"XXI amžiaus" priedas apie provincijos gyvenimą, 2002 m. gruodžio 20 d., Nr. 24 (51)

PRIEDAI







Šeimos ūkininkai - kaimo atrama ieškant naujų kelių

Prezidentas Valdas Adamkus sutinkamas su duona

Rimanto GARNELIO nuotrauka

Kaune, Lietuvos žemės ūkio rūmuose, vyko Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos antrasis suvažiavimas. Į jį iš visų šalies rajonų atvyko ūkininkai su savo šeimomis - vyrais ir žmonomis, vaikais. Visiems rūpėjo ir buvo įdomu, ką gera per atskaitinį laikotarpį nuveikė ši gausi kaimo visuomeninė organizacija, kokiu keliu ji žengs į ateinančią dieną. Kaip susirinkusiesiems pasakė sąjungos tarybos pirmininkas Kauno rajono ūkininkas Kazys Starkevičius, Šeimos ūkininkų sąjunga vienija apie 2500 narių, dar pridėkime po tris keturis jų šeimų narius, kurie, be jokios abejonės, triūsia savuose ūkiuose. O visame Lietuvos kaime yra apie 250 000 ūkininkaujančių žmonių, tiekiančių savo šeimoms ir miestų gyventojams daugybę tonų pieno, mėsos, daržovių, vaisių, kitų materialinių vertybių. Šeimos ūkininkų sąjunga daugiausia vienija smulkiuosius ir vidutiniuosius ūkininkus, turinčius kelis ar keliolika hektarų hektarų žemės, laikančius vieną kitą ar kiek daugiau gyvulių. Bet tarybos pirmininkas tuoj pat patikslina, kad požiūris į smulkųjį ir vidutinįjį ūkį jau kinta, tikimasi, kad ateityje gyvenimas įneš naujų pataisų. Šiandien reikia žiūrėti, juo labiau rytoj reikės paisyti, ne koks yra ūkininko žemės plotas, kiek jis turi gyvulių, o kiek iš visų šių vertybių jis turi naudos. Vienas gal augins javus šimto hektarų plote, bet neturės kur realizuoti grūdų, turės keliolika ar daugiau karvių, tačiau už pieną gaus menkus grašius, kurie net nepadengs gyvulių laikymo išlaidų, iš tokio ūkininkavimo naudos nebus. O kitas, įžvalgesnis žmogus, iš kelių hektarų braškyno naudos turės daug daugiau. Tad kiekvienas žemės šeimininkas turėtų domėtis žemės, viso kaimo gyvenimo politika, šia neramia diena ir perspektyva. Pats K.Starkevičius dar neseniai savo ūkyje buvo išplėtojęs grūdų gamybą, pienininkystę, kiaulių ūkį. Tačiau dėl nestabilios valstybinės kaimo politikos, mažų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų ūkininkas pakeitė savo veiklos strategiją. Sumažėjo javų plotai, gyvulių skaičius. Vietoje to atsirado keli hektarai braškynų, kultūrinių spanguolių plotai, kyla žemaūgis sodas. Jeigu iš viso to bus gauta apčiuopiamos naudos, po kelerių metų bus galima imtis kaimo turizmo verslo. Gyvenimas parodo, kad greta tradicinių ūkininkavimo sričių reikia imtis ir alternatyvių veiklos būdų, kaimo verslų. Šeimos ūkininkų sąjunga tokią veiklą propaguoja, ragindama nenusiminti, o ieškoti išeičių kūrybingai ir nuosekliai. Dera prisiminti, kad smulkieji ūkininkai turi apie 90 proc. dirbamos žemės, parduoda apie 80 proc. pieno, daug kitų kaimiškų gėrybių. Kaip tik į juos remiasi kaimo ekonomika. Prieš kurį laiką mūsiškių šeimos ūkininkų delegacija lankėsi Austrijoje, domėjosi, kaip ten gyvena, triūsia smulkieji ūkininkai. Ogi - kuo puikiausiai, nes ten jiems valstybė sudaro palankias tokio gyvenimo, verslo sąlygas. O ūkininkai už tai atsilygina vertinga žemės ūkio produkcija, geranoriškumu ir pagarba savo valdžiai.
Vis dar nerimaujama, kad mūsų lietuvišką žemę kaip kokie skėriai užplūs užsieniečiai, ją kone pusvelčiui nupirks, o mes jiems vergausime. Tokia baimė buvo apėmusi ir, pavyzdžiui, Suomijos kaimą. Bet ten nieko panašaus neįvyko. Užsieniečiai šiek tiek įsigijo tos žemės, bet labai nedaug. Estijoje jau seniai žemė pardavinėjama užsieniečiams, tačiau jie nusipirko vis labo 1200 hektarų. Kita bėda, kad apie 70 proc. grąžintos žemės pas mus dabar priklauso miestiečiams. Ne vienas jų nežino, ką su ja daryti. Ją būtų galima parduoti, pavyzdžiui, penkiolika metų išperkamosios nuomos būdu.
Šeimos ūkininkų sąjunga gyvuoja dveji metai, ji ne vien plėtoja savo veiklą Lietuvoje, bet ieško ryšių ir su užsienio šalių žemdirbiškomis organizacijomis. Pernai metais ji priimta į tarptautinę Europos žemės savininkų organizaciją (ELO), be to, paskirta koordinatore trims Baltijos šalims dėl smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkių interesų.

