"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. lapkričio 29 d., Nr. 22 (49)

PRIEDAI







Inžinierius - lyg pamestinukas

Kas patars žemdirbiui?

Žemės ūkio ekonomistų nuomone, šalies ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse yra apie 80 procentų traktorių, priekabų, kitos technikos, kuri, pagal šio laikotarpio keliamus reikalavimus, yra netinkama naudoti. Na, gal kiek mažiau, negu sakyta, nes labai tikslios apskaitos nėra, tačiau vis tiek labai didelis kiekis. Ypač dėl to neramu, žinant, kokie reikalavimai yra keliami mūsų žemės ūkiui einant į Europos Sąjungą, kurios slenkstis - vos už kelių žingsnių. Tokia technika - sovietinių laikų palikimas. Ją reikėtų keisti naujesne, pažangesne. Tik lengva pasakyti - keisti nauja, pažangia. Nes ne kiekvienas ūkininkas tai įstengs. Be to, seną ar naują techniką reikia rūpestingai prižiūrėti, kad ji ne tik našiai dirbtų, bet ir būtų saugi, neterštų aplinkos ir pan. Iš čia kyla daug kitų, su žemės ūkio technika susietų dalykų.
Apie juos neseniai buvo kalbėta Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institute, Raudondvaryje (Kauno r.), įvykusiame respublikiniame pasitarime. Jį surengė Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas (pirmininkas Petras Papovas) ir Lietuvos žemės ūkio inžinierių asociacija (pirmininkas dr.Jonas Liaukonis).
Kas turi rūpintis mašinų technine eksploatacija ir remontu, darbosauga ir gamtosauga, mašinų konservavimu, energetinių resursų taupymu? Kas patars žemdirbiui apie racionalų mašinų kompleksų sudarymą? Kas apgins žemdirbius nuo netinkamos, susidėvėjusios technikos? Kaip nustatyti mašinų techninę būklę be prietaisų? Ar būtinas vieningas specialistų metodinis vadovavimas? Ar reikalinga žemės ūkio technikos inspekcija? Visa tai apima žemės ūkio technikos priežiūrą, specialistų, žemdirbių kvalifikaciją, lėšas.
Žemės ūkio ministerijos Agroserviso ir infrastruktūros skyriaus viršininkas Jonas Petrašiūnas sakė, kad buvo pasiūlyta steigti atskirą žemės ūkio technikos priežiūros ir registracijos valstybinę įmonę. Tam nereikėtų papildomų lėšų iš valstybės biudžeto, jų pakaktų ir dar liktų iš surinktų mokesčių už atliktas paslaugas. Buvo netgi parengtas tokios įmonės projektas. Maža to, buvo galvota apie vieningą technikos registrą, kuris apimtų ne vien žemės ūkio, bet ir aviacijos, laivų, geležinkelio ir kitą techniką. Tačiau Vyriausybė viso labo iš apskričių į rajonų savivaldybes perkėlė žemės ūkio skyrius. O juose - tik vienas inžinierius. Ką vienas žmogus gali nuveikti visame rajone, nesunku įsivaizduoti. Be to, kaimo mechanizatoriui reikia ne vien kontrolės. Daug labiau jam reikia kvalifikuoto patarimo, kaip prižiūrėti, eksploatuoti savo turimą techniką.
Ne vienas gerai pamena nuolat keiksnojamus sovietinius laikus. Tuomet rajonų žemės ūkio valdybose dirbo didelis būrys inžinierių. Jie nuolat važinėdavo į ūkius, tikrindavo, kontroliuodavo (vien ką reiškė pavasario, rudens ir kitokios apžiūros), kaip parengta darbams, kaip veikia, ar užkonservuota žiemojimui įvairi technika. Čia pat, ūkiuose, mechanizatoriai galėdavo išlaikyti kvalifikacijos egzaminus, įgyti aukštesnę kvalifikaciją. Ūkių inžinieriai, mechanizatoriai iš žemės ūkio valdybų inžinierių gaudavo nemažai patarimų. Tose valdybose būdavo tiksli žemės ūkio technikos - pradedant kombainu ar traktoriumi, baigiant kultivatoriumi ar plūgu - apskaita. Nors tuomet kompiuterių sistemos dar nebuvo.
Šiandien, pavyzdžiui, visame Biržų rajono žemės ūkio skyriuje dirba, skaičiuojant ir techninį personalą, dvylika žmonių, iš jų, kaip ir kitur - vienas inžinierius. Kaip sakė Šilutės rajono žemės ūkio skyriaus specialistas Romualdas Naujokas, tas rajono inžinierius tebėra tarsi pamestinukas. Pagėgių savivaldybės meras Vaclovas Mišeikis sakė, kad jiems yra skirta tik pusė inžinieriaus etato, nors reikėtų keturių penkių etatų. Tad ką kalbėti apie rajonų savivaldybes.
Tiesa, visuose rajonuose yra Žemės ūkio konsultavimo tarnybos. Tačiau jose nėra nė vieno inžinieriaus, tad aišku, kad kaimo mechanizatoriui ten kelias uždarytas. Žemės ūkio ministerijos Agroserviso ir infrastruktūros skyriaus specialistai parengė žemės ūkio technikos apžiūros tvarką. Pagal ją matome, kokie dideli reikalavimai keliami traktorių, žemės ūkio mašinų, jų priekabų, kitos technikos šeimininkams. Vien tik, pavyzdžiui, traktoriuje, kitoje savaeigėje mašinoje turi veikti daugiau nei dešimties paskirčių žibintų, žibintuvėlių, švyturėlių. O kur nepalyginamai sudėtingesnė įranga, kaip varikliai, ratų guoliai, stabdžiai, vairavimo ir kitos sistemos! Antai Šakių rajone pernai buvo užregistruota bemaž 4400 traktorių, 1800 priekabų. Visą šį ūkį turi apžiūrėti ir įvertinti rajono savivaldybė, tiksliau - vienas žemės ūkio skyriaus inžinierius. Už technines apžiūras pernai čia surinkta apie 88 000 litų. Net ir mažesniosios šios sumos dalies pakaktų keliems inžinieriaus etatams, bet jų nėra. Žinoma, galima iš dalies suprasti, kad savivaldybės turi ir kitų svarbių išlaidų. Tad inžinerinė tarnyba, kaip sakė minėtas šilutiškis, tebėra pamestinuko vietoje.

Turi rūpintis valstybė

Kalbėdami apie senąją, vadinamąją sovietinę techniką, pasitarimo dalyviai nevengė kritikos ir šiuolaikinei užsienietiškai. Ne naujai, kuri kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių, o gerokai padėvėtai, bet - žymiai pigesnei negu nauja. Ant šio "kabliuko" ne vienas ūkininkas ir užkimba, nes toji iš svetur atvežta padėvėta technika, tai, anot Žemės ūkio universiteto docento Antano Sakalausko, kone metalo laužas. Tokia technika jokiais būdais neturėtų būti registruojama, kol ji, kaip ir visa kita, neatitiks visų techninės apžiūros reikalavimų. Bet šen ir ten vakarietiškai technikai nuolankiai nuolaidžiaujama.
Eržvilko vidurinės mokyklos vairavimo mokytojas Jonas Jonikas papasakojo, kad prieškario Lietuvoje pagal tų laikų techninius reikalavimus kiekvieno ūkininko vežimas turėjo būti nudažytas, prie jo pritvirtinta lentelė su numeriu, to valstiečio pavarde. Nes valstybei rūpėjo ne vien tais laikais kukli valdiška technika, bet ir privati. Tad ir dabar, anot pasitarimo dalyvių, valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti visai žemės ūkio technikai, nepaisant, ar ji priklauso bendrovei, ar eiliniam valstiečiui. Todėl būtina įsteigti žemės ūkio technikos inspekciją. Tik ne vienas atkreipė dėmesį, kad toji inspekcija nebūtų atiduota į privačias rankas, nes privatininkai už paslaugas anksčiau ar vėliau užsiprašytų didelių užmokesčių. Inspekcija turėtų būti valstybinė.
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas P.Papovas pripažino, kad valstybė atsakinga už visą žemės ūkio technikos parką. Anot Seimo nario, reikia ieškoti papildomų lėšų rajonų žemės ūkio skyrių inžinerinių tarnybų veiklai stiprinti, inžinieriams mokyti.

Benjaminas ŽULYS
Raudondvaris, Kauno rajonas

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija