pagal šio laikotarpio keliamus
reikalavimus, yra netinkama naudoti. Na, gal kiek mažiau, negu sakyta,
nes labai tikslios apskaitos nėra, tačiau vis tiek labai didelis
kiekis. Ypač dėl to neramu, žinant, kokie reikalavimai yra keliami
mūsų žemės ūkiui einant į Europos Sąjungą, kurios slenkstis - vos
už kelių žingsnių. Tokia technika - sovietinių laikų palikimas.
Ją reikėtų keisti naujesne, pažangesne. Tik lengva pasakyti - keisti
nauja, pažangia. Nes ne kiekvienas ūkininkas tai įstengs. Be to,
seną ar naują techniką reikia rūpestingai prižiūrėti, kad ji ne
tik našiai dirbtų, bet ir būtų saugi, neterštų aplinkos ir pan.
Iš čia kyla daug kitų, su žemės ūkio technika susietų dalykų.
Apie juos neseniai buvo kalbėta Lietuvos žemės ūkio inžinerijos
institute, Raudondvaryje (Kauno r.), įvykusiame respublikiniame
pasitarime. Jį surengė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas
(pirmininkas Petras Papovas) ir Lietuvos žemės ūkio inžinierių asociacija
(pirmininkas dr.Jonas Liaukonis).
|
|
|