Anapus dešinės ir kairės

Regis, jau tapo įprasta ir savaime suprantama aiškinti įvairius Lietuvos politinio gyvenimo nuokrypius mūsų demokratijos “jaunumu” ir “nebrandumu”. Kone visų politinių prisikiaulinimų akivaizdoje mėgstame teisintis neturį demokratinės patirties ir tradicijų. Sakome, kad jos atsiras tik po 20 arba net 50 metų. Iki to laiko lyg ir esame politiškai nepakaltinami.

Tokia mąstysena kaipmat prabunda ir aplimpa apologetiniais samprotavimais, kai tik Lietuvos politinės partijos ima teisinti savo dienas ir darbus. Jei joms prikišamas ideologijos neturėjimas, jų atstovai išaiškina, kad visuomenei neįdomios politinės minties įmantrybės. Jei kritikuojamos jų programos, partiečiai tik numoja ranka: programų juk beveik niekas neskaito. Jei atkreipiamas dėmesys į politinį nenuoseklumą ir blaškymąsi, pasigirsta postringavimai apie realizmą ir pragmatizmą. Kad partiečiai buriami aplink populiarius asmenis, o ne idėjiniu pagrindu, teisinama susiklosčiusiomis aplinkybėmis: esą nieko nepadarysi, tokia yra mūsų tikrovė.

Kad ir kaip vertintume šias tikras arba tariamas aplinkybes, dėl jų natūraliai kyla esminis klausimas – ar kalbamos aplinkybės bent kiek keičiasi ir jei taip, tai kurlink ir kodėl? Ko gero, galėtume rasti daugiau nei vieną ar du reikšmingus veiksnius, kurie daro įtaką dabartinei partijų raidai ir visuomenės politinei brandai. Atsižvelgę į juos ir įvertinę šiandien vyraujančias tendencijas, turime pagrindo su keliomis išlygomis daryti lakonišką apibendrinimą: Lietuva išgyvena “naujosios politikos” erą. Šios išvados, žinoma, nederėtų absoliutinti, tačiau ji padeda atsakyti į minėtą esminį klausimą.

Du pirmieji valstybės asmenys - Prezidentas ir Seimo pirmininkas yra buvę Prezidento Valdo Adamkaus prieš beveik ketverius metus laiminto “naujosios politikos” bloko lyderiai. Dvi pagrindinės “naujosios politikos” partijos – socialliberalai ir liberalcentristai - šiandien gausiai atstovaujamos tiek valdžioje, tiek parlamentinėje opozicijoje. Šiuo metu populiariausios Lietuvoje Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas – spalvinga vienos iš “naujosios politikos” frakcijų į Seimą įsodinta politinė figūra. Prieš metus vykusiuose Prezidento rinkimuose daugiausiai balsų gavo trys “naujosios politikos” įkūrėjai: V. Adamkus, Rolandas Paksas ir Artūras Paulauskas. Šie pavyzdžiai pakankamai iškalbingi.

Tačiau “naujosios politikos” įsigalėjimas yra ne tik partinis ar institucinis, bet ir idėjinis bei kultūrinis reiškinys. Kaip tik šia – idėjų ir politinės kultūros prasme jis iš esmės ir kryptingai veikia Lietuvos politinę tikrovę bei nemenka dalimi formuoja įžvelgiamą politinės raidos perspektyvą.

Pirmieji “naujosios politikos” idėjiniai požymiai ėmė rastis dar praėjusiame dešