Ar gali dabartinis šalies prezidentas
laimėti Seimo rinkimus?

Tomas MISIŪNAS

Viešųjų ryšių specialistas

Ką bendro turi praėję Prezidento ir artėjantys LR Seimo rinkimai? Viena vertus, veikiausiai kai kurie politikai, dalyvavę priešrinkiminėse prezidento batalijose, taps kandidatais į naujos sudėties Seimą. Kita vertus, naujai išrinkto prezidento Rolando Pakso elgesys su savo politiniais oponentais tiek dešinėje, tiek kairėje politinio spektro pusėje aiškiai byloja, kad prezidentas, siekdamas tvirtinti savo pozicijas vis labiau kaistančioje politinėje atmosferoje, nebus linkęs pasyviai stebėti ir priešrinkiminių Seimo batalijų. R.Paksas net nemėgina slėpti savo noro aktyviai įsijungti į Lietuvos vidaus politinius procesus, ir tam negaili nei laiko, nei tų administracinių resursų, kuriuos jam suteikia prezidento statusas.

Dar visai neseniai kai kurie naujojo valstybės vadovo patarėjai taip įsijautė į Vilniaus miesto reikalų tvarkytojų vaidmenį, jog pamiršo ne tik korektiškumą, bet ir pagrindinį teisinės valstybės principą, kuris aiškiai brėžia demarkacinę liniją tarp vykdomosios ir savivaldos valdžių kompetencijų. Matyt, prezidentas buvo linkęs manyti, jog “viešai slapti” jo pasitarimai su premjeru A.Brazausku dėl Vilniaus miesto mero kandidatūros pademonstruos tik nuoširdų susirūpinimą Lietuvos savivaldos problemomis. Neseni įvykiai Palangos miesto savivaldybėje leidžia susidaryti pilnesnį R.Pakso susirūpinimo savivalda vaizdą. Vizito Palangoje metu valstybės galva leido aiškiai suprasti, jog jis nepatenkintas tuo, kaip tvarkomasi šiame mieste. Tokios prezidento pastabos gal ir neturėtų kelti didesnio politinio rezonanso, - juk jis neretai pakritikuoja kokį ministrą ar net premjerą. Tačiau tai, kas iš pradžių atrodė tik nekalta kritika, vėliau tapo viso Palangos liberalcentristų skyriaus perbėgimu po liberaldemokratų vėliava. Faktas tikrai iškalbingas. Pasirodo, užtenka vieno prezidento pagrūmojimo – ir visas skyrius staiga “ima atgailauti” ir tampa politiškai teisingai orientuota jėga. Ir raskite po tokių įvykių bent vieną skeptiką, kuris suabejotų prezidento galimybėmis keisti Lietuvos politinį žemėlapį.

Gal koks nors naivuolis paklaustų, koks prezidento interesas kištis į savivaldos reikalus? Valstybės vadovas aiškiai suvokia, jog savivaldos grandis pakankamai svarbi siekiant palankaus rezultato Seimo rinkimuose. Juo labiau, kad jo įsteigtoji Liberalų demokratų partija nepasiekė taip laukto palankaus rezultato per praėjusius savivaldos rinkimus. Būtent Seimo rinkimai ir jų rezultatai Rolandui Paksui ir libdemams kur kas svarbesni nei Prezidento noras įtikinti save ir aplinkinius sugebėjimu kokybiškai atstovauti Lietuvos piliečių interesams užimant šalies vadovo postą. R.Paksas puikiai supranta, kad siekdamas didinti savo politinį svorį jis privalo Seime turėti sau palankią daugumą, mažų mažiausia tokį skaičių buvusių savo partiečių, kuris jam leistų manipuliuoti formuojant vienokias ar kitokias sau palankias parlamentines koalicijas. Ir tokiems planams įgyvendinti situacija pakankamai patogi.

Socialdemokratų ir socialliberalų koalicinė vyriausybė gali jaustis rami iki Seimo rinkimų ne dėl to, kad Lietuvos BVP sparčiai auga, - visuomenei pastarasis faktas didesnio įspūdžio nedaro, o dėl to, kad ši koalicija turi plačius A.Brazausko pečius. G.Kirkilo pamintijimai, jog veikiausiai premjeras kituose Seimo rinkimuose taps jų partijos rinkiminio sąrašo lyderiu, šį faktą tik patvirtina.

