"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. gruodžio 6 d., Nr. 23 (50)

PRIEDAI







Trijų rajonų sandūroje

Karsakiškio kaimo audėja Kazimiera Lazauskienė
Tiltagalietė Liuda Karpuškienė
Iš kairės: Karsakiškio seniūnijos vyr. buhalterė Kristina Pagareckienė, dainuojanti moterų ansamblyje, kaimo kapelos "Akmena" akordeonistė Vida Jonušienė, seniūnė Nijolė Gaižiūnienė, "Akmenos" muzikantas Vytautas Jonušis, Karsakiškio bendruomenės namų vadovė Reda Bukur ir šių namų meno vadovė Irena Jėčiuvienė
Tiltagalietės Alfonsa Žaldokaitė (kairėje) ir jos sesuo Laimutė Šumskienė nežino, kas iš jų perims koplyčios raktus
Tautodailininkas Jonas Matulis savo sodyboje
nusprendė kurti muziejų

Tarnaujantys miškui (iš kairės): Žaliosios girininkijos pavaduotojas Jonas Jurkevičius, girininkas Saulius Tolpežninkas ir eigulys Kęstutis Žuklija

Autoriaus nuotraukos

Karsakiškio seniūnija, kuri prasideda nuo Panevėžio ir ribojasi su Biržų ir Kupiškio rajonais, plotu yra viena didžiausių Panevėžio rajone. Joje auga spygliuočių ir mišrių medžių miškai. Čia netrūksta kalvelių ir lygumų. Tai viena gražiausių Aukštaitijos vietovių. Seniūniją tarsi pusiau skiria vingiuojanti Lėvens upės vaga bei netoli jos bėgantis asfaltuotas Kupiškio kelias.