Prezidentas pabarė, patarė

Suvažiavimą pagerbė į jį atvykęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma Adamkiene. Valstybės vadovas savo kalboje pabrėžė, kad Lietuva buvo ir liks žemės ūkio šalimi. Tik reikia konkrečiai žinoti ir siekti, kuria kryptimi mes eisime, ypač įstojus į Europos Sąjungos bendriją. O pirmiausia mums turėtų rūpėti savos valstybės išlaikymas, naujų rinkų aktyvi paieška ir jų suradimas, konkurencija su kitų šalių produkcija. Garbusis svečias prisiminė, kad mūsų sūriai jau turi paklausą ne vienoje užsienio valstybėje. O kur mėsa, kita žemės ūkio produkcija? Prezidento įsitikinimu, šeimos ūkiai labai reikalingi Lietuvos kaime, tai jo patikimas ramstis. Tačiau esą iš esmės neišsiaiškinta, kas yra tas smulkusis ūkis, kokia jam reikalinga konkreti, o ne lozungais grįsta pagalba. Reikia išnaudoti Europos Sąjungos galimybes. Tačiau ar smulkus ir vidutinis ūkininkas pajėgs pasinaudoti, pavyzdžiui, SAPARD teikiama pagalba? Pagal dabar esančią tvarką bei reikalavimus - tikrai ne, sakė šalies vadovas. Toji tvarka palanki tik stambiesiems ūkininkams. Šioje sistemoje ir kitur daug biurokratizmo, ne įstatymai tarnauja žmonėms, o žmonės turi keliaklupsčiauti prieš įstatymus ir jų vykdytojus. Iki šiol dar negrąžinta žmonėms jiems priklausanti žemė. Tai gėda ir netvarka! Reikia išnaudoti Rusijos rinką - tai didelės galimybės realizuoti savo žemės ūkio produkciją. Tiesa, rusai ne visuomet laiku už ją atsiskaito. Ką gi, ieškokime būdų, kad atsiskaitytų laiku ir visiškai.
Vienas ūkininkas paklausė Prezidentą, kada pagaliau bus grąžinti rubliniai indėliai - ūkininkams tai būtų nemenka paspirtis įsigyjant naujos žemės ūkio technikos, diegiant naujas technologijas ir kt. Šalies vadovas atsakė, kad šiuo metu numatyta indėlių grąžinimo tvarka netenkina. Tačiau žadėti ką nors nerealaus, itin gražaus jis nenorįs, nes tai būtų melas. Vis dėlto, jo nuomone, jau kitais metais kiekvienam, be išimties, indėlininkui galėtų būti išmokėta nors po 1000 litų, neskirstant žmonių į kategorijas ar kitokius lygius. Tokių galimybių yra. O 2004 metais išmokėti po 2000-3000 litų.

Europos Sąjungoje užteks vietos

Apie Lietuvos žemės ūkį Europos Sąjungos plėtros išvakarėse Šeimos ūkininkų suvažiavime kalbėjo žemės ūkio viceministrė Dalia Miniataitė. Ji pabrėžė šeimos ūkio reikšmę mūsų kaimo gyvenime ir jame dera matyti savo misiją. Kalbama ne vien apie smulkųjį, bet ir apie vidutinįjį ūkį - šio dydis Lietuvoje yra apie 15 hektarų, ES šalyse - 18 ha. Taigi atotrūkis nedidelis, tik ūkininkauti mes turime sumaniau, išradingiau. Nederėtų apsiriboti vien tradiciniu modeliu, bet ieškoti naujų būdų - taip ir daroma užsienyje. Viceministrė atkreipė dėmesį, kad ūkininkus ketinama remti ne vien už gamybą, o - už pridėtinę vertę. Kaimo žmogus turėtų ne vien išlaikyti savo šeimą, bet ir duoti naudos kitiems - tada ir parama jam būsianti ženkli. Tiesa, būsią naujų pertvarkymų. Senyvo amžiaus žmonėms bus siūloma neparduoti pieno valstybei, o karves laikyti vien savo šeimos poreikiams tenkinti, už tai jiems mokant metines tam tikro lygio kompensacijas. Be to, ūkininkui reikia patarti, kuo jis galėtų savame ūkyje užsiimti, kokia turėtų būti jo karvių bandos, pasėlių struktūra ir kt. Kitais metais Žemės ūkio ministerijos ir kitų žinybų specialistai aplankys visus, mažesnius ir didesnius, pienininkystės ūkius (o jų - ne vienas tūkstantis), susistemins jų galimybes, kitus rodiklius, kurie reikalingi einant į ES. Viceministrė pateikė kai kuriuos ES paramos dydžius Lietuvos kaimui ir jo žemės ūkiui. Pavyzdžiui, 2004 metais mums ketinama išmokėti 417 mln. litų tiesioginių išmokų, 80 mln. kompensacinių išmokų - iš viso 1 mlrd. 208 mln. litų. Kaimo plėtrai numatyta 345 mln. Lt.
Įdomu, kad net 73 proc. Europos Sąjungos ūkininkų nėra vien tik ūkininkai, savo ūkyje dirba ne visą darbo dieną. Apie 58 proc. ūkininkų 1999 metais buvo užimti savame ūkyje mažiau nei pusę savo darbo laiko. (Pavyzdžiui, Danijoje - 34,5 proc., Airijoje - 16,3 proc., Prancūzijoje - 35,6 proc., Olandijoje - 17,9 proc. ir kt.) Tai byloja apie kaimo gyvenimo įvairovę.
Viceministrė ypač pabrėžė, kad kaimas labai mažai turi informacijos apie Lietuvos stojimą Europos Sąjungą, mūsų šalies būsimą pažangą, esant šioje tarptautinėje bendrijoje. Žmonėms ypač svarbu informacija.
Žemės ūkio rūmų pirmininko pavaduotojas Albertas Amšiejus atkreipė dėmesį į būtinybę modernizuoti šeimos ūkius, jų šeimininkai galėtų būti aktyvesni, tik tada galima tikėtis didesnio pelno. Viena iš krypčių - tokių ūkių kooperavimasis, o iš to - naujų technologijų diegimas. Tada ženkliai sumažėsiantis atotrūkis tarp vadinamųjų stambiųjų ir smulkiųjų ūkininkų. Lems ūkių ar jų susivienijimų pajamingumas.
Suvažiavimas išrinko Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovybę. Tarybos pirmininku antrai kadencijai išrinktas ūkininkas K.Starkevičius.

Benjaminas ŽULYS
Kaunas

© 2002 "XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija