Šalies įvaizdį formuoja jos piliečiai

Pastaruoju metu Lietuvoje susiklosčiusią situaciją jau ne vienas politikas bei visuomenės veikėjas palygino su Sausio 13-ąja. Pirmiausia – kalbėdami apie grėsmes mūsų valstybingumui. Bet ne mažiau svarbus ir kitas šių ir anų, daugiau nei dešimtmečio senumo dienų panašumas: tauta vėl išėjo į gatves. Vyksta vienas už kitą gausesni ir triukšmingesni mitingai, šturmuojama tai Daukanto aikštė, tai Seimo rūmai.

Prieš trylika metų mūsų tautos pilietinė iniciatyva atkreipė Vakarų valstybių dėmesį ir sulaukė jų palaikymo. Kokią reakciją Vakaruose mūsų tautos viešai reiškiamos nuotaikos kelia dabar? Ar pasikeitėme mes patys, ar pasikeitė požiūris į mus? Apie tai – pokalbis su Kovo 11-osios Akto signataru, pirmosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu.

Sena žaizda – visai ne barikada

Prezidentinio skandalo tema – keli „Atodangų“ klausimai prof. Vytautui Landsbergiui.

Savo pareiškimuose jau įsisiūbavus prezidentiniam skandalui - ir iki jo - ne kartą akcentavote grėsmes iš Rytų. Ar, Jūsų nuomone, šios grėsmės turi tendenciją augti, ar pastaruoju metu jos keičia savo formą, kad tapo labiau matomos? Ar iš tiesų mes patys tampame akylesni?

Galite neabejoti, Rusijos slaptosios tarnybos, kurios dabar yra valdančioji partija, labai myli nepriklausomą Lietuvą. Jos kupinos gerų jausmų ir už „sugriautą“ Sovietų sąjungą, ir tebeturi „deržavos“ tikslų. O jau esame finišo tiesiojoje – į laisvę (nuo baimės). Tad ir neištvėrė, paėjo banga: arba per pačius užvaldyti mūsų šalį (jei bijotume „skandalo“), arba sukompromituoti. Gal paskubėjo, gal „užsirovė“ ant kelių lietuvių drąsos, užtat dabar toks pasiutimas. Ir totalinis protų jaukimas („gal dar atsilošim?), ir vieno asmens tragiškas pajungimas.

Anapus dešinės ir kairės

Regis, jau tapo įprasta ir savaime suprantama aiškinti įvairius Lietuvos politinio gyvenimo nuokrypius mūsų demokratijos “jaunumu” ir “nebrandumu”. Kone visų politinių prisikiaulinimų akivaizdoje mėgstame teisintis neturį demokratinės patirties ir tradicijų. Sakome, kad jos atsiras tik po 20 arba net 50 metų. Iki to laiko lyg ir esame politiškai nepakaltinami.

Tokia mąstysena kaipmat prabunda ir aplimpa apologetiniais samprotavimais, kai tik Lietuvos politinės partijos ima teisinti savo dienas ir darbus. Jei joms prikišamas ideologijos neturėjimas, jų atstovai išaiškina, kad visuomenei neįdomios politinės minties įmantrybės. Jei kritikuojamos jų programos, partiečiai tik numoja ranka: programų juk beveik niekas neskaito. Jei atkreipiamas dėmesys į politinį nenuoseklumą ir blaškymąsi, pasigirsta postringavimai apie realizmą ir pragmatizmą. Kad partiečiai buriami aplink populiarius asmenis, o ne idėjiniu pagrindu, teisinama susiklosčiusiomis aplinkybėmis: esą nieko nepadarysi, tokia yra mūsų tikrovė.

Lietuviškos Kalėdos po „Paksogeito“ žvaigžde

Lietuva vėl pateko į pasaulio žiniasklaidos akiratį, kaip neužmirštamais 1990-1991 metais. Šį kartą demonstruojame nepaprastai brandžią demokratiją: rengiame apkaltą prezidentui. Džiaugtis dėl to reikia ar liūdėti?