Į sodžių grįžta meno saviveikla

Redai Bukur ir Irenai Jėčiuvienei pradėjus dirbti Karsakiškio bendruomenės namuose, juose kultūrinis gyvenimas kardinaliai pasikeitė. Gyvenvietėje greta Kupiškio kelio, kurioje kultūra buvo nustumta į šalį, dabar veikia moterų vokalinis ansamblis bei kvartetas, kaimo kapela „Akmena“, pastaruoju metu ypač išgarsėjusi. Šį rudenį seniūnijoje vyko Karsakiškio, Tiltagalių ir Gelažių kaimo kapelų varžytuvės. Jose sėkmingiausiai pasirodė „Akmena“. Šis saviveiklinis meno kolektyvas taip pat išsikovojo teisę dalyvauti rajono kaimo kapelų šventėje „Kapelmaušis“. Ten jis irgi buvo neblogai įvertintas.
Bendruomenės namai neturi apdarų ar instrumentų – viskas žmonių. Scenai reikalingus siuvasi patys, kad tik atrodytų patraukliai. Nupūtę dulkes, iš namų nešasi instrumentus. Kaimo kapelos vadovė I.Jėčiuvienė sakė, jog tokio saviveiklininkų entuziazmo yra tiesiog apstulbinta. Kapeloje tik du profesionalūs muzikantai, visi kiti – savamoksliai. Naujikų kaimo ūkininkas Eimantas Butkevičius, stebėdamasis tokia kolektyvo darna, ilgokai nedrįso pasiprašyti, kad jį priimtų į savo būrį. Mat abejojo: o jeigu atsakys? Atėjęs Eimantas iškart pritapo, darniai susigrojo su kitais muzikantais. Akmenių kaimo gyventoja Vida Jonušienė – kapelos akordeonistė, ji puikiai įvaldžiusi šį muzikos instrumentą. Sužinojusi, jog gerai būtų turėti savo armonikininką, pati juo ir tapo. Visą naktį tampė armoniką, bet savo pasiekė. Atėjusi į repeticiją be klaidų sugrojo vieną kūrinį.
Programos vedėja – nestokojanti humoro, turinti aštrų liežuvį bendruomenės namų vadovė R.Bukur. Kapeloje dar jai patikėta groti tarka. Pristatant kolektyvą, moterį vargino ilgokas jo pavadinimas. Svarstė, kaip čia trumpiau pasakius. Reikėjo kapelai vardo. Sumąstė: „O jeigu „Akmena“? Juk pagrindiniai kapelos žmonės - iš Akmenių kaimo. Kapelos muzikantams toks vardas patiko.
„Rūta žalia“ – mėgstamiausia kapelos daina. Tai tarsi jos himnas. Šia daina ir užbaigia koncertą. Pirmą kartą išgirdo ją atliekant anykštėnų kapelijai „Giminija“. Ši dainą perleido karsakiškiečiams. R.Bukur apsilankiusiems švedams aiškino, jog rūta - tradicinė lietuvių gėlė. Ji naudojama krikštijant vaiką ir per Pirmąją Komuniją, merginai ištekant. Jeigu miršta jaunas žmogus, tai ir jo laidotuvėse rūta figūruoja.
O pažintis su švedais štai kaip įvyko. Porą kartų „Akmena“ koncertavo Vidanto ir Gražinos Grigaliūnų vaikų šeimynai, kuri įsikūrusi netoli Skaistgirio. Jai labai patiko Karsakiškio muzikantai. O šeimyna palaiko glaudžius ryšius su švedais, kurie ją aplanko, atveža labdaros. Grigaliūnai ir užsiminė „Akmenai“, ar ši nepagrotų švedams. Karsakiškio grojikai nėra išpuikę. Kada savo programą parodė užsieniečiams, šie nenorėjo jų paleisti nuo scenos. Švedai, sujaudinti tokio šilto priėmimo, muzikantams sakė: „Kvietimą į Švediją jūs jau turite. Lieka laukti šiltesnių orų“.
„Akmena“ turi parengusi maždaug pusantros valandos trukmės programą. Koncertuojant drauge su vokaliniu ansambliu ir kvartetu, išeitų dvi valandos. Jokia seniūnijos šventė neapsieina be šios kapelos.
Repetuoti kartais renkasi pas Vidą ir Vytautą Jonušius. Moteris dirba Akmenių pieno supirkimo punkto vedėja, jos vyras – smulkusis ūkininkas. Tame pat Akmenių kaime gyvena kapelos vadovė I.Jėčiuvienė.
V.Jonušienė dar kolūkių laikais grojo Tiltagalių kaimo kapeloje akordeonu. Būdavo, vyras nuveža ją į repeticiją, o pats tuo metu mašinoje knapsi. Vytautui prailgdavo toks laukimas. Pamažu ir jis įsitraukė į kapelos veiklą: dabar žvanguliais žvangina ir, imituodamas styginę muziką, groja tošele. Jau treji metai kapeloje su žmona kartu. Kada Tiltagaliuose gyvenanti R.Bukur stojo dirbti Karsakiškio bendruomenės namų vadove, Jonušiai jai irgi iš paskos. Kartą rimtai sirgdama Vida į sceną išėjo. Net gydytojas žiūrėti programos atėjo: o jeigu jai kas atsitiks?
Iš skirtingų kaimų saviveiklininkai atvyksta vien tam, kad kartu pagrotų ir padainuotų. Pagyvenusieji jau priekaištauja, kodėl jų nepriima. Kas gieda bažnyčios chore, balsus turi. Tačiau I.Jėčiuvienė su R.Bukur vienos nebegali tokio krūvio patempti. Abi po pusę minimalaus atlyginimo tegauna. Redai vienai auginti dešimtokę dukrą ir pradinuką sūnų, abu išleisti į Panevėžį mokytis nėra lengva. Kažkada ji gyveno ūkiškai. Turėjo tris melžiamas karves, augino kiaulių. Susirgo sąnarių liga. Dabar panešti tris kilogramus jai yra kančia. Bet moteris sako: „Jeigu reikėtų rinktis pinigus ar darbą su žmonėmis, likčiau su žmonėmis“.
Džiaugiasi sodiečiai Karsakiškio seniūne. Nijolė Gaižiūnienė suranda laiko dalyvauti renginiuose. Vykstant kaimo kapelų varžytuvėms, kaip pagrindinį prizą nugalėtojams ji įteikė didžiulį šakotį. Jai dirbant buvo atliktas bendruomenės namų vidaus remontas. Salė dabar švyti kaip jaunamartė. Seniūnė ir senų žmonių nepamiršta, jiems kalėdinius sveikinimus išsiunčia, ne vieną ir aplanko. Kada seniūnijos žmonės N.Gaižiūnienės veide mato šypseną – ir jiems vargai rodos lengviau pakeliami.

