Užjūrio išeivijos veikla
Lietuvos okupacijos metu
Lyg pateisindami savo įtartiną
nusiteikimą okupanto ir okupuotųjų atžvilgiu, kai kurie Lietuvos
veikėjai tik kairieji, tiek dešinieji - šiandien bando kritikuoti
tuos, kurie kadaise iš okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vakarus.
Jie pamiršta ar nenori prisiminti, kad emigrantai iš Lietuvos
per visą okupacijos tarpsnį rūpinosi ne tik savo artimųjų gerove
bei puoselėjo lietuviškumą savo šeimose, bet ir neleido Vakarams
pamiršti Lietuvos okupacijos. Vos po dešimtmečio nepriklausomybės
daug kas jau bandoma užmiršti, netolima praeitis revizuota taip,
kad užjūriečiams neretai skaudu ir pikta matyti, kaip nuvertinamos
ir ignoruojamos jų pastangos.
Buvo ir tarp išeivių keletas įmantriai kalbančių, linkusių pasišaipyti
iš pastangų nuolat aiškinti ir priminti įvairiose Vakarų sostinėse,
kad Baltijos šalys yra okupuotos ir nėra Sovietijos dalis. Nežinia,
ar sėkmingai būtų pasibaigusi Lietuvos dainuojanti revoliucija,
jei ne palankus diplomatinio Vakarų elito nusiteikimas Baltijos
šalių atžvilgiu. Manau, tokiu atveju Lietuvą galėjo ištikti ir
Čečėnijos lemtis.
Amerikos išeivių veikla: VLIKas, Baltų organizacijų politinė
akcija, Valiuko grupės rezoliucijos, ALTos demaršai, Lietuvių
bendruomenės manifestacijos, asmeniniai įvairių išeivijos veikėjų
kontaktai, JAV Respublikonų ir Demokratų partijų judinimas ir
raginimai nepalikti Baltijos šalių Kremliui davė siektų rezultatų.
Neužteko tik vieno ar kito memorandumo, vienos ar kitos laiškų
rašymo akcijos, reikėjo nuolatinių pastangų siekiant įtikinti
JAV politikus Baltijos valstybių nepripažinimo Sovietijai nauda.
Norėčiau priminti vieną tokį atvejį, kai dabartinis JAV užsienio
reikalų ministras gen. Colinas Powelas, R.Reagano patarėjas saugumo
politikos klausimais, savo prisiminimuose (My American Journey)
aprašo 1988m. R.Reagano ir M.Gorbačiovo visam pasauliui svarbių
ginkluotės mažinimo sutarčių pasirašymą. Tada vienas didžiausių
blogio imperijos priešininkų vyko į Sovietų sąjungą su viltimi
padėti M.Gorbačiovui nukreipti SSRS politiką didesnio susikalbėjimo
link. Jau pirmojo valstybių vadovų susitikimo Maskvoje metu M.Gorbačiovas
pakišo lyg ir nekaltai redaguotą galutinio komunikato tekstą su
tokio pobūdžio teiginiais kaip nesikišimas į vidaus reikalus
bei teisė pasirinkti sociopolitinę santvarką. Nei C.Powelas,
nei R.Reaganas nieko įtartino tuose teiginiuose iškart neįžvelgė,
bet juos lydėję prityrę diplomatai, tokie kaip Georgas Schultzas,
netruko minėtuose teiginiuose pastebėti užslėptą Sovietų okupacinės
politikos Baltijos šalių atžvilgiu palaiminimą.
Viskas jau buvo parengta istoriniam įvykiui. Likus kelioms minutėms
iki sutarčių pasirašymo, šimtų žurnalistų, spaudos ir TV akivaizdoje,
Gorbačiovas dar kartą pasiūlo Reaganui minėtą galutinį susitikimo
komunikatą: pasirašykite, nes atrodo, kad jis Jums patiko.
Reaganas kiek sutrikęs atsako, kad jos štabas nepritaria kai kurioms
šio teksto nuostatoms. Sovietų ir JAV delegacijos išsiskirsto
galutiniam pasitarimui, po kurio Reaganas patvirtina, kad jo patarėjai
tekstui nepritaria. Gorbačiovui tiesiai paklausus, kas minėtame
tekste blogai, užsienio reikalų ministras G.Schultzas, pritariamas
gen. Powello, priduria: Jūs turite savo krašto politinių problemų,
o mes savo. Abiem pusėm nepadėtų, jei Prezidentas pasirašęs parsivežtų
tai, kas skaldytų jo rėmėjus.
Tai vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip lemtingu momentu užjūrio
išeivijos pastangos bei pasišventimas išgelbėjo Lietuvos interesus.
Jonas PABEDINSKAS,
Čikaga
© 2003"XXI amžius"