Kaip gyveni, kaimo žmogau?
Seniūnai apie ūkininkus ir save

Mečislovas Zaveckas

Leonardas Deglius

Petras Balčiūnas

Jonas Praškevičius Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Kauno rajone yra 23 seniūnijos, kurių dauguma kaimiškosios. Tai suprantama, nes rajone daugiausia gyvena kaimo žmonės. Tiesa, priemiestinių Kauno vietovių - Garliavos, Raudondvario, Noreikiškių ir kitų - nemaža dalis gyventojų dirba mieste arba jame gyvena, o dirba, pavyzdžiui, Garliavoje. Tad vienu ar kitu atveju šie žmonės yra susieti su tų gyvenviečių seniūnijomis. O ypač seniūnijų reikšmė ženkli kaimiškose vietovėse. Tai pati artimiausia ir autoritetingiausia vietos valdžia. Bent tokia ji turėtų būti. Kai kurių politologų nuomone, mūsų šalies kaimo seniūnus galima priskirti trijų krypčių kategorijoms. Vieni tik tvarko įvairius dokumentus, retai išeidami iš savo darbo kabineto, nedažnai bendrauja su žmonėmis. Antri - tarsi vidurkis tarp popierius tvarkančiųjų ir aktyviųjų seniūnų. Jie sudaro iliuziją, kad šį tą veikia, nes situaciją savo valdose iš tikrųjų žino ne itin gerai. Na, o trečioji kategorija - patys veikliausi, aktyviausi seniūnai. Jie gerai žino savo žmonių bėdas ir rūpesčius, aplanko dažną sodybą, džiaugiasi ir išgyvena dėl visų, juos pažįsta eilinis kaimo žmogus ir rajono vadovai. Tai tikri savo kaimo, visos seniūnijos šeimininkai.
Kokie seniūnai dirba Kauno rajono kaimiškosiose seniūnijose, kokiais rūpesčiais jie gyvena, kas juos džiugina ir kelia nerimą, kaip jų buvimą, veiklą jaučia kaimo žmogus? Tokį pokalbį prie apskritojo stalo „XXI amžiaus“ redakcija surengė Kauno rajono savivaldybėje. Jame dalyvavo rajono savivaldybės administratoriaus pavaduotojas Leonardas Deglius, Babtų seniūnijos seniūnas Jonas Praškevičius, Čekiškės - Mečislovas Zaveckas ir Vandžiogalos - Petras Balčiūnas.

L.Deglius. Kaimo žmogaus gyvenimas vyksta ne Seime ar Žemės ūkio ministerijoje, ne rajono savivaldybėje, o konkrečioje vietovėje, konkrečioje seniūnijoje, vienokioje ar kitokioje aplinkoje. Nei šalies Prezidentas, nei rajono meras ar kitas pareigūnas taip gerai nežino to ar kito kaimo žmogaus gyvenimo, kaip seniūnas - jis arčiausiai to žmogaus. Tad seniūno atsakomybė labai didelė. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad dauguma mūsų rajono seniūnų yra veiklūs ir pareigingi. Sakau - dauguma, nes vieną kitą seniūną vis dėlto teko atleisti ir keisti kitu žmogumi. Juk gyvenimas yra gyvenimas ir jame nėra vien baltų ar tik juodų spalvų. Ir dabar vietos valdymą dar reikėtų tobulinti. Tai darome įvairiais būdais. Pavyzdžiui, vienas iš jų - kiekvieną mėnesį rajono savivaldybėje rengiami bendri rajono vadovų, seniūnų pasitarimai. Aptariame įvairiausius klausimus. Viską, kaip sakoma, išdedame į akis, nieko nedailindami, nepagražindami. Rajono vadovybė gerai žino, kurie seniūnai yra tvirti, sumanūs ir veiklūs, o kuriems šių savybių daugiau ar mažiau trūksta. Nesame žandarai ir nekontroliuojame kiekvieno savo atstovo kaime žingsnio. Nes tik savo geru noru ir savo gera valia pasiekiama gerų rezultatų. Nesakau, kad ir dabar visose seniūnijose viskas blizga. Tam yra įvairių priežasčių. Kai kurias jų įveikti seniūnai vargu ar pajėgūs. Bet nieko nedaryti irgi negalima. Pavyzdžiui, nedarbas. Manyčiau, kad tai ne vien darbo vietos suradimas žmogui, o žymiai platesnė sąvoka. Gal - sąlygų sudarymas naujoms darbo vietoms atsirasti, kaip, pavyzdžiui, geras kelias, šalia kurio koks verslininkas įsteigtų savo dirbtuvę ar ką kitą. Kaimuose panaikinti taupomojo banko skyriai, seniūnams atimta teisė atlikti kai kuriuos notarinius veiksmus - tai tikras galvos skausmas seniūnams. Ką daryti, jei tokia tvarka įvedama nepasiklausus kaimo žmogaus, vietos seniūno. Jų nuomonės ir bankininkai nepaiso.
