Apie Lietuvos krikščionių
demokratų likimą
Lietuvos krikščionių demokratų
politinio nukrypimo ir išnykimo patirtys prašyte prašosi svarstomos
bent keliais reikšmingais aspektais. Vertinant perspektyvos požiūriu,
du iš jų reikalauja ypatingo dėmesio. Pirmasis: ar krikščioniškoji
demokratija partiniu pavidalu reikalinga valstybėje, kurioje daug
sėkmingiau prigijo konservatorių partija? Antrąjį pravartu suprasti
kaip pamoką, kurią gyvybės ženklus vis dar gana žvaliai rodantys
konservatoriai turėtų išmokti iš karčios buvusių politinių sąjungininkų
patirties.
Graudus ir, turint omenyje dabartinius LKD lyderius, gana komiškas
krikščioniškosios demokratijos likimas posovietinėje Lietuvoje
skatina nuodugniai apmąstyti triuškinančios šio politinio projekto
nesėkmės aplinkybes. Apsiribosiu tik keliomis pastabomis apie
tai, kas labiausiai krinta į akis nesuinteresuotam, bet suintriguotam
stebėtojui.
LKDP atsiradimą Lietuvos politinėje padangėje 1990 m. daugiausia
lėmė atkuriamasis akstinas ir tęstinumo dvasia. Praėjusio amžiaus
pradžioje įsteigtos partijos atkūrimo veiksnį papildė ir du pragmatiški
bei lengvai paaiškinami motyvai.
Pirmasis jų tai išeivijos parama, kurios pagrįstai buvo galima
laukti ir kuri tikrai neapvylė lūkesčių. Antrasis motyvas tai
galimas Katalikų Bažnyčios moralinis užtarimas ir siekis su jos
pagalba didinti partijos įtaką tarp tikinčiųjų. Šalia išvardytų
pragmatiškų akstinų reikėtų paminėti ir palyginti menką ideologinį
veiksnį, kurio vėliau atsiradęs pragmatiškasis aspektas reiškėsi
siekimu įsilieti į Europos krikdemišką aplinką su visais iš to
plaukiančiais privalumais.
Ideologinis veiksnys, be minėto aspekto, turėjo dar mažiausiai
du dėmenis. Pirmasis ir pagrindinis, atsiradęs kartu su partija,
tai griežta antikomunistinė nuostata. Krikdemai atsiskyrė nuo
buvusiems komunistams atviro Sąjūdžio ir ab initio laikėsi pabrėžtinai
griežtos pozicijos SSRS ir ekskomunistų atžvilgiu. Antrasis dėmuo
išryškėjo Lietuvai ir jos politinėms partijoms ėmus sparčiai artėti
Vakarų link. Vokietijos krikdemų įkūnytas krikščioniškos demokratijos
modelis galėjo tapti sektinu pavyzdžiu, žadė-jusiu LKDP pilnavertės
vakarietiškos partijos ateitį. Tačiau Lietuvos krikdemai daugiau
paisė per pusšimtį sovietizacijos metų tapusių gana efemeriškomis
tautinių istorinių sąsajų negu vakarietiškų pavyzdžių.
Nežiūrint gerų ketinimų ir neblogų LKDP perspektyvų, kuriomis
mažai kas abejojo prieš 6-8 metus, paskutinieji XX amžiaus metai
tapo krikdemiškojo projekto Lietuvoje pabaigos pradžia. LKDP skilimas
ir žlugimas per Seimo rinkimus, susijungimas su KDS ir Kazio Bobelio
išrinkimas partijos pirmininku, paskui triuškinantis Bobelio
pralaimėjimas per Prezidento rinkimus ir Petro Gražulio derybos
su Juozu Petraičiu dėl partijos pirmininko posto primena užsitęsusią
pražudytos partijos agoniją. Kas lėmė tokią garbės nedarančią
baigtį?
Net ir akivaizdžioms priežastims išaiškinti reikėtų perdaug gilintis
į skirtingo pobūdžio klausimus, todėl apsiribosiu tik keliais
žlugimo ištakas nusakančiais štrichais, kurie aprėpia ideologines
ir intelektines nenusisekusio projekto prielaidas.
Pirmiausia, atkurtoji LKDP, pabrėžusi istorinį tęstinumą ir juo
grindusi savo politinį tinkamumą Lietuvai, nė iš tolo neprilygo
krikdemiškai amžiaus pradžios minčiai intelektiniu pajėgumu ir
ideologiniu įdirbiu. Po nepriklausomybės atkūrimo krikščionys
demokratai išsiugdė gerų ministrų, biurokratų ir net kelis neblogus
partijos politikus, tačiau idėjinė jų politinės minties dirva
liko stebėtinai nederlinga. Todėl jie gana nykiai atrodė intelektinės
savivokos srityse ir politinių idėjų susidūrimo arenose. Partijos
pavadinimas tapo neįpareigojančia iškaba, reikalinga tik tam,
kad kaimo parapijonys įskaitytų joje žodį krikščionys ir susigraudintų.