Jeigu žūtbūt savo posto besilaikančiam Prezidentui pavyks kaktomis sudaužti dvi Lietuvas (kurios, beje, visai ne šiandien atsirado ir ne R.Paksas jas sukūrė), džiaugsmo iš to tikrai neturėsime, nors triukšmo ir “reklamos” Lietuvai pasaulyje dar daugiau nei iki šiol. Betgali atsitikti ir taip, kad mūsų prieškalėdinį spektaklį žiūrės ir demokratijos iš jo mokysis tik tie, kas netingi, tačiau ne tie, kuriems tos pamokos labiausiai reikėtų. O reikėtų tokios demokratijos pamokos pirmiausiai prezidentui R.Paksui, jo komandai, tiems, kurie rinko R.Paksą į prezidento postą, ir tiems, kurie už tokį pasirinkimą ūdija ir plūsta R.Pakso elektoratą kaip beįmanydami – žodžiu, visai Lietuvai, o ne ją stebinčiam pasauliui.

Dėl Pakso - ryžtingai, bet išmintingai

Prieš porą savaičių vienas kaunietis Internete rašė apie Prezidentūros skandalą: ”Mes niekada nepasiduosime gindami mūsų prezidentą ir mūsų, tikrų lietuvių, garbę. Tik patys piliečiai gali išspręsti šią sufabrikuotą iš užjūrių atėjusią šmeižto kampaniją”.

Kalbant apie Pakso aplinką, tai visaip galėjo būti. Aukšto išsilavinimo ir plataus patyrimo KGB specialistai, dažnai sėkmingai dirbę ne vienoje valstybėje, šiandien tikrai nėra bedarbiai Maskvoje. Jei tartume, kad dabartinės akcijos tikslas buvo anaiptol ne Pakso likimas, o Lietuvos gero vardo suniekinimas, tai daug kas paaiškėja. Pavyzdžiui tai, kodėl toks gudrus žmogus kaip Borisovas galėjo palikti tiek jį bei R.Paksą diskredituojančios medžiagos savo stalčiuose. Taip pat tampa aiškiau, kodėl ALMAX specialistai, vietoje to, kad sėdėtų Maskvoje, atvyko “slapta” į Lietuvą, kad “netyčia” sulaikyti to paties Borisovo namuose, visam pasauliui galėtų liudyti apie pasirengimus būsimiems, o ne tik praėjusiems rinkimams. Kartu įrodydami, kad Lietuva nėra patikima partnerė tiek ES, tiek ir NATO. Dar blogiau - išryškindami Maskvos įtakos galimybes Lietuvoje ir pasaulio akyse padarydami ją kone Kremliaus vasalu.

A.Katkevičiaus mitokūra
prezidentinio skandalo fone

Stebint pastarojo meto prezidentinio skandalo peripetijas, neapleidžia klaidinantis jausmas, kad šio skandalo pagrindiniai herojai - Prezidentas ir jo aplinka nelabai suvokia, į kokią situaciją pateko. Prezidentas vos ne kasdien savo susitikimų su provincija metu pasako ką nors tokio, nuo ko kitą dieną vienaip ar kitaip mėgina išsižegnoti. Neatsilieka ir patarėjai. Štai vienas iš Prezidento komandos favoritų Gintaras Šurkus nei iš šio, nei iš to visai Lietuvai ir likusiam pasauliui paskelbia apie Prezidento asmeniui gręsiantį pavojų. Gal toks elgesys ir atleistinas mažo miestelio seniūnui, - visi savi, supras, jei koks juokelis bus pro šoną. Valstybės vadovui ar jo patarėjams kone kasdienis neatsakingas svaidymasis žodžiais mažų mažiausiai nedera.

Lietuviška spauda išeivijoje
dar neprarado savo reikšmės (2)

Iki šiol kalbėjome apie lietuviškus laikraščius, dabar plačiau pakalbėkime apie Amerikos lietuvių leidžiamus žurnalus.

Žurnalų yra išlikę labai nedaug. Daugiau kaip 40 metų ėjo ,,Laiškai lietuviams“. Leido tėvai jėzuitai. Atsakingasis redaktorius, širdis ir siela buvo kun. Juozas Vaišnys. Žurnalas buvo uždarytas. Dabar kartkartėmis pasirodo ,,Laiškai bičiuliams“, irgi jėzuitų, bet tai nei šis, nei tas, kaip ir dabartinis ,,Darbininkas“.

Pagrindinis kultūrinis žurnalas buvo ,,Aidai“ (atgavus nepriklausomybę jis buvo perduotas į Lietuvą ir dabar ten eina ,,Naujasis židinys-Aidai“ pavidalu. Red.). Dar - ,,Karys“. Tai buvo iš Lietuvos atsivežtas žurnalas. Ilgainiui jis vėl grįžo į Lietuvą. Čia jo redaktorius buvo Balys Raugas.