Šalies įvaizdį formuoja jos piliečiai
Pastaruoju metu Lietuvoje susiklosčiusią
situaciją jau ne vienas politikas bei visuomenės veikėjas palygino
su Sausio 13-ąja. Pirmiausia kalbėdami apie grėsmes mūsų valstybingumui.
Bet ne mažiau svarbus ir kitas šių ir anų, daugiau nei dešimtmečio
senumo dienų panašumas: tauta vėl išėjo į gatves. Vyksta vienas
už kitą gausesni ir triukšmingesni mitingai, šturmuojama tai Daukanto
aikštė, tai Seimo rūmai.
Prieš trylika metų mūsų tautos
pilietinė iniciatyva atkreipė Vakarų valstybių dėmesį ir sulaukė
jų palaikymo. Kokią reakciją Vakaruose mūsų tautos viešai reiškiamos
nuotaikos kelia dabar? Ar pasikeitėme mes patys, ar pasikeitė požiūris
į mus? Apie tai pokalbis su Kovo 11-osios Akto signataru, pirmosios
Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsienio reikalų ministru Algirdu
Saudargu.
Kai Sąjūdžio laikais reikėjo važiuoti
ir atstovauti Lietuvai, kas turėjo didesnę įtaką besikuriančių
nepriklausomos valstybės institucijų darbas ar jos piliečių politinė
savimonė?
Nepriklausomybės atkūrimo laikais,
kai dar buvome traktuojami kaip integrali Sovietų sąjungos dalis,
aiškinti tą neteisėtumą padėjo žmonių aktyvumas. Sąjūdis iš tikrųjų
buvo pastebimas pasaulyje, apie jį pasakojo žiniasklaida. Tai buvo
geras, specifinis dainuojančios revoliucijos įvaizdis. Nepaisant
to, kad buvome Sovietų sąjungos dalis, remdamiesi Sąjūdžiu galėjome
parodyti, kad trys Baltijos valstybės yra kitokios. Buvo pademonstruotas
Lietuvos vidus, kaip mes elgiamės mitingai, Baltijos kelias, spontaniška
pilietinė kultūra. Didžioji pasaulio gyventojų dalis gali nujausti,
kad net ir spontaniška pilietinė kultūra iš tuščio neatsiranda.
Tai yra tautų paveldas, perduodamas iš kartų į kartas. Spontaniškai,
be pilietinės kultūros galima sukurti tik anarchiją, surengti kokią
revoliuciją, sukilimą ar išskersti vieniems kitus. Tokių vaizdų
prisižiūrėjome daugelyje šalių, jų matome ir dabar.
Lietuvoje buvo pademonstruota pilietinė
kultūra, ir tai, žinoma, sukūrė mums tam tikrą politinį kapitalą.
Juo galima buvo naudotis, tačiau jis baigėsi su šio etapo pabaiga,
kai nepriklausomybė buvo pripažinta. Tada prasidėjo pokalbiai apie
konkrečius dalykus kiek ir kokius standartus Lietuva atitinka.
Kaip mūsų šalies įvaizdis keitėsi
jau nepriklausomybės tarpsniu? Kas darė įtaką jo formavimui ir formavimuisi?
Savo laiku įvaizdžio formavimas
buvo aktualus, ši tema nuolat iškildavo Vyriausybėje, kurioje man
teko dirbti. Ir dabar šis klausimas svarstomas Seimo užsienio reikalų
komiteto posėdžiuose, spaudoje, tačiau tai daugiau mitinė tematika,
mažai turinti ryšio su realybe. Įvaizdis formuojamas ne debatais
Lietuvoje, bet yra ilgalaikis vyksmas.
Pirminis įvaizdis, kurio reikėjo
atsikratyti ir kurio neįmanoma buvo atsikratyti nei nupirkus kur
nors populiaraus laikraščio straipsnį, nei ėmusis kažkokių genialių
projektų, tai buvusios Sovietų sąjungos dalies įvaizdis. Visi pasaulyje
žino, kas yra Sovietų sąjunga, ir negali išaiškinti, kad tu esi
okupuotas, kad čia tankai, kad Molotovo-Ribentropo paktas neteisėtas.
Atrodo, kad šią informaciją visi priima, tačiau to, kas vadinama
įvaizdžiu, tai, kas paprastam žmogui yra įkalta į galvą, ko jis
mokėsi mokykloje, nepakeičia. Mes buvome Sovietų sąjunga, esame
buvusi tos Sovietų sąjungos dalis. Ir tai yra ta vizitinė kortelė,
su kuria tave sutinka. Toks buvo pirmasis Lietuvos įvaizdžio fonas.
Ir galėjai šokti, dainuoti tame fone, tačiau tokia buvo realybė.
Todėl atskiri parašymai ar precedentai to iš esmės pakeisti negalėjo.
Kita vertus, įvaizdžio nereikia
formuoti politikams; juo remiasi masės, piliečiai, kurie nėra politikos
specialistai. Todėl kai buvusios Sovietų sąjungos dalies įvaizdžio
pavyko atsikratyti, jo vietą užėmė kitas įvaizdis, kurį lėmė pačios
bendriausios prielaidos, kurių mokoma mokyklose, rodoma per televiziją
Lietuva kaip būsima ES ir NATO narė. Šitas įvaizdis veikia net
tolimoje Kinijoje. Visi apie ES ir NATO žino, todėl Lietuvą vertina
būtent tuo kampu, nes kitaip išaiškinti, kas ta mažytė Lietuva,
beviltiška. Jeigu esi lygiavertė ES ir NATO narė, tai į tave žiūri
visų pirma pagal šių organizacijų įvaizdį.
Toks yra pats bendriausias mūsų
įvaizdžio fonas, o visa kita priklauso nuo Lietuvą vertinančios
šalies. Kaimyninės valstybės, skandinavai apie Lietuvą žino daugiau,
čia turi verslo ar kultūros interesų. Verslininkų nuomonę apie Lietuvą
formuoja labai konkretūs žmonės, su kuriais užsienio verslininkai
susitinka, o ne kokios abstrakčios idėjos. Todėl vien Vyriausybė
nepakeis šalies įvaizdžio, - jį formuoja piliečiai. Ir gerų poslinkių
jau dabar yra, nes Lietuvos jaunimas plačių pažiūrų, išsilavinęs,
todėl daro gerą įspūdį. Deja, kai Lietuvos kriminalas siautėja po
Europą, tai, savo ruožtu, tą įvaizdį gadina.
Kokie esame, tokius mus ir mato.
Todėl visos įvaizdžio gerinimo programos tėra fikcija ir išmonė
arba būdas užsidirbti. Kita vertus, valstybės institucijos privalo
atlikti savo darbą. 1996-2000 m. Užsienio reikalų ministerija skyrė
lėšų specialioms programoms, tad dirbome: užpirkdavome laikraščių
puslapius, kvietėme žurnalistus, mokslo specialistus, verslininkus.
Manau, kad ir dabar Vyriausybė užsiima savotiška propaganda.
Minėjote, kad Lietuva taps lygiaverte
NATO ir ES nare. Tačiau šiuo metu Lietuva yra atsidūrusi kiek nepalankiame
jai geopolitiniame kontekste: ji priskiriama Naujajai Europai,
kuri aiškiai skiriama nuo elitinės Senosios Europos. Ar tikrai
Lietuva bus lygiavertė narė ES?
Tikrai taip. Galime sakyti, kad
įstojimas nepanaikina ūkio atsilikimo. Tačiau narystė turės jam
palankios įtakos, nes būdami ES nariai galėsime lengviau vytis ES
vidurkį. Iš principo būdami šio klubo nariai, mes jau gauname tam
tikrą pažymį.
Ar gavusi gerą pažymį Lietuva
ne per anksti nusiramino?
Šiuo metu visi susirūpino svarstyti
klausimą, kad įstojus ES ir į NATO nebebus užsienio politikoje ką
veikti. Bet neteisinga manyti, kad mes įplaukėme į kažkokį ramų
ES užutekį. Mes ką tik praplaukėme audringą jūrą ir įplaukėme į
labai sudėtingą salyną, kur yra ir Bermudų trikampis, yra gražios
poilsiui skirtos salos, yra ir rifai, kurie gali sudaužyti laivą.
Čia baigiasi integracija ir pasideda navigacija tarp daugelio interesų,
kuri yra labai sudėtinga. Ji jau prasidėjo, nes tie balsai, kuriuos
mes turime ES Ministrų Taryboje, staiga visiems tapo svarbūs.
Lietuvos geopolitinė padėtis nesikeičia, reikia tik dar daugiau
išmanymo. Keičiasi užsienio politikos uždaviniai, kurie tampa kasdieniški,
bet išlieka labai svarbūs, o jų pasekmės po dešimties metų mus gali
nublokšti į Europos užkampį politine ir ekonomine prasme, o galime
likti iniciatyvia pagal savo matmenis ir pajėgumą valstybe.
Ar šiuo metu vykstantys pasikeitimai
vidaus politikoje nerodo, kad mes iššvaistėme Sąjūdžio laikais demonstruotą
pilietinę kultūrą ir pilietinį sutelktumą?
Ne, tikrai neiššvaistėme. Aš manau,
kad pilietinė kultūra kartais klaidingai interpretuojama ir dėl
jos graudenama. Tai, ką parodė Sąjūdis, buvo tautos pilietinės kultūros
potencija. Ta potencija buvo išugdyta per visą tautos istoriją.
Dabar tikimasi, kad ta pilietinė kultūra įgaus konkrečias formas:
Vakarų demokratijos mechanizmai, įstatymdavystės, ūkinio bendravimo
tradicijos, laisvos rinkos įtvirtinimas. Tačiau nuo to Lietuva buvo
atskirta pusšimtį metų. Čia vyko komunistinis socialinis eksperimentas,
kuris bankrutavo labai greitai, ir Lietuva patyrė tik stagnacines
komunizmo formas. Tai žalojo visuomenę, nes paliko ją be tos pilietinės
kultūros, išreikštos konkrečiais institutais. Todėl jiems atkurti
reikia laiko.
Kas dabar vyksta Lietuvoje ir ką
mes matome tai socialinė diferenciacija. Jeigu Lietuvoje esama
socialinės neteisybės, tai viena yra šį faktą konstatuoti, ir kita
-ieškoti kaltų. Galima sakyti, kad socialinė neteisybė mūsų šalyje
atsirado natūraliai, neišvengiamai. Juk po penkiasdešimties metų
komunistų eksperimentų staiga įpulti į rinkos ekonomiką yra labai
sunku. Mūsų ekonomika iš pradžių buvo išplaukusi, nebuvo aišku,
kiek ir kokie įstatymai galioja. Aišku, atsirado žmonių, kurie tokiomis
sąlygomis pralobo. Tačiau tai nėra vien tik Lietuvos visuomenės
trūkumas. Amerikiečiai galėtų papasakoti, kas vyko jų šalyje Didžiosios
krizės metais prieš Antrąjį pasaulinį karą, kas lobo prohibicijos
laikais.
Lietuva šiuos nemalonius procesus
galbūt patyrė didesniu mastu, nes per mūsų galvas buvo vagiama iš
Rusijos fabrikų, per mūsų teritoriją vyko metalo tranzitas ir įvairiausių
kitokių gėrybių pardavimas.
Tokia buvo realybė. Patekome tarp
dviejų girnų. Ir jokia valdžia čia nelabai ką būtų pakeitusi. Suprantama,
reikia galvoti ir analizuoti, ką galima buvo padaryti geriau. Tačiau
pasižiūrėjus į kitas valstybes, aišku, kad visos tą patį patyrė.
Vienokia valdžia buvo Lenkijoje, kitokia Bulgarijoje, dar kitokia
Rumunijoje, Vengrijoje ar Gruzijoje. Tačiau nė viena iš šių valstybių
neišvengė socialinės diferenciacijos.
Tai, kas vyksta Lietuvoje, tai pirmiausia
socialinė problema. Ją būtina spręsti, bet tam reikia laiko. Sprendimą,
tikiuosi, palengvins valstybės ūkio kilimas. Kitas dalykas, kai
šia socialine nelygybe kas nors naudojasi. Visuomenės neapykanta
ir nepasitenkinimu visada naudojosi radikalios, marginalinės jėgos.
Tą darė ir Hitleris. Tikiu, kad Lietuvoje nepasitenkinimas socialine
nelygybe dar nėra toks, kad sukeltų tokią revoliuciją, kokia buvo
Rusijoje 1917 m., tačiau marginalinės politinės jėgos visuomet pasinaudos
esama situacija.
Tokiu atveju kitos santūrios,
solidžios politinės jėgos turėtų laikytis visiško pasninko populizmo
atžvilgiu, visiško susilaikymo nuo bet kokio populizmo, kad būtų
galima išryškinti radikalias politines jėgas. Jeigu to pavyktų pasiekti,
tai nebereikėtų bijoti Lietuvos susiskaldymo, nes reikia tikėtis,
kad santūrias politines jėgas remiančių piliečių yra dauguma. Jeigu
populizmu, bijodamos prarasti rinkėjus, pradeda naudotis ir solidžios
politinės jėgos, tai atsiranda sumaištis, nebeaišku, kas yra kas,
ir nepasitenkinimas tik gilėja.
Ar socialinis spaudimas, valstybės
patekimas į populizmo girnas nekenkia mūsų šalies įvaizdžiui, kokį
jau turėjome susikūrę?
Jeigu reikia gydyti ligonį, tai
nėra blogai jį aprengti gražia pižama, tačiau ligoniui labiau reikia
vaistų, o ne gražios pižamos. Todėl kalbėti apie įvaizdį susiklosčius
dabartinei situacijai visiškai netinka. Jeigu rimtai kalbame apie
valstybės vidaus problemas, tai jas reikia spręsti, o ne rūpintis,
kaip mes dabar atrodome.
Ir jeigu mes sprendžiame vidaus
problemas, tai mus supranta kiekvienas amerikietis ar prancūzas,
lenkas ar bulgaras, nes visi yra susidūrę su tamsiąja ekonomikos
puse. Niekas nenustemba, kad Lietuva serga šia liga, nes visi yra
ja persirgę viena ar kita forma. Visi žiūri, kaip ligonis sveiksta,
o tada jau daro išvadas. Tik pamatę rezultatus visi vienaip ar kitaip
toliau su mumis bendraus.
Dabartinė politinė krizė tėra tik
epizodas. Jo reikšmė Lietuvos įvaizdžiui priklausys nuo to, kaip
jis pasibaigs, o ne nuo to, kaip jis atrodo dabar. Tai yra Lietuvos
reikalas, visi tą gerbia ir supranta. Jeigu Lietuvos Prezidentas
negali į vieną ar kitą šalį važiuoti, tai nėra joks įvykis, keičiantis
mūsų įvaizdžio kontekstą.
Tiesiog šį epizodą reikia išgyventi?
Ne, jį reikia išspręsti. Lietuvos
siekiams tapti regiono lydere pats politinės krizės sprendimas nekenkia,
nepaisant to, kas mitinguotų prie Seimo. Tokie dalykai yra praeinantys,
tačiau jeigu jie įtvirtins kokias nors ilgalaikes tendencijas ir
padarinius, tada ir analizuosime. Tik nuo politinės krizės sprendimo
rezultatų priklausys kaip su mumis kalbės. Kol kas visi užsienio
politikos uždaviniai išlieka nepakitę.
Kalbino Jovita Pranevičiūtė
© 2003"XXI amžius" |