Apie Valdą Adamkų, dešiniuosius
ir pilietinę visuomenę

Andrius NAVICKAS

Demokratinės politikos instituto ekspertas

Valdas Adamkus išlieka populiariausias dešiniojo sparno politikas Lietuvoje. Galima tuo džiaugtis ar piktintis, tačiau kol kas nei Andrius Kubilius, nei Artūras Zuokas ar kuris nors kitas opozicijos atstovas negali pasigirti tokiu politiniu svoriu kaip kadenciją baigęs prezidentas. Ar Valdui Adamkui pavyks išnaudoti turimą politinį kapitalą? Koks vaidmuo teks šiam politikui, artėjant rinkimams? Ar kadenciją baigęs prezidentas galėtų tapti dešiniojo politinio sparno atgimimo Lietuvoje architektu? Pažvelkime į šiuos klausimus įdėmiau.

Iš karto po netikėtai pralaimėtų Prezidento rinkimų Valdas Adamkus tvirtai paneigė gandus, jog jis ruošiasi trauktis iš politinio gyvenimo ar net iš Lietuvos. Dar daugiau - jis pažadėjo aktyviai talkinti pilietinės visuomenės kūrimo darbuose bei patarti naujajam Prezidentui. Toks apsisprendimas atrodė natūralus, nes tiek sociologinės apklausos, tiek įvairių Lietuvos politikų kalbos liudijo, jog V.Adamkus turi stiprų politinį užnugarį bei gali tapti svarbiu dešiniojo politinio sparno konsolidacijos centru.

Deja, per pirmąjį šių metų pusmetį matėme tik bandymus (beje, sėkmingus) grąžinti rinkimų skolas, liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko pastangas tapti formaliu V.Adamkaus politinio kapitalo perėmėju bei kelias iš buvusio Prezidento aplinkos koordinuojamas pilietines akcijas.Tenka pripažinti, kad kol kas V.Adamkui nelabai sekasi veiksmingai įdarbinti turimą politinį kapitalą. Didžiąja dalimi ir dėl to, jog jis ar jo aplinka iki šiol nėra aiškiai apsisprendę, ko derėtų siekti. Blaškomasi tarp idėjos suvienyti liberalųjį ir konservatyvųjį politinius darinius į vieną antipaksinį bloką bei siekio Santaros Šviesos pagrindu suformuoti intelektualų sambūrį, galintį turėti įtakos politiniams procesams.

Naujausioji politika?

Valdas Adamkus neketina kandidatuoti nei į Europos parlamentą, nei į Seimą. Tai jis tvirtai pareiškė krepšinio batalijų įkarštyje rodytoje Spaudos klubo laidoje. Kita vertus, jis teigė ketinąs aktyviai naudotis savo politiniu svoriu, rinkimuose paremdamas tuos politikus, kuriais labiausiai pasitikės. Šis svarbus kadenciją baigusio Prezidento pareiškimas, viena vertus, turėjo kiek nuvilti A.Zuoką, kuris, atrodo, tikėjosi, jog V.Adamkaus vardas liberalcentristų sąrašuose padės suvienyti skirtingas grupes šioje organizacijoje. Kita vertus, kiek nuliūdino tai, jog V.Adamkus vis dar linkęs supriešinti pilietiškumą ir partiškumą. Pavyzdžiui, kaip svarbų savo privalumą jis paminėjo partiškumo nesuvaržytą politinę veiklą.

Priklausyti kuriai nors politinei partijai Lietuvoje šiandien iš tiesų labai nepopuliaru. Žiniasklaida smaginasi partinių rietenų vaizdeliais; dauguma politinių partijų taip pat turi keistą nepilnavertiškumo kompleksą ir, užuot stiprinusios savo tapatybę, didžiąją dalį laiko skiria įvairiems menkaverčiams žiniasklaidos šou bei pamaldžioms kalboms apie politinių technologijų galią. Kita vertus, esu įsitikinęs, kad šiuolaikinė demokratija ir partinė demokratija yra sinonimai. Partijų silpnumas kartu yra ir visos politinės sistemos silpnumo požymis. Tai reiškia, jog tokio pobūdžio iniciatyvos kaip “naujoji politika” turi neabejotinai destruktyvių padarinių. Primenu, kad V.Adamkus prieš praėjusius Seimo rinkimus buvo vienas svarbiausių naujo politikos bloko iniciatorių. Keturių partijų jungtinio veikimo projektas, pavadintas “naująja politika”, turėjo padėti Lietuvos politinei sistemai įveikti visas ydas. Deja, iš tiesų tebuvo sujaukta Lietuvos partinė sistema, įsitvirtino specifinė politikos, kaip vertybių atžvilgiu neutralios vadybos, samprata. Mano įsitikinimu, iliuzinės naujosios politikos rėmimas buvo didžiausia V.Adamkaus kadencijos klaida. Tikrai būtų gaila, jei šiandien ją, nors ir kitu pavidalu, būtų bandoma kartoti. Turiu omenyje kalbas, jog tikslingiausia būtų, kad politinėje dešinėje liktų viena stipri politinė jėga, kurią galėtų sudaryti jungtinis Tėvynės sąjungos ir liberalcentristų darinys. Tokios idėjos šalininkų negąsdina visiškai neaiški tokio darinio tapatybė. Atrodo, jie apskritai mano, kad reikia rūpintis ne tiek tapatybe, kiek viešaisiais ryšiais.

Ar V.Adamkus galėtų suvienyti konservatorius ir liberalus? Nemanau. Pirmiausia dėl to, kad toks suvienijimas tikrai nesustiprintų dešiniojo sparno. Tai tebūtų “naujausios politikos” pavyzdys, kuris visiškai diskredituotų vertybinę politiką.

Beje, apie tai, kad skirtingų komponentų subėrimas į vieną politinį viralą toli gražu ne visada pateisina lūkesčius, geriausiai liudija tų pačių liberalcentristų pavyzdys. Po susijungimo liberalų rėmėjų praktiškai nepadaugėjo, tačiau padidėjo žmonių, kurie per rinkimus linkę tikėti ne partinėmis programomis, bet pavienių asmenybių žavesiu, skaičius. Šiandien Lietuvai reikalinga ne “nauja” ar “naujausia”, bet normali tradicinė politika, kai partijos turi aiškius vertybinius pamatus ir daugiau galvoja apie politinę atsakomybę nei politines technologijas.
Noriu tikėti, jog tai šiandien supranta ir V.Adamkus. Galbūt į jo pareiškimą prasismelkęs kritiškumas partinei politikai tėra inertiška jau praeityje likusios pozicijos apraiška. Tuo labiau, kad V.Adamkus iš tiesų galėtų labai padėti dešiniosioms politinėms partijoms, savo autoritetu paremdamas kai kurias jų iniciatyvas, padėdamas joms susitarti dėl bendrų prioritetų, pagaliau, savo elgesiu liudydamas moralios politikos galimybę.

Ar šiandien vis dar reikalinga Santara Šviesa?

Labai tikėtina, kad V.Adamkus ateityje daugiausia dėmesio skirs ne tiek politinių partijų veiklai, kiek pilietinei visuomenei stiprinti. Jau kurį laiką kalbama apie idėją aplink V.Adamkų suburti įvairių kartų intelektualų pajėgas, kurios rūpintųsi pilietinės sąmonės formavimusi. Kiek suprantu, tai savotiškas bandymas suteikti antrąjį kvėpavimą kiek priblėsusiai Santaros Šviesos veiklai. Tiesa, lyginant su pirmtaku, naujasis judėjimas turėtų būti kiek platesnis vertybiškai bei daugiau orientuotas į pilietinę, o ne vien kultūrinę veiklą.

Niekada nebuvau santarietis. Kita vertus, pažįstu tikrai puikių šios organizacijos atstovų. Jei iš tiesų Santarai Šviesai pavyktų transformuotis į stiprų kultūrinį, pilietinį darinį, atsikračiusį alergijos krikščioniškai minčiai, tai būtų tikrai pozityvus žingsnis. V.Adamkaus autoritetas galėtų padėti suvienyti labai platų intelektualų spektrą. Savo ruožtu stiprėjančios pilietiškumo struktūros yra svarbus apsauginis pylimas nuo vis populiarėjančių bandymų manipuliuoti žmonių baimėmis bei instinktais. Tiesa, kol kas Lietuvoje pilietiškumą puoselėjančių organizacijų kur kas daugiau nei paties pilietiškumo.

Šiais svarstymais nebandau pateikti recepto, kaip turėtų V.Adamkus išnaudoti turimą politinį kapitalą. Paprasčiausiai manau, kad mums visiems svarbu, jog kadenciją baigęs Prezidentas sugebėtų likti ne tik teigiamas emocijas keliančiu, bet ir įtakingu visuomenės veikėju. Valdas Adamkus yra neabejotinai svarbiausias atkurtos Lietuvos valstybės Prezidentas, kurio nuopelnus stiprinant pilietinę visuomenę sunku pervertinti. Kita vertus, svarbu įsisąmoninti, jog didžiausia pagarba šio politiko darbams yra ne jo vardo kartojimas ar bandymas šildytis jo populiarumo spinduliuose, bet uolus pilietinių pareigų vykdymas, net ir tuomet, kai tenka įveikti ambicijas, stereotipus bei nepasitikėjimo tarpeklius

© 2003"XXI amžius"