JAV hegemonija ir Islamo fanatikai

Jonas PABEDINSKAS,

Čikaga

Pastarieji globalūs įvykiai pasaulyje sukėlė politinę audrą. Rugsėjo 11 d. teroristinis išpuolis, kainavęs tūkstančius gyvybių, pakeitė daugumos amerikiečių nuomonę apie JAV vaidmenį bei veiksmus pasaulinių konfliktų akivaizdoje. Tačiau vienašališki JAV žygiai su saujele sąjungininkų, savo ruožtu, netenkina daugelio pasaulio, ypač Senosios Europos valdžių, kurios baiminasi Jungtinių Amerikos Valstijų hegemonijos tvarkant iškylančias problemas. Visas civilizuotas pasaulis – prieš teroristus, tačiau tapo sunku surasti visus tenkinantį būdą, kaip nuo jų apsiginti.

JAV pradėti preventyvūs karai parodė nemenkas jų ginkluotės galimybes. Tad nenuostabu, kad pasaulyje buvo išjudintos antiamerikietiškos nuotaikos. Jos gali būti siejamos su Vašingtono proizraelietiška laikysena, kairuoliškų Europos jėgų neapykanta kapitalizmo vyravimui apskritai, kartais – savo kultūrinės bei ekonominės aplinkos nuosmukiu ir pan. Priešiškumas Amerikos valdžiai, ypač Busho vyriausybei, kyla ir iš pasaulio opinijoje dominuojančiam kairiajam liberalizmui prijaučiančios profesūros ir žiniasklaidos nuotaikų. Pav., BBC ar REUTERS plaka net sukairėjusią JAV žiniasklaidą už bet kokią teigiamą informaciją iš Irako. Užsidengę objektyvumo skraiste jie visus "dešinesnius" apšaukia ekstremistais. Liberali kairė baigia pasaulį įtikinti, kad tik jie yra logiški ir neturi išankstinio nusiteikimo. Deja, orientuotis geopolitikoje nepadeda ir dažnai primityvoki dešiniųjų argumentai.

Būtų buvę gražu, jei kairieji, jų aktoriai, intelektualai, spauda kadaise taip pat aštriai būtų kritikavę Sovietų sąjungą kaip dabar keikia Bushą. Pastaruoju metu ginti irakietiškąjį fašizmą puola visi, kuriems dabartinė Vašingtono jėga ir įtaka atrodo kur kas pavojingesnė. Kaip JAV spaudoje ir valdžios kabinetuose diskutuojant apie Izraelį vengiama minėti žydų įtaką Vašingtono sprendimams, bijant kaltinimų antisemitizmu, taip ir kituose kraštuose diskusijose Irako klausimu dažnai dominuoja šališkumas JAV atžvilgiu. Čia nuo buvusio Irako informacijos ministro savo kalbomis beveik neatsilieka katalikų intelektualai, rengę Portugalijoje seminarus apie tai, koks “pavyzdinis” lyginant su ištvirkusia Amerika yra Islamo šalių, ir ypač jų moterų gyvenimas.

Jau prieš keletą dešimtmečių islamiškieji Wahabi reformatoriai pradėjo įsigalėti Saudo Arabijos dvasininkijoje ir per savo finansuojamas mokyklas skleisti savo ideologiją ne tik arabų, bet ir kitų islamiškų kraštų jaunimo gretose. Be gilaus dvasingumo ir doro gyvenimo propagavimo, tose mokyklose kasdien kalama neapykanta Vakarams ir pastaruoju metu - JAV, kaip priešingybei padoriai islamiškajai krašto tvarkai. Tenka priminti, kad wahabizmas tiek fanatiškas, kad prieš kadaise pradėjo šventą karą ne tik prieš krikščionis, bet ir prieš kitus Islamo pasekėjus. Gerbdami kitų įsitikinimus galime kiekvienam kraštui leisti wahabizmo siekius priimti ar atmesti, tačiau kai fanatizmas ima skatinti teroristinius išpuolius kituose kraštuose, pasaulis negali to ignoruoti. Ir čia vis dėlto verta pabrėžti skirtumą tarp okupacijos sąlygomis kovojančių palestiniečių Izraelyje ir Saudo Arabijos turtuolių vaikų teroristinių akcijų JAV.

Islamo fanatikų ideologiniai vadai neturi aiškių planų, kaip išsaugoti savo vertybes bei tradicijas moderniame pasaulyje, tad jų raginimai dažniausiai pilni neapykantos ir keršto Vakarams. Įvairiems krikščioniško užsidegimo politologams, svajojantiems apie valstybes be pornografijos ir ieškantiems priešingybės Amerikos liberalizmui, wahabistų siekiai pasukti kraštą įstatymiškai kurios nors didžios religijos keliu atrodo gražiai – bet tik labai iš tolo.