Kita vertus, nepasiteisino bandymas atgaivinti tradicinę glaudaus
krikdemų bendradarbiavimo su Katalikų Bažnyčia praktiką. Nepasiteisino
todėl, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebėra tokia politiškai
angažuota ir įtakinga, kaip praėjusio amžiaus pradžioje, ir, be
to, ji paaiškėjo esanti ne mažiau palanki konservatoriams, negu
krikdemams. Apskritai, lyginant su XX amžiaus pradžia, kardinaliai
pasikeitė visuomenės požiūris į autoritetą ir ypač - į moralinio
autoriteto politinę reikšmę. Lietuvos vaizdavimas katalikišku
kraštu geriausiu atveju iš dalies atitiko kultūrinę, bet ne politinę
tikrovę. Simptomiška, kad Bažnyčios bandymai daryti įtaką rinkėjų
apsisprendimui patyrė nesėkmę ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos
atveju.
Lygiavimasis į prieškario krikščioniškąją demokratiją atskyrė
LKDP nuo vakarietiškojo idėjinio dėmens, kuriam didelę įtaką po
II pasaulinio karo darė Jacqueso Maritaino neotomizmas ir Konrado
Adenauerio politinės nuostatos. Jeigu Adenauerio vardas Lietuvos
krikdemams apskritai ką nors reiškė, tai veikiau fondo pinigus,
o ne politines idėjas. Vargu ar per visą nepriklausomybės laikotarpį
krikdemiškoje Lietuvos spaudoje pasirodė bent viena Adenauerio
ar juo labiau Maritaino idėjas pristatanti publikacija.
Adenauerio įsitikinimu, demokratijos pamatas yra weltanschauung
tam tikra pasaulėžiūra, aprėpianti pasaulio, žmogaus ir politikos
sampratas. Demokratijai iškyla grėsmė, jei lieka tik paviršinė,
procedūrinė jos išraiška, pagrįsta politikos kaip interesų susidūrimo
ir sutaikymo samprata. Jos principai turį būti saugomi pasaulėžiūriniame
lygmenyje, kuriame ir vyksta tikroji politinė kova. Adenauerio
nuomone, tvirtas Vakarų demokratijos pasaulėžiūrinis pagrindas
glūdi krikščionybėje. Jei taip, vadinasi, krikdemiškoji politika
turėtų remtis universaliomis nuostatomis, kurių visuma sudaro
nuoseklią politinę ideologiją.
Lietuvos krikščionys demokratai ideologijos dažniausiai nepaisė
ir net nemanė ją esant reikalingą. LKDP lyderiai paprastai būdavo
linkę apsiriboti miglotomis užuominomis apie krikščioniškas vertybes,
kurių politinės reikšmės jie dorai taip ir neišaiškino. Padėtis
tapo dar neaiškesnė po LKDP skilimo. Prie LKD vairo atsidūręs
Bobelis vienareikšmiai palaikė lošimo namų legalizavimą. Jam tapus
pirmininku, kaipmat išgaravo ir ankstesnis krikdemų antikomunizmas.
Šios partijos vertybės savo prasmingumu tolydžio supanašėjo
su Petraičio rinkiminėmis ištarmėmis. Krikščioniškoji demokratija
ir Lietuvos krikdemai paaiškėjo esą du skirtingi ir sunkiai suderinami
reiškiniai.
Šiomis aplinkybėmis krikdemišku pavadinimu prisidengusios partijos
tolesnis buvimas Lietuvoje tampa ideologiškai nepateisinamas ir
politiškai destruktyvus. Padėties nepataisė ir moderniųjų krikdemų
atsiradimas: jų politinis elgesys iki šiol labiau priminė Marijos
Magdalenos jaunystę nei krikdemiškos ideologijos gelbėjimą. Krikdemų
likučiams tolydžio tirpstant tarp populistų ir modernistų, tarp
liberaldemokratų ir liberalų, krikščionišką pasaulėžiūrinę alternatyvą
šiems nuokrypiams dabar pajėgūs siūlyti nebent Lietuvos konservatoriai.
Teoriškai tokia perspektyva atrodo visai tikėtina. Tačiau praktiškai
dabartinė Tėvynės sąjunga susiduria su krikdemų patirtį kartojančia
ideologine problema, kurios išsprendimas toli gražu nėra garantuotas:
skliausteliuose įrašytas vakarietiškas šios partijos pavadinimas,
kaip ir LKDP atveju, labai kertasi su politine tikrove. Per 10
partijos gyvavimo metų joje išryškėjo du ideologiniai sparnai,
iš kurių nė vienas negali deramai atstovauti vakarietiškam konservatizmui.
Didesnioji partijos dalis išpažįsta XIX amžiumi dvelkiantį tautiškąjį
liberalizmą. Kita dalis pasirinko pažangietiškojo liberalizmo
kelią ir svajoja apie kompiuterizuotą technokratinę Lietuvą. Taigi
dabar daug kas priklausys nuo atsakymo į klausimą, kiek šioje
samplaikoje bus gebama paisyti konservatizmo nuostatų ir krikščioniškos
pasaulėžiūros, kuri šiandien prašyte prašosi būti šios partijos
politiškai atstovaujama.
Vladimiras LAUČIUS
© 2003"XXI amžius"