Prezidentūra tą puikiai supranta ir imasi žygių smogti į pačią silpniausią Lietuvos politinio spektro vietą - į dar besiblaškančius liberalcentristus ir merdėjančius socialliberalus, nepamiršdama susirinkti ir nusivylusių socialdemokratų elektorato balsų. Tai puikiai patvirtina ir Palangos pavyzdys, kur nei jauno lyderio A.Zuoko žavesys, nei piešiamas šviesus partinis rytojus nesustabdė liberalcentristų perbėgimo į libdemų stovyklą, ir aštri A.Valionio kritika bei akivaizdus vieno iš prezidento patarėjų noras parodyti ministrui bei jį delegavusiai partijai jų vietą formuojant Lietuvos užsienio politiką. Valstybės vadovas užsimojo plačiu frontu sudrebinti visą nusistovėjusią Lietuvos partinę sistemą, šalindamas iš jos politiškai “degeneravusias” struktūras (socialliberalai) bei silpnindamas tas politines organizacijas, kurios, jo nuomone, galėtų mažinti šansus turėti solidžią ir jam palankią politinę jėgą Seime (liberalcentristai). Šioje situacijoje būtų visai logiška klausti, kaip keisis politinė konjunktūra iki ir po Seimo rinkimų, jei Prezidentas ir toliau su tokiu neslepiamu entuziazmu formuos priešrinkiminį Lietuvos politikos klimatą?

Kartkartėmis pasigirstančios kritinės pastabos dėl tokio prezidento elgesio dažniausiai lieka neišgirstos ir tevertinamos kaip beviltiški Seimo rinkimuose nepuoselėjančių šansų politinių jėgų bandymai save sureikšminti. Net Seimo pirmininko kritiką vertinant prezidentui pavaldžios Užsienio reikalų koordinacinės tarybos funkcijų praplėtimą prezidentas bei jo komanda sumaniai išnaudojo priešrinkiminiams tikslams. Visi, drįstantys abejoti R.Pakso veiksmų nuoširdumu, gali būti apkaltinti prezidento siekio matyti Lietuvą kaip saugią bei teisingą valstybę ignoravimu bei viešu menkinimu. O tai, žinant Prezidento reitingus bei nemažą jo įtaką elektoratui, tampa pavojinga.

Be to, kad prezidento ir jo komandos elgesyje galima atpažinti aiškius rinkimų į Seimą strategijos bruožus, Daukanto aikštės rūmų šeimininkas siekia ir aiškaus kai kurių parlamentinei demokratijai būdingų valdžios subalansavimo principų pakeitimo. Žinant prezidento (jo komandos) charakterį - siekti tik maksimalaus rezultato, būtų naivu tikėtis, jog valstybės vadovui užteks tik užsitikrinti palankų sau Seimą, - kartu jis siekia stiprinti ir savo galias. Šią nuostatą prezidentas labai aiškiai išsakė minint Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įsteigimo dešimtąsias metines, kurių metu R.Paksas išreiškė savo norą keisti Konstituciją ir pats turėti teisę kreiptis į Konstitucinį teismą, ar Seimo rengiami teisės aktai neprieštarauja LR Konstitucijai. Idėja gal ir patraukli: tokiu atveju Prezidentas kur kas laisviau ir operatyviau galėtų reguoti į, jo nuomone, įstatymuose egzistuojančias spragas bei neatitikimus Konstitucijai. Tačiau priėmus tokią Konstitucijos pataisą pakistų ne tik susiklosčiusi įstatymų leidybos praktika, bet iš principo keistųsi prezidento ir įstatymų leidžiamosios valdžios politinių galių santykis. Prezidentas turėtų kur kas didesnes galimybes paveikti įstatymų leidybos procesą nei dabartinėmis sąlygomis. Be to, toks egzistuojančios konstitucinės sandaros keitimas prezidentui suteiktų dvigubo politinio saugiklio po Seimo rinkimų galimybę. Jei R.Paksas neturėtų sau palankios Seimo daugumos, tuomet teisė kreiptis į LR Konstitucinį teismą būtų puiki galimybė “paspausti” susiformavusią daugumą. Kas norės viešai konfliktuoti su Prezidentu, kuris savo kreipimąsi į LR Konstitucinį teismą grįs argumentu, jog įstatymo projektas pažeidžia paprastų žmonių konstitucines teises? Kad ir kaip būtų gaila, tačiau strategija “prezidentas apkasuose” vis dar veikia Lietuvos rinkėjus. Jeigu ir toliau visi “politikai vagys” kritikuos tvarką bandantį įvesti prezidentą, nesunku numanyti, jog ši strategija bus sėkmingai išnaudojama ir per šiuos Seimo rinkimus.

© 2003"XXI amžius"