Rima Khalaf, buvusi įtakinga Jordanijos valdžios atstovė, pernai pasikvietusi 100 arabų intelektualų, Jungtinėms Tautoms paruošė pranešimą apie 22 arabų kraštų socialinę būklę. Remiantis tuo pranešimu, minėtų kraštų visuomenės yra paralyžiuotos, varžoma politinė laisvė, persekiojamos moterys, užsidaroma nuo pasaulio bei naujų idėjų. Nepaisant milžiniškų pajamų iš naftos verslo, darbo našumas krenta, raštingi žmonės išvažiuoja, o pusė moterų apskritai yra beraštės. Įtakingi Islamo ekstremistai sąmoningai palaiko visuomenės atsilikimą. Per pastaruosius 1000 metų į arabų kalbą iš kitų kalbų išversta mažiau knygų nei Ispanijoje išverčiama per metus.

Islamo kraštai gali būti ant įvairiausių revoliucijų slenksčio: ekstremistai gali perimti naftos lobius, masinio naikinimo ginklų gamybą, teroristų finansavimą, ir jau iš patirties žinome, jog vietoj to, kad rūpintųsi socialiniais, teisiniais ar edukaciniais savo kraštų reikalais, jie verčiau griebiasi primityviausių priemonių žlugdyti Vakarų pasaulį. Su fanatikais kalbėtis ar derėtis sunku, nepaisant jų išsilavinimo ar teoriškai patrauklių šūkių. Nevertėtų pamiršti nacių ir komunistų nusikaltimų žmonijai. Kaip negalima susikalbėti su Šiaurės Korėjos komunistais, taip sunku diskutuoti ir su musulmonų fanatikais. O bendra Jungtinių Tautų valia ir nutarimai iki šiol nepasiūlė tinkamų metodų veikti prieš diktatorius ir terorizmo židinius.

Sunku išlikti ramiam, kai kalbant apie 3 tūkst. žmonių nužudymą iškeliamas tik paprastas klausimas “Kodėl tie žmonės tuos pastatus sugriovė” (E.Račius, “Atgimimas”, Nr. 5, 2003) arba teigiama, kad “Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos parodo europietišką, labiau subrendusią nuostatą, kad su terorizmu reikia kovoti teisinėmis, edukacinėmis, socialinėmis priemonėmis” (ten pat), tenka priminti, kad šitaip “kovojant” Jugoslavijoje buvo paliktos išprievartauti dešimtys tūkstančių moterų, masiškai kankinti nekalti žmonės.

Kita vertus, pasaulis po Rugsėjo 11-osios pasikeitė. Pirmiausia pasikeitė JAV laikysena, ir nors jai galima daug ką prikišti, JAV balsas ir toliau bus gerai girdėti tarptautinių įvykių arenoje. Gindamos savo – ir kartu Europos interesus, JAV ir Anglija išdrįso įkelti koją į Vidurio Rytus. Tai sunkus žingsnis, bet reikalingas užkirsti kelią galimoms fanatikų užmačioms finansuoti terorizmą ir paklupdyti Vakarus kontroliuojant naftos šaltinius.

Taip jau atsitiko, kad pavojingi pasauliui fanatikai įsitvirtino Islamo kraštuose. Kaip kadaise krikščioniškoje Vokietijoje įsitvirtino nacistai, tik pastarieji slapstėsi ne už krikščionybės vėliavos, o už sulankstyto arijų kryžiaus.

Turėkime vilties, kad JAV sugebės vėl rasti bendrą kalbą su Senąja Europa. Tikėkimės, kad sugebės pakeisti savo kategorišką laikyseną ir Izraelio veiksmų atžvilgiu, ir su arabų kraštų pagalba išspręs palestiniečių savivaldos problemą.

Islamo tikintieji, savo ruožtu, turės rasti būdus, kaip savo valstybėse taikyti tikėjimo tiesas, nekovojant prieš mažumas ir kitaip galvojančius ir nežudant nieko dėtų kitų valstybių piliečių, kad ir kokie netikę jie atrodytų. O pasimokę iš Irako karo klaidų gal ir amerikiečių politikai ateityje bus atsargesni, kantresni bei išmintingesni, spręsdami gyvybinius pasaulinių krizių reikalus.

Kai kuriems aršiems katalikų mąstytojams taip pat siūlytina negaišti laiko porinant apie Islamo religijos politinių nuostatų gražumą, o verčiau įdėmiau studijuoti krikščioniškas vertybes ir kaip jas išsaugoti šių dienų sekuliariame pasaulyje, nuslydusiame į savitą kelią be Dievo ir dažnai be tradicinių vertybių.

© 2003"XXI amžius"