Sena žaizda visai ne barikada
Prezidentinio skandalo tema
keli Atodangų klausimai prof. Vytautui Landsbergiui.
Savo pareiškimuose jau įsisiūbavus
prezidentiniam skandalui - ir iki jo - ne kartą akcentavote grėsmes
iš Rytų. Ar, Jūsų nuomone, šios grėsmės turi tendenciją augti, ar
pastaruoju metu jos keičia savo formą, kad tapo labiau matomos?
Ar iš tiesų mes patys tampame akylesni?
Galite neabejoti, Rusijos slaptosios
tarnybos, kurios dabar yra valdančioji partija, labai myli nepriklausomą
Lietuvą. Jos kupinos gerų jausmų ir už sugriautą Sovietų sąjungą,
ir tebeturi deržavos tikslų. O jau esame finišo tiesiojoje į
laisvę (nuo baimės). Tad ir neištvėrė, paėjo banga: arba per pačius
užvaldyti mūsų šalį (jei bijotume skandalo), arba sukompromituoti.
Gal paskubėjo, gal užsirovė ant kelių lietuvių drąsos, užtat dabar
toks pasiutimas. Ir totalinis protų jaukimas (gal dar atsilošim?),
ir vieno asmens tragiškas pajungimas.
Iki pastarųjų Prezidento rinkimų
daug kas šaipėsi iš rusofobiškų nuotaikų. Ar dabar mūsų visuomenei
ir politikai negresia kitas kraštutinumas?
Tegul tik visuomenė nors kiek pabunda.
Pabudo juk Sausio 13-ąją, net rusai ir lenkai. Suvokė juk tada,
kas kur veda ar tempia.
Ar artėjanti Prezidento apkalta
kenkia valstybės įvaizdžiui, ar yra dar vienas įrodymas, kad jau
esame demokratiška valstybė?
Šalies įvaizdžiui labai pakenkė
ir toliau kenkia tai, kas buvo daroma prezidentūroje ir paties Prezidento.
Tad apkalta jau pasekmė ir neišvengiamas nemalonumas. Tik nereikia
statyti vežimo priešais arklį. Seimo veikla taiso tarptautinį šalies
įvaizdį, ne atvirkščiai. Prezidentas, jei galvotų ne apie savo unorą,
galėtų padėti Lietuvai to nemalonumo išvengti.
Ar nemanote, kad dabartinis prezidentinis
skandalas atskleidė ne tik grėsmę iš Rytų, bet ir mūsų valstybės,
visuomenės viduje užprogramuotas grėsmes? Ar sutinkate su nuomone,
kad žmonės, Sausio 13-ąją palyginti vieningai gynę Lietuvos valstybingumą,
šiandien atsidūrė priešingose barikadų pusėse? Kas, Jūsų nuomone,
lėmė tokį pasidalinimą ar padalinimą į dvi Lietuvas?
Lietuva nuo sovietmečio dvejopa:
ir ta prisitaikiusi, nelyginant koks tarnas, pataikauti, sukčiauti,
nusižeminti, prašyti ir laukti, ką Maskvos arba Kėdainių ponas duos,
ir ta norinti būti garbinga laisvėje, dirbti sau ir savo vaikams,
kurti sąžiningus žmonių santykius. Tai ne padalinimas, arba jis
radosi labai seniai ir palaipsniui. O sena žaizda visai ne barikada.
Svarbu, kas iš to ką daro, ar gydo, ar aštrina.
© 2003"XXI amžius" |