Prie audimo staklių prabėgo trys dešimtmečiai

Pamiškėje, bet Karsakiškio kaime, gyvena Kazimiera Lazauskienė. Daugiau nei prieš 30 metų ji ėmė rimtai austi. Audžia žiemai atėjus, kai laukuose darbai nudirbti. Tada prisiruošia kokius du tris audimų rietimus.
Anksčiau žmonės vis prašydavo, kad ką nors išaustų. Mėgo austines lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Dabar pati nežino, kiek namuose audinių turi. Bet vis audžia – kad išdalytų. Dukra Ramunė, gyvenanti Panevėžyje, skundžiasi, kad nebeturinti kur dėti. Iš audimo pelno Kazimiera neturi, bet sėdėti be darbo irgi nesinori. Net būna taip: viską išdalija, o pati neturi į ką pažiūrėti.
Buvo jos darbai net į Maskvą nuvežti. Kai vyko paroda Upytės lino muziejuje, joje buvo ir Kazimieros lovatiesių. Vieną kažkoks užsienietis nupirko. Paliko 100 litų. Kartą Karsakiškio gyvenvietėje svetimkalbiai teiravosi žmonių, ar jie nežino, kas audžia senoviškai. Taip niekas ir neparodė kelio iki K.Lazauskienės sodybos. Po laiko apie tai moteris sužinojo.
Maža būdama Kazimiera, pamačiusi, kaip kaimynė audžia, akių atitraukti negalėdavusi. Galvodavo: „Dieve, kada aš taip išmoksiu?“ Kartą mama sako: „Suvėriau aštuonianytį, kur reikia aštuonias pakojas minti“. Įsėdo Kazimiera į stakles, prakaitas muša. Mama sako: „Ne taip“, - ir per kojas. Tada Kazimiera pasižiūrėjo į audimo raštų knygą. Mynė visas pakojas iš eilės ir viskas puikiausiai išėjo.
Kazimiera tekėjo už žmogaus, kilusio iš Ignalinos rajono. Nuvažiavo ten, žiūri – kiekvienoje troboje po audėją. Kazimierai toks kraštas patiko. Viena sena audėja pamokė ją, kaip verti siūlus. Labai greit pati ėmė austi.
Nieko neveikdama ji negali sėdėti. Per vieną vakarą, žiūrėdama televizorių, gali pirštuotą pirštinę numegzti. Ir sveikata nesiskundžia. Nei pas daktarus buvo, nei ligoninėje gulėjo.
Sukūrus šeimą, dirbti kolūkyje vyras nenorėjo. Atrėžė valdžia Lazauskams 20 arų žemės. Antanas stojo melioracijos griovių valyti. Turėdavo po aštuonis kilometrus. 20 metų juos šienavo. Vyras pjovė žolę, išdžiūvusį šieną grėbė Kazimiera. Griovio šlaitai statūs, vos ne kaip ant stogo tekdavo lipti. Ne vienas moteriai sakė, jog pasenusi nebepaeisianti. Bet ir šiandien jai kojų nė kiek neskauda. Kur reikia, dviračiu nulekia. Išėjusi į pensiją, kad didesnę ją gautų, dar dešimt metų laiškininke dirbo.

Himno apie Tiltagalius autorės viena iš kūrybos temų – meilė

Vyko Karsakiškio seniūnijos šventė Panevėžyje. Kiekvienas seniūnijos miestelis turėjo kažką atsivežti – savo dainą ar muzikinį kūrinį. Liuda Karpuškienė parašė eilėraštį, jį pavadinusi „Tiltagaliai“. Tiltagalietės eilės netrukus tapo gyvenvietės himnu.
L.Karpuškienė visada mėgo dainą. Jaunesnė būdama nepraleisdavo etnografinio ansamblio repeticijų. Paprašyta ir savo kūrybos eilių padeklamuodavo. Ji labai mėgo gamtą, ypač gražiausią metų laiką – pavasarį. Tokiu metu savaime gimsta eilės. Nuostabu ir rudenį, kai ima rausti medžiai. Jam irgi yra paskyrusi keletą eilėraščių. Tačiau viena mėgstamiausių kūrybos temų – meilė. Mirus vyrui, Liuda sukūrė dvylikos posmelių jam skirtą eilėraštį. Praėjusį pavasarį, vykstant našlių šventei Tiltagaliuose, autorė jį deklamavo. Visiems eilėraštis labai patiko.
Kartą, vienoje salėje padeklamavus du eilėraščius, žiūrovai prašė ir trečiojo. Autorei neleido atsisėsti. Teko kelis kartus dėkoti už tokį parodytą dėmesį. Liudai tai buvo išties sensacija.
Su savo kūryba L.Karpuškienė net Vilnių buvo pasiekusi. Sostinėje gyvenantis kultūrininkas Aleksandras Šidlauskas iš kažkur sužinojo, kad ji rašanti. Jis paprašė atsiųsti keletą eilėraščių. Pora jų pasirodė išleistoje knygoje „Eiliuotojai“. Greta tiltagalietės kūrybos buvo įdėta ir jos nuotrauka. L.Karpuškienei teko dalyvauti knygos pristatyme Vilniuje.
Po kurio laiko A.Šidlauskas vėl parašė laišką, kad ji rašytų atsiminimus. Turbūt žmogus rinko medžiagą būsimai prisiminimų knygai. Tiltagalietė parašė nemažą jų pluoštą. A.Šidlauskas dar paprašė, kad juos perspausdintų rašomąja mašinėle. Iš kur ją kaime imsi. Bet vis tiek atkeliavo graži padėka. A.Šidlauskas ragino nenustoti rašyti.
Trejus metus iš eilės L.Karpuškienė yra dalyvavusi „Lino žiedo“ poezijos konkurse. Bet jai keista, kodėl jo nugalėtojais tampa jaunučiai poetai, vos ne mokinukai. Tokiems, anot jos, reikėtų surengti panašų konkursą.
Sodietė neskaičiavo, kiek yra sukūrusi. Vaikai ir vaikaičiai ragina ją savo kūrybą sudėti į knygutę. Tai būtų visiems geriausias prisiminimas. Jos poeziją yra spausdinęs rajoninis laikraštis. Pirmąjį eilėraštį, skirtą rudeniui ir pavadintą „Lietaus lašai stiklais sruvena“, surado „Tėvynėje“. Iki šiol su šio laikraščio redakcija ryšius palaiko, yra jo neetatinė korespondentė. Kaip ir apie ką rašyti, L.Karpuškienę mokė tuo metu „Tėvynėje“ dirbusios žurnalistės Leontina Vyčienė ir Elena Mezginaitė. Jas ir dabar geru žodžiu tiltagalietė mini. Žavėjo ją žurnalisto Stasio Kriaučiūno, dabar jau mirusio, rašiniai. Iš tokių žmonių L.Karpuškienė ir mokėsi rašyti. Tiltagalietės liaudiškai rašyti eilėraščiai yra ketureiliai, ritmuotomis galūnėmis.
Laikraščiui pateikia tai, kas gera, linksma, o buitinių dalykų viešumon stengiasi nekelti.
L.Karpuškienė neina gulti nepasimeldusi. Jos mama ir tėvas irgi buvo pamaldūs. Mama, jeigu nenueidavo į bažnyčią, namuose kalbėdavo rožinį. Ji turėjo gražų balsą, buvo giedotoja, mėgo dainuoti istorines dainas. L.Karpuškienei irgi nebuvo svetima daina. Dainuoja jos dukra bei vaikaitė.

Koplyčios raktus nėra kam perduoti

Caro laikus mena Tiltagalių koplyčia. Iš akmenų sumūrytas statinys yra kapinėse. Gaila, nebėra joje varpo, kuriuo būtų galima paskambinti ir sukviesti tikinčiuosius į pamaldas. Mat, sužinoję, kad Žiliškių kapinėse buvo pavogtas varpas, įkeltas į medį, savąjį tiltagaliečiai ėmė slapstyti. Saugoti jį pas gerą žmogų Antaną Šimą palikdavo. Švenčių ar kitokia proga varpą vyrai atveždavo ir įkeldavo į varpinę. Paskui vėl jį atgal grąžindavo. Visgi apie 40 kilogramų svėrusį varinį varpą kažkas sugebėjo nudaigoti, dingo jis kaip į vandenį.
Ilgapirščiai buvo ir į koplyčią įsibrovę. Pavogė paveikslų. Daiktai, reikalingi šv. Mišioms, dabar namuose saugomi. Laimei, į dailiai padarytą tiltagaliečio meistro Albino Lukšės altorių dar niekas neišdrįso kėsintis.
Tiltagalių koplyčią yra aplankęs Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas. Parapijiečiai kaip pridera sutiko ganytoją. Jis žengė pro ąžuolo šakelėmis išpintus vartus.
Kapinėse tvarką palaiko seniūnija. Vasarą nušienaujama žolė. Nupjautas medis, kuris nulūžęs galėjo užvirsti ant koplyčios. Traktoriumi su priekaba prieš Vėlines išvežami sugrėbti nukritę lapai.
Koplyčios duris paprastai atrakina seserys tiltagalietės Alfonsa Žaldokaitė ir Laimutė Šumskienė. Jos raktus saugoja kaip kokią istorinę retenybę. Raktus nuo koplyčios joms daugiau nei prieš dešimt metų įteikė Subačiaus klebonas kun. Povilas Jankevičius. Tačiau moterims tokios garbės nebereikia. Seserys jau nebejaunos, turi užtektinai savų rūpesčių. Norėtų raktus patikėti jaunesniems. Tačiau kažkodėl savanorių neatsiranda.
Kada seserys sužinojo, jog prieš pat Vėlines filmuoti jų atvažiuoja televizija, tuoj užprotestavo: tik per talką, kai visi grėbs lapus kapinėse, leisiančios tai daryti. Atskiro pagerbimo joms nereikia. Jeigu siūlytų atlyginimą už kapinių tvarkymą, seserys jo atsisakytų: pačios gyvena ūkiškai, savų vargų netrūksta.

Miškininkams rūpi giria

Žaliosios girininkijos plotas – per 3,5 tūkst. ha, iš jų 3 tūkst. ha – valstybinis miškas. Girininkija yra Žaliosios botaninio draustinio zonoje, todėl jai keliami dideli reikalavimai. Retai pasitaiko, kad privačių miškų savininkai be projekto arba leidimo kirstų medžius. Tokių savivaliautojų lauktų itin didelės baudos.
Girioje net sunkoka būtų pasiklysti. Medžiai taip išretinti, išvartos sutvarkytos, kad joje būnant žmogų galima pastebėti vaikščiojant net už kilometro. Praleisti savaitgalius girioje mėgsta poilsiautojai. Tačiau jie palieka gausybę šiukšlių. Bandoma spręsti ir šią problemą. Įrengta apie 30 specialių aikštelių, kur, išlipus iš automobilio, galima pakvėpuoti grynu oru. Statomos užtvaros, kurios neleidžia mašinoms bet kur važinėti.
Prieš trejus metus buvo įrengtos trys pavėsinės, kurios labai tiko prie žaliojo miško rūbo. Pastatė berods antradienį, o penktadienį vieną jau rado sugriautą. Kada apie tokį barbarišką žmonių elgesį pasirodė žinutė miesto laikraštyje, netrukus ir kita pavėsinė vos ne su žeme buvo sulyginta. Paskutinę pernai nuvertė.
Bandyta piktadarius net įbauginti. Prikabinėta perspėjančių skelbimų: būsi pastebėtas šiukšlinantis miške, iš karto ruošk 500 litų. Tačiau popierius virto gera medžiaga laužams įkurti. Palaikant švarą miške į pagalbą girininkijos darbuotojams ateina jaunieji gamtos mylėtojai. Stiprus jaunųjų miškininkų būrelis Panevėžio miesto „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje. Girininkija kartu su miškų urėdija rengiasi įsteigti edukacinio švietimo centrą. Jame bus galima susipažinti su miškų istorija, čia netrūks įvairios vaizdinės bei informacinės medžiagos apie žaliąjį Lietuvos turtą.
Nemažai miškui aibių padaro žvėrys. Nukramtyti jaunas eglaites ypač mėgsta stirnos. Norint apsisaugoti nuo briedžių daromos žalos, tveriamos tvoros. Taip aptverta apie 50 ha miško. Pušaitėmis šiemet apsodinta 13,5 ha nederlingų žemių. Sodinukus išaugino Kaimiškio medelynas. Per metus iškertama apie 10 tūkst. kietmetrių medienos, tačiau miškas vėl atsodinamas arba pats atauga. Žaliosios girininkijos girininkas Saulius Tolpežninkas prašė nesibaiminti, kad miškas per daug greitai kertamas. Ekologinės miškininkystės magistras siūlė pageidaujantiesiems apsirūpinti malkomis žiemai kreiptis į girininkiją. Pačiam kertant, sausuolių kietmetris tekainuotų 2-5 litus. Per metus tokiu būdu žmonės išsikerta apie 1000 kietmetrių.

Gyvenimas miške

Jonas Matulis, kurio medżio darbų galima aptikti daugelyje šalies vietų, gyvena miško apsuptame Stumbriškio kaime. Miesto triukšmo nepasiilgstantis tautodailininkas nepasirinko atsiskyrėlio dalios. Atvykusį žmogų jis sutinka kaip seniai lauktą svečią, mielai jam parodo savo darbus. Jonas ne tik drožia iš medžio ar tapo paveikslus, bet rimtai užsiima nedidelio etnografijos muziejaus kūrimu. Aptikęs senove dvelkiantį daiktą, jį tempia į savo klėtelę. Jos sienos nukabinėtos arklio pasagomis, audimo reikmenimis, kitais darbo įrankiais.
Šeštadieniais J.Matulis kuria kaimišką pirtį. Joje stovi iš akmenų sudėta krosnis. Ant jos šliūkštelėjus vandens, garai šauna į viršų. Nežmonišką karštį šeimininkas numalšina greta pirties iškastame tvenkinyje. Jame plaukioja jau didokos žuvys. "Malkos, grybai ir uogos - vietoje, ko daugiau žmogui reikia", - šypsosi Stumbriškio kaimo vienišius J.Matulis.

Bronius VERTELKA

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija