Atodangos

R.Pakso rinkimų kampanija: nuo „žirgų lenktynių“ iki naujo caro vilties

Šiemetiniai Prezidento rinkimai susilaukė ištisos armijos politologų, sociologų, antropologų, reklamos specialistų, šiaip analitikų ir prityrusių žmonių analizės. Vieni kaltino išrinktąjį prezidentą Rolandą Paksą naudojus “juodąsias technologijas”, kiti sveikino. Aišku, dviračio Rolandas Paksas ir jo pasamdyti viešųjų ryšių specialistai neišrado. Dažnai buvo pastebima, kad Paksas savo kampanijoje naudojosi Rusijos patirtimi. Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusija demokratijos, bent jau tokios, kokią galėtų pritaikyti, mokosi iš JAV. Jei amerikiečiai ir neišrado reklamos, tai vadinamosios “prezidentinės žirgų lenktynės” ir “prezidentiniai filmukai” - tikrai jų išradimas. Todėl R. Pakso ir jo komandos pasirinktą rinkimų kampanijos stilių pravartu palyginti ne tik su Rusijos, bet ir su JAV prezidentų reklamavimo vajumi.
JAV vidaus politikos specialistas S.Hessas kartu su Žiniasklaidos ir visuomenės tyrimų centru vykdė projektą, kurio tikslas buvo patikrinti, ar kandidatų rinkimų kampanija yra efektyvi, t.y. ar amerikiečių rinkėjai “valgo makaronus”. Viena iš šio tyrimo išvadų buvo ta, kad daugėja labai trumpų, iki dviejų minučių filmukų - “žirgų lenktynių” ir “programinių”.
Ko gero, G.W.Busho rinkimų kampanija buvo pirmas atvejis JAV rinkimų istorijoje, kai respublikonų kandidatas savo ištobulinta rinkimų programa pralenkė demokratą. G.W. Bushas paneigė stereotipus, kad televizinė reklama Amerikoje neveiksminga. A. Goras jau pirmuosiuose rinkimų debatuose pralaimėjo tikros ir televizijos kuriamos asmenybės dvikovoje.
Daugelį reklamos vadovėliuose aprašytų dalykų naudojo ir R. Paksas. Reklaminių filmukų buvo daug, įvairių, efektingų.
Išrinktojo prezidento filmukų įvairovė atidesnį televizijos žiūrovą (jei tokių būna) turėjo priblokšti, supainioti, prajuokinti arba papiktinti. Tokį jausmą reklamos specialistai vadina “suvelta komunikacija”. Kiekvienos prekės ar kandidato reklama yra savotiška žinutė. Ta žinutė gali ir turi būti pateikiama kuo įvairiau, tačiau pati žinutė turi išlikti nepakitusi, t.y. “nesuvelta”. Turi būti įkalta į galvą kiekvienam, kad, pavyzdžiui, tik didžiausios valstijos gubernatorius gali būti geriausias prezidentas. R. Pakso rinkimų kampanijoje garsiausiai girdėjosi ir, pasak reklamos specialistų, pagrindinė žinutė buvo “nubauskim kaltuosius”, iš čia - tvarka, diktatūra, viltis, tikėjimas, neteisiųjų paieškos su fakelais ir panašiai.
Ši žinutė pasiekė tuos, kuriems buvo skirta - žmones, kurie paprastai tampa reklamos aukomis, kurie ir taip tikriausiai būtų už R. Paksą balsavę. Ji padėjo juos visus mobilizuoti.
Bet R. Pakso komanda buvo pasiryžusi pasiekti kuo daugiau tikslinių grupių. Balti arkliai, burės skirti intelektualui ar aukštąjį išsilavinimą turinčiam žmogui. Toks rinkėjas buvo pajėgus atsirinkti ir vertinti reklamą kaip reklamą, o ne kaip kelią į šviesą.
Amerikiečiai rinkimų kampanijos metu vertina ne tik reklaminius filmukus, bet ir pačios rinkimų kampanijos atspindėjimą žiniasklaidoje. S. Hesso atlikto tyrimo išvadose konstatuojama, kad kiekvieno kandidato ir jo komandos tikslas – patekti į televizijos ar radijo eterį ne tik reklaminių filmukų ar šaukinių dėka, bet ir į žinių laidas, kurias eilinis amerikietis žiūri kur kas dažniau nei visas kitas.
Šiuo požiūriu dabartinis Prezidentas V. Adamkus ir jo komanda, atrodytų, neišnaudojo daugelio galimybių. Nors ir praleidęs didžiąją savo gyvenimo dalį Amerikoje, V.Adamkus pamiršo, kad buvimas aktualijose, naujienose, t.y. žinių laidose turi būti nuolatinis ir nepertraukiamas. Būtų pravertę prisiminti dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino rinkimų kampaniją. Pirma, V. Putinas jokios rinkimų kampanijos lyg ir nevedė, nieko nežadėjo. Jis buvo paskirtas B. Jelcino įpėdiniu, dėl jo susitarė gubernatoriai, oligarchai ir jėgos struktūrų atstovai, suorganizavo prezidentinę partiją, trečiąjį Čečėnijos karą bei įtikino, kad kai tik bus išrinktas numatytas kandidatas, bus grąžintos atlyginimų nepriemokos. V. Putinas ir jo komanda labai sumaniai pasinaudojo visais administraciniais resursais. Kiek tokios technologijos buvo “juodos”, sunku pasakyti, nes, kaip dažnai būna Rusijoje, kai kurių akivaizdžių faktų neįmanoma įrodyti.
Tačiau ir R. Pakso rinkimų kampanijos nepavadinsi vakarietiška. Nepaisant kai kurių išorinių panašumų, nei G.W. Bushas, nei A. Goras, net dabartinis Vokietijos kancleris G.Schroederis savo rinkimų kampanijų metu neakcentavo radikalių pokyčių, bet - priešingai - save pristatė kaip aktyvius, bet nuosaikius, dirbančius ir tarpininkaujančius šalies vadovus. Iš masinės agresyviai nacionalistinės psichozės pavyko per antrąjį prezidento rinkimų turą išsivaduoti net prancūzams, balsuojant prieš Jean-Mari le Peną. Tiksliausia būtų R. Pakso rinkimų kampaniją lyginti su 1996 m. Rusijos prezidento B. Jelcino rinkimų kampanija, kurio reitingas nuo 5 proc. būtent rinkimų technologijų dėka buvo pakeltas iki 80 procentų.
Deja, Lietuvos rinkėjas vis dar nori girdėti tą patį, kaip ir rinkėjas Rusijoje ir net Baltarusijoje. Tai turi būti agresyvu, griežta, valdinga, viskas, kas asocijuojasi su “tvirtos rankos valdžia”. Pasirodo, R. Pakso, kaip ir V. Putino rinkėjas tiki, kad stipri valstybė – tai valstybė, kurioje reikia keisti kai kurias valdančiąsias struktūras, kontroliuoti pertvarkų vykdymą ir kovoti su nusikalstamumu (separatizmu). Jeigu prisiminti, kaip 1994 m. dabartinio Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos rinkimų kampanijos metu buvo trankoma kumščiu ir žadama tvarka, kova su korupcija ir biurokratija, tai gali pasidaryti dar baisiau belaukiant lakūno tapsmo kolūkio pirmininku, siekiančiu kontroliuoti visur ir viską. Guodžia tai, kad deklaracijų ir įgyvendinimo santykis pas mus ir ten, Rytuose, vis dėlto skiriasi, bent jau dėl konstitucinių prezidento įgaliojimų (nebent aukščiausiu R. Pakso įstatymu tikrai taps ne Konstitucija, o ATSAKOMYBĖ - nežinia už ką). Rusai net sovietmečiu labai troško turėti carą. Lietuviai iki šiol lyg ir siekė demokratijos.
Kietas vyrukas ant motociklo, įveikiantis jūras ir apsuptas plaukiančių debesų, nešantis ugnį. Tai jis – TAS, kurį visi nuskriaustieji ir pažemintieji atpažįsta kaip savo Gelbėtoją. Viskas aplinkui sustoja, o jis, kaip naujas, vienvaldis valdovas ir vadovas, žino kelią į tiesą ir teisingumą. Tokioje mitologizuotoje aplinkoje, deja, nėra vietos kandidatų savybėms, jų patirčiai ar politiniams rinkimų debatams, čia valdo tik aktyvumas, psichologijos specialistų įvardintas kaip agresija. Tokio prezidento gali norėti tėvelio caro pasiilgę rusai ar nesigaudantys situacijoje baltarusiai, tačiau vakariečiui, ištroškusiam ramybės, aplinkinių, juo labiau valdžios nesikišimo, nieko panašaus neįsiūlysi. Panašu, kad per rinkimus lietuviai vis dar teikia pirmenybę rytietiškai virtuvei.

Tomas MISIŪNAS