M.Zaveckas. Pavyzdžiui, čekiškiečiams artimiausias banko skyrius yra Raudondvaryje, iki kurio - apie 30 kilometrų. Net Vilkijos mieste, iki kurio perpus kelio mažiau - banko nėra. Tad geriau vykti į Kauną, kuriame didelis bankų pasirinkimas. Atstumas - per 40 kilometrų. Nereikia aiškinti, ar tai kaimo žmogui patogu. Tiesa, dar kai kur veikia plačiai propaguojamos kredito unijos, bet ir tokios Čekiškėje nėra. Ne kiekvienas gali jai vadovauti, atlikti finansines operacijas. Bet apie tai galvoju, nors Čekiškė gal per maža tokiam bankui.
L.Deglius. Žinoma, dėl kredito unijos reikia vietos iniciatyvos. Reikia žmonių, kurie tą reikalą gerai išmanytų, jais būtų pasitikima. Į tą vadinamąjį kaimo bankelį žmonės suneša savo pinigus, iš jo gauna paskolų. Kaime žmonės vieni kitus neblogai pažįsta, tad kiekvienam panorėjusiam gauti paskolą bankelis jos neduos. Nes kitas ją pragers. Be to, vienoje seniūnijoje vargu ar toks bankelis pajėgtų gyvuoti, gal reikėtų suvienyti kelių seniūnijų pastangas.
M.Zaveckas. Tikrai, norint į banką įnešti pinigų, reikia jų turėti. Bet iš kur jų bus, jei iš maždaug 2150 Čekiškės seniūnijos gyventojų - apie 900 yra bedarbiai. Tiesa, įsiregistravusių Kauno darbo biržoje - gal tik pusė, bet tikrą padėtį aš neblogai žinau. Ir tų užsiregistravusiųjų padėtis nepavydėtina. Pavyzdžiui, Darbo birža pasiūlo mūsų žmogui dirbti kur nors Kauno mieste už minimalų ar dar mažesnį atlyginimą. Aišku, tas žmogus argumentuotai paaiškina, kad jis daugiau pinigų pravažinės, negu uždirbs. O dar apie tris valandas kasdien vargti kelyje. Galima ir pavargti, jei būtų už ką. O Čekiškė - tolimiausias rajono kampelis, jame nėra jokios pramonės, jokio verslo. Netoli esančioje Vilkijoje - irgi nieko gera. Žmogui nepasakysi: "Žinai, šiandien ir rytoj, dar kelis metus nevalgyk, o vėliau gyvenimas pagerės, tada galėsi valgyt…" Ieškome verslininkų, kitų investuotojų, bet, kaip sakoma, esame toli nuo didelio miesto, tad nelabai juos sugundysi. Taigi ir toliau veikiame, ieškome.
J.Praškevičius. Nors Babtai iki Kauno daug arčiau nei Čekiškė, bet ir pas mus esama nemažai bedarbių. Sprendžiant šią problemą, reikia turėti tikslią informaciją apie kiekvieną bedarbį. O ji patikimiausiai sukaupta Kauno darbo biržoje laikomose anketose. Jose surašyta viskas - koks žmogaus išsilavinimas, ką jis moka dirbti ir pan. Man tokia informacija, taip pat - ir bedarbiui, būtų labai naudinga. Tada aš gerai žinau, kad tas žmogus galėtų suarti žemę, kitas moka šienauti, trečias geba auginti daržoves, moka skiepyti vaismedžius, o gal - mūryti ir kt. Pagal šiuos ir kitus duomenis galėčiau lengviau orientuotis, kas ką moka, ko norėtų. Todėl kreipiausi į Kauno darbo biržos vadovus, prašydamas, kad jie man tą visą informaciją perduotų. Garantavau, kad ji, kaip sakoma, nebus klijuojama ant stulpų ar skelbimų lentoje, o bus mano seife, niekam daugiau, o tik man vienam prieinama. Bet man buvo atsakyta, kad ši informacija konfidenciali ir niekur neskelbiama, neplatinama. Štai ir norėk padėti žmogui! Tikriausiai Kauno darbo biržai yra duoti tokie nurodymai. Bet prieš kurį laiką apie tai įsikalbėjau su vienos kaimyninio rajono seniūnijos seniūnu. Pasirodo, jis tokią informaciją nesunkiai, netgi ne iš rankų į rankas, o faksu nuolat gauna, ir ji jam tikrai nemažai padeda. Tad kaip čia yra - viename rajone gyvuoja viena tvarka, kitame - kita? O viename ir kitame siekiai tie patys - padėti žmonėms. Ką gi, negalima - tai negalima, kaupiame informaciją savo jėgomis, nes tai - irgi mūsų darbas. Bet čia pasitaiko ir įdomesnių dalykų. Štai šią vasarą šalia seniūnijos pakabinau skelbimą, kad reikia žmogaus nemažai pievai nušienauti. Žinoma, ne už ačiū. Ir ką gi, per dešimt dienų nepasisiūlė nė vienas žmogus tą darbą padaryti. Tada suradau tokį šiek tiek pageriantį vyrą, ir jis nušienavo. Vadinasi, ne kiekvienas bedarbis nori nors vienkartinio uždarbio, nors šiek tiek įsidėti litų į savo kišenę.
P.Balčiūnas. Tai dar nieko. Štai bedarbis gauna šiokį tokį darbą, bet, padirbęs pusmetį, tą darbą, susitaręs su darbdaviu, palieka arba dirba neoficialiai. Tada jis gauna bedarbio pašalpą, kitų lengvatų. Tai kam tada dirbti?
J.Praškevičius. Žinau panašų atvejį iš kitos seniūnijos. Štai abu tėvai bedarbiai augina du vaikus. Jie gauna socialines pašalpas, vaikai mokykloje - nemokamą maitinimą, dar - kompensaciją kietam kurui. Viską susumavus, išeina, kad kiekvienam tos šeimos nariui tenka po 156 litus. Bet štai šeimininkas gavo šiokį tokį darbą už minimalų atlyginimą. Tada jų pajamos su lengvatomis išaugo iki 160 litų kiekvienam, taigi padidėjo keturiais litais. Tada žmogus nusispjovė ir, gražiai susitaręs su darbdaviu, išėjo, nes dirbti už keturis litus jam visai neapsimoka. Geriau gauti keliais litais mažiau ir nieko neveikti ar tupinėti apie namus, o valstybė pasirūpins. Nežinau, kaip šiuo atveju turėtų elgtis seniūnas - eiti gėdyti tokį žmogų, siūlyti jam gerai apmokamą darbą, tik iš kur tokį paimsi.
P.Balčiūnas. Dabar daug vilčių dedame į mūsų stojimą į Europos Sąjungą. Neabejotinai tai pažangus reiškinys, ir nepritarti tokiai galimybei būtų neišmintinga. Tačiau pažiūrėkime iš arčiau į mūsų kaimą. Vis labiau kalbama apie pramoninį kaimą, stambius ūkius, galingus kompleksus, susivienijimus, bendroves. O kas laukia smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkininkų? Kaip tik jie šiandien parduoda pieno perdirbimo įmonėms apie 80 proc. viso šalyje perdirbamo pieno. Tačiau jiems už jį mokama pasityčiojamai mažai. Žmonės savo gyvulėlius pjauna, nes neišgali išlaikyti, SAPARD pasiekiama tik turtingiesiems, o tu, trihektarininke, toliau murdykis savo tvartelio mėšle, savo žemelėje.
Štai praeitos sausros padariniams kompensuoti valstybė numatė lėšų tik penkias ir daugiau karvių laikantiems ūkininkams. Kažin ar labai daug surasime tokių. Nesakau, kad neturėsime ko valgyti - Lietuvos kaimo žmogus yra darbštus, ne tinginys, kaip nors išsiversime. Bet kiek tai mūsų žmonėms kainuos sveikatos, nervų! Ką čia gali padėti kaimo seniūnas? Aišku - patarti, nuraminti, paguosti. Pavyzdžiui, dabar vėl plačiai imta kalbėti apie kooperaciją. Ir aš aiškinu, kad jos nebijotų, kad tai visai ne ta vadinamoji kooperacija, kokia buvo sovietmečiu, kad susikooperavusiems ūkininkams dabar paliekamas pagrindinis jų turtas - žemė. Kad kooperatyvas gali padaryti nepalyginamai daugiau negu kelis ar keliolika hektarų turintis vienas ūkininkas. Bet žmonės į kooperatyvus neina, nesivienija, nes bijo. Gerai prisimena kolchozus, pagaliau - ir daugelį nuvarytų žemės ūkio bendrovių, sukurtų jau mūsų dienomis.
L.Deglius. Tik nereikia nusiminti, nes ir mažesnieji ūkiai nebus palikti likimo valiai. Bus kompensacijų, kitokių išmokų ir paramos, socialinių garantijų. Žinoma, pašalpos - ne išeitis. Todėl derėtų pasistengti visiems, o ne vien laukti ištiesusiems ranką. Čia vien ministro, mero ar seniūno pastangų neužteks. Gal nuskambės kiek tiesmukai, valdininkiškai, bet turime stengtis, ieškoti išeičių kiekvienas. Na, gal ne kiekvienas. Darna, santarvė ir vienybė gal tik Dangaus karalystėje viešpatauja. Tačiau dauguma mūsų negalime likti abejingi savo bei kitų gyvenimui. Kaimuose yra daugybė šviesių, geranoriškų žmonių. Būkime su jais, telkime juos apie save. Tegul jie išjudina pasyvesnius kaimo žmones. Didelė paspirtis seniūnijoms, rajono savivaldybei - kaimo bendruomenių tarybos.
J.Praškevičius. Kai kurie kaimo žmonės vengia registruoti savo ūkius, neveda jų buhalterinės apskaitos. Sakau jiems, aiškinu, kad dėl to jie praranda įvairią valstybės teikiamą paramą. Ir toliau reikia apie tai aiškinti. Tai ne vienos dienos darbas.
M.Zaveckas. O dėl seniūnijų bendruomenių tarybų, tai man išties didelė paspirtis. Dabar be tarybos nepriimame jokio svarbesnio sprendimo, pradedant pašalpos skyrimu, baigiant kelių tiesimu.
P.Balčiūnas. Be to, seniūnas būna ramesnis dėl seniūnijos priimtų sprendimų, nes juos priima ne kuris nors vienas asmuo, bet bendruomenės taryba. Žinoma, kai kada tenka ir pasiginčyti, bet taip ir turi būti, tai - demokratijos išraiška. Tiesa, kai kurių biurokratinių barjerų nepajėgia įveikti nei seniūnijos, nei jų tarybos, nei rajono savivaldybė. Turiu mintyse kai kurių notarinių veiksmų atlikimą seniūnijose. Anksčiau mes turėjome daugiau galių, kaimo žmogui nereikėjo dėl kiekvienos smulkmenos važiuoti pas notarus į Kauną. Dabar - reikia.
J.Praškevičius. Taip tikrai. Antai, atėjus moksleivių vasaros atostogoms, daug vaikų vyksta poilsiauti į užsienį, Bet tam reikia abiejų tėvų raštiško sutikimo. Jei dar neseniai tų tėvų parašus galėdavo tvirtinti seniūnas, tai dabar tą gali daryti tik notaras. Ir tėvai turi važiuoti į Kauną, laukti pas notarą eilėse, gaišti laiką. Seniūno patvirtinto parašo nepripažins bankai, migracijos tarnyba, kitos žinybos. Karinio dalinio vado, senelių globos namų direktoriaus patvirtintus įgaliojimus jos pripažįsta, o seniūno - ne. Gal neatsitiktinai viena notarė prasitarė, kad, atėjus moksleivių vasaros atostogoms, notarų kontorose prasideda tarsi košmaras, nes atostogauti į užsienį važiuoja labai daug vaikų.
M.Zaveckas. Matyt, dalykas tas, kad Civiliniame kodekse yra suminėta, kas gali tvirtinti įgaliojimus. Parašyta, kad gali tą daryti karinio dalinio vadas, senelių globos namų vadovas, dar kai kas, o seniūno tame sąraše nėra. Tad banko tarnautojas, atsivertęs tą lapą, mato, kas jam galima daryti. Ir, aišku, jis nerizikuos. Seniūnui nevalia atlikti ir kai kuriuos kitus notarinius veiksmus, tad žmogus turi vykti į miestą. Gerai, jei tas žmogus - sveikas, kaip sakoma, judantis. O jei tai - lovoje gulinti senutė? Dažnas notaras suras daug priežasčių, kad nereikėtų kažkur važiuoti, nes jam tai nepelninga. Kas kita, jei reikia tvirtinti šimtatūkstantinės vertės sutartis, tada - prašom. O kiek tokių turtuolių kaime rasime?
L.Deglius. Pernai rajono seniūnai notariškai patvirtino apie 4800 įvairių dokumentų, ir visi jie buvo pripažinti teisingais, atitiko visus reikalavimus. Vadinasi, tiek kartų kaimiečiams nereikėjo važiuoti į Kauną, laukti eilėse pas notarus. Šiemet tokių galimybių jau nėra. Tuo pasirūpino mūsų įstatymų leidėjai.
J.Praškevičius. Notariniai veiksmai, kitokių dokumentų tvarkymas - nors ir svarbūs, bet ne kasdieniai dalykai, ne gyvenimo būdas. Skaudu, kad kai kurie žmonės neturi šeimininko jausmo. Štai Babtų miestelyje apie trečdalis namų yra daugiabučiai. Bet ne kiekvieno gyventojai stengiasi apie savo namą palaikyti tvarką, švarą. Požiūris paprastas: "Kodėl aš vienas turiu tvarkyti? Tegul kaimynas tvarko". Ir seniūnas turi eiti pas gyventojus, rodyti pirštu, kas jų kieme negerai. Dažnai man ir kaimynų ginčus tenka "gesinti". Lyg nederėtų tuo užsiimti - juk seniūnijoje - apie 5000 gyventojų, be to, spręsti kaimynų ginčus - ne svarbiausias seniūno darbas. Bet užsiimu…
L.Deglius. Ir gerai darai, kad užsiimi. Vadinasi, žmonės tave žino, tavimi pasitikti, jei kreipiasi. Gal vėl atrodysiu banalus, bet esu įsitikinęs, kad be meilės žmonėms - nieko gero nebus. Mylėkime vienas kitą, kaip mus myli ir skatina mylėti Dievas. Kita kalba, kad mes dažnai tos Jo meilės nepriimame.
Čia dar norėčiau pasakyti, kad rajono savivaldybė jau kuris laikas glaudžiai bendrauja su rajono kunigais. Buvo surengti keli susitikimai su jais, aptartos kai kurių bažnyčių, koplyčių remonto, kitos problemos. Klebonai dažnai ateina į savivaldybę, mes aplankome juos. Šie žmonės - tikra kaimo, miestų ir miestelių gyventojų atgaiva ir paspirtis, dvasinio, dorovinio auklėjimo šaltinis, tvirtas seniūnų ramstis. Seniūnai irgi nuoširdžiai bendrauja su kunigais. Iš jų mes tikimės dar įtaigesnio žodžio mūsų tikintiesiems per pamokslus, išpažintis, nes blogybių pas mus dar apstu. Kai kada ir pamokantis kunigo, seniūno žodis nepadeda. Tada įsikiša policija.
P.Balčiūnas. Mūsų seniūnijoje gyvena ne vien lietuviai, bet ir rusai, lenkai. Rusai turi savo cerkvę, o lietuviai ir lenkai lanko tą pačią bažnyčią. Pamenu, prieš kurį laiką tarp lietuvių ir lenkų tikinčiųjų dėl vietos bažnyčioje, šv. Mišių laiko buvo kilęs konfliktas. Dabar to nebūna, visi esame katalikai ir gražiai sutariame. Tik nerimą kelia, kad mes jau kuris laikas neturime savo klebono. Mūsų bažnyčioje šv. Mišias aukoja Kėdainių rajone, Labūnavoje, gyvenantis klebonas kun. Albinas Graužinis. Tai garbaus amžiaus itin šviesus, dvasingas žmogus, kurį mes visi labai gerbiame. Bet reikia suprasti, kad jam tenka rūpintis ne vien mūsų seniūnijos, bet ir Labūnavos tikinčiųjų sielovada. Be to, į Vandžiogalos parapiją, kiek žinau, įeina ir dalis Jonavos rajono teritorijos. Tad reikia kunigui pabūti ir ten. Mes savo bažnyčiai pagal išgales padedame - prižiūrime aplinką, nuvežame kunigą pas tikinčiuosius. Dievo žodžio mums visiems labai reikia, todėl būtų dar gražiau, prasmingiau, jei klebonas gyventų mūsų miestelyje, visada būtų šalia savo parapijiečių.
„XXI amžius“. Kaune veikia dar viena svarbi, įtakinga organizacija, kuri turėtų būti kuo arčiau kaimo žmogaus. Tai - Lietuvos žemės ūkio rūmai. Juose veikia apie šimtas įvairių asociacijų, draugijų, kitokių visuomeninių kaimiškųjų organizacijų. Kokios reikšmės Žemės ūkio rūmai turi seniūnijų gyvenimui?
J.Praškevičius. Manau, kad Žemės ūkio rūmų naudą galbūt jaučia stambūs ūkininkai. Jie labiau domisi žemės ūkio politika, joje patys aktyviau dalyvauja. O smulkiųjų ūkininkų Žemės ūkio rūmų veikla nepasiekia. Tiesa, čia šiek tiek išryškėja ir bendras kaimo žmonių aktyvumas, iniciatyva, noras daugiau išgirsti, sužinoti. Pamenu, prieš kurį laiką Babtuose ir Panevėžiuke rajono žemės ūkio konsultavimo tarnyba surengė seminarą žemės ūkio klausimais. Į Babtų renginį neatėjo nė vienas gyventojas, o Panevėžiuke susirinko gal septyni. Na, Babtuose veikia Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas, miestelyje gyvena, dirba nemažai žemės ūkio specialistų, gal vietiniai gyventojai su jais pasitaria ir be seminarų. Nors nemanau, kad tie specialistai nusimanytų apie viską. Bet Panevėžiuke gyvena vien ūkininkai. Tad pačių ūkininkų aktyvumo irgi pasigendama.
P.Balčiūnas. Susidaro įspūdis, kad Žemės ūkio rūmų gyvenimas, visa veikla vyksta pačiuose rūmuose, Seime, Vyriausybėje, Žemės ūkio ministerijoje. Nepamenu, kada mūsų seniūnijoje būtų lankesis koks nors rūmų specialistas, nors Vandžiogala - kone ranka pasiekiama. Ką gi, svarbu, kad visa rūmų politika būtų naudinga kaimo žmogui. Kol kas gyvename viltimi, kad taip ir bus.
L.Deglius. Būsiu atviresnis. Kauno rajono seniūnijos, jų vadovai Žemės ūkio rūmų įtakos, naudingų pastangų nejaučia. Vien girdime apie mitingus, klausomės rūmų vadovų kalbų per radiją, televiziją, skaitome įvairius pareiškimus, kitokius raštus. O ką iš to turi kaimo žmogus, ypač eilinis žemdirbys? Dauguma jų atsakys, kad - nieko. Ne vienas apskritai nežino, kad tokia įstaiga yra. Žemės ūkio rūmų vadovai galėtų surengti susitikimus, pokalbius ir su mūsų ar visos šalies seniūnais - juk jie yra arčiausiai kaimo žmonių, o ne rūmų atstovai, kurie paprastai įsikūrę rajonų centruose. Toks ir dar aktyvesnis bendravimas tarp Žemės ūkio rūmų ir seniūnų turėtų būti šiomis dienomis ir ateityje, nes, kaip žinoma, rajonų žemės ūkio skyriai iš apskričių administracijų priklausomybės perėjo rajonų savivaldybių žinion, didesnė atsakomybė iškilo ir seniūnijoms. Be to, ne kas kitas, o Žemės ūkio rūmai turėtų formuoti šalies žemės ūkio politiką. Dabar tai daro Žemės ūkio ministerija, o Žemės ūkio rūmai eina iš paskos ir tik reiškia savo nuomonę.
Kas kita Kauno rajono žemės ūkio konsultacinės tarnybos darbas. Jos specialistai nuolat važiuoja į seniūnijas, aiškina ūkininkams įstatymus, kitus dalykus. Nežinodami įstatymų, ūkininkai praranda nemaža pinigų, kitos naudos. Todėl konsultavimo tarnybos specialistai stengiasi jiems padėti.

Pokalbį parengė Benjaminas ŽULYS

© 2002 "XXI amžius"