Europiečiai ar mankurtai?

Jūratė LAUČIŪTĖ

Humanitarinių mokslų daktarė

Šiandien jau turbūt niekas neabejoja, jog gyvename visuotinio virsmo laikais, kai perkainojamos tradicinės vertybės, kai sąvokos keičia įprastinį turinį, o valstybės – daugmaž nusistovėjusias sienas. Beje, tokių virsmų žmonijos istorijoje būta ir anksčiau, ir aikčioti dėl to, kad juoda virsta į baltą, o balta – į juodą, būtų mažų mažiausiai neproduktyvu. Nerimą šiandien kelia tai, jog sąmoningai yra mėginama atsisakyti atviro, objektyvaus žiūrėjimo į tikrovę, stengiantis nematyti ar negirdėti to, kas nemalonu, tačiau jau egzistuoja ar neišvengiamai atsiras ateityje.

Globalistai nenori nei matyti, nei girdėti antiglobalistų, eurointegracijos šalininkai - euroskeptikų, liberaliųjų laisvių propaguotojai – raginimų mylėti ne tik save, bet ir savo ne tokį gražų, ne tokį apsukrų, ne tokį cinišką... – žodžiu, ne tokį į save panašų artimąjį.

Taip yra plačiajame pasaulyje, į kurį sėkmingai lygiuojasi ir Lietuva. Eurovedliai, patys save sužavėję laisvo ir turtingo gyvenimo vizija, kuria jie į Europą viliojo skeptiškesnius tautiečius, dabar išplečia akis, kai jų teiraujamasi, kokias tautines vertybes išpažins ir puoselės bei kokia kalba kalbės europiečiais persikrikštiję lietuviai.. „Argi ne vis tiek, kokia kalba?“ – mandagiai stebisi jie, tarsi nė neįtardami, jog kai kuriems lietuviams (etniniams, o ne geografiniams lietuviams!), jaunystę, sveikatą, karjerą paaukojusiems, kad Lietuvoje visais atvejais prioritetas būtų teikiamas vienintelei valstybinei lietuvių kalbai, labai ne vis tiek, kokias vertybes ir kokia kalba išpažins į Europą integravęsi Lietuvos gyventojai – europiliečiai.

Šiemet valstybinio gimtosios lietuvių kalbos egzamino neišlaikė kas šeštas abiturientas (16,4 nuošimčio) - daugiau nei pernai, nors šių metų egzamino reikalavimai buvo supaprastinti (vertėtų pasidomėti, koks reikalas ar intencija vertė juos „paprastinti“, bet tai jau būtų kita tema). Klaipėdos universiteto Lietuvių kalbos katedros vedėjo doc. A. Drukteinio nuomone, tai rodo, jog gimtosios kalbos reikalai prastėja. Nerimą lituanistui kelia Lietuvoje įsigalintis požiūris į gimtąją kalbą. Vartotojai, ypač pasaulio mažai matęs ir kultūros mažai ragavęs jaunimas, lietuvių kalbą ima laikyti menkesne už anglų. Deja, tokį jų požiūrį skatina ir valstybinių bei vyriausybinių institucijų kalbos politika. Doc. A.Drukteinis priminė triukšmą, kuris kilo, kai sostinės valdininkai buvo benutarią Lietuvos mokslininkus vertinti pagal jų darbus, išspausdintus anglų kalba. Triukšmas triukšmu, bet Interneto svetainėse skelbiama, jog kai kurios ministerijos jau dabar nebeverčia į lietuvių kalbą iš ES ir NATO atėjusių dokumentų. Esą, ir kai kurios Vilniaus ir Kauno verslo įmonės tarpusavyje susirašinėja angliškai. Gal tai pigina jų produkciją ar pagerina jos kokybę?

Neverta šaipytis iš airių ar škotų, kad jie po kelis šimtmečius trukusios Anglijos politinės ir kultūrinės priespaudos šiandien savo gimtosios - airių ar škotų kalbos mokosi lyg svetimos, nežinomos ir negirdėtos, o tautinį identitetą išreiškia gastronominėmis įmantrybėmis ar sijonėliais, bet sunku išlikti mandagiam, kai savi, lietuviais besivadinantys mankurtai niekieno neverčiami skuba iškeisti gimtąją kalbą į svetimą dėl trisdešimties sidabrinių...

Terminas „mankurtas“, kažkada išpopuliarėjęs kazachų rašytojo Čingizo Aitmatovo dėka, iš pradžių reiškė vergą, kuriam prievarta buvo atimta atmintis. Ilgainiui mankurtu imta vadinti apskritai žmogų be istorinės atminties, o galiausiai – ir žmogų be ateities. Mes, lietuviai, atrodo, pretenduojame būti gyvu visų šių trijų mankurtizmo stadijų pavyzdžiu. Didžiulėmis dvasios ir valios pastangomis sutraukę prievartinio mankurtizmo voratinklį, su vis didėjančiu pagreičiu prarandame atsparumą rinkos visuomenėje klestinčiam „mainų“ mankurtizmui: tu man atiduok savo atmintį, o aš tau duosiu valdžią, sėkmę versle ar tiesiog sotaus paršo gerbūvį. Internautas slapyvardžiu „Paprastas“ (29 m.) atvirai dėsto: „Kaip noriu, taip ir bazarinu, ar pusiau rusiškai, ar angliškai, ar slengu. Esmė ne tame. Esmė tame, kad žmonės valgyti neturi (kalba netaisyta – J.L.).“ Julius (47 m.) aiškina: „Šiandien lietuviai gali kalbėti kokia nori kalba, pvz., tuteišių, anglų, papūgų ir pan., ir nieko tu jiems nepadarysi – žodžio laisvė yra pagrindinė žmogaus teisė.“

Štai ir išlindo yla iš maišo. Pasirodo, jau antrą dešimtmetį gyvuojančioje laisvoje ir demokratinėje (?) Lietuvoje pasirinkimo laisvę piliečiai vis dar painioja su palaidumu, „laisvu“ elgesiu bei kalbėsena be taisyklių ir be atsakomybės.

Beje, apie kokią pasirinkimo laisvę galime kalbėti šiandien, kai, priimant į valstybinę tarnybą, Lietuvoje yra teikiamas prioritetas ne tam kandidatui, kuris puikiai moka valstybinę kalbą, bet tam, kuris sakinio taisyklingai nesuregzdamas valstybine kalba, sugeba susišnekėti svetima? Todėl Lietuvoje „didžiuojamės“ ne tik valstybinės kalbos nemokančiais politikais (demokratija?), bet ir neraštingais valdininkais bei teisėjais, kalbos klaidomis baigiančiais sujaukti ir teisėtumą, ir teisingumą.

Mintys, suformuluotos ta puskalbe, kuria šiandien ima mąstyti ir kalbėti būsimieji Europos Sąjungos piliečiai iš Lietuvos, ne tik atspindi apverktiną kratinį tų minčių autorių galvose, bet kratiniu verčia ir kitų žmonių gyvenimus. Apie tai jau buvo rašyta „Lietuvos ryto“ „Laiko ženkluose“, aptariant sutuoktinių Paškauskų nužudymo bylą, kurioje advokatas P.Jegorovas, gindamas kaltinamąjį, apskundė teismo nuosprendį iš dalies todėl, kad teisėjų kolegija parašė jį nesuprantama ir netaisyklinga kalba. Profesorė A.Paulauskienė, atlikusi lingvistinę nuosprendžio analizę, rado jame ne tik logikos, bet ir stiliaus, ir gramatikos, ir skyrybos klaidų. O kad skyryba itin svarbi juridiniuose tekstuose, suprato jau Antikos žmonės, palikę mums atminčiai (ir pamokai) garsiąją nutartį: “Pasigailėti negalima bausti”, kur nuo kablelio vietos priklausė žmogaus likimas.

Teisėjų neraštingumas kitoje - ekspremjero A.Šleževičiaus byloje kainavo Lietuvai, jos mokesčių mokėtojams (gal ir tiems, kuriems taip nepatinka taisyklinga lietuvių kalba) 100 tūkstančių litų. Bet dar didesnė, piniginiais vienetais neišreiškiama moralinė žala buvo padaryta visuomenei, kuri dėl tokių dalykų ima prarasti tikėjimą savo valstybės teisėsaugos veiksmingumu ir visa valstybe.

Banalu būtų kartoti nusibodusias tiesas, jog kalba yra ne tik bendravimo, bet ir mąstymo, minčių reiškimo priemonė, bet paskaičius Interneto svetainių puslapius užplūdusias atsainias ar net atvirai niekinančias nuomones apie lietuvių kalbą ir jos reikalingumą ateities visuomenėje, vėl ir vėl įsitikini M.Bulgakovo herojaus, skelbusio suirutę prasidedant ne buityje (tualete), o galvose, teisumu. Žmogus, negerbiantis savo gimtosios kalbos, darkantis ją, nesugebės taisyklingai išmokti ir kitos kalbos. O neišmokęs taisyklingai kalbėti, nesugebės teisingai ir aiškiai formuluoti minčių, norų, nesugebės suprasti kitų ir būti pats suprastas. Žodžiu, Babelio bokštas, ir jokios žadėtosios laimės anglų kalba: nei tau duonytės, nei mėsytės, nei Europos su Amerika ir jų milijonais.

Beje, Internete galima rasti ne tik kuriozų, bet ir gerų minčių... Ponas Tadas tikina: „Mes ne mankurtai, ir ne visi tokie abejingi, kaip iš pažiūros atrodo.”

O kitas diskusijos dalyvis patikslino: „Ne ES, o agitatoriai už ją sunaikins mūsų kalbą“. Taip – jei jiems pavyks kalbą, tautiškumą, patriotizmą paversti preke, atveriančia jiems ir jų atžaloms kelią į Briuselio kabinetus ar ES fondų lėšas.

© 2003"XXI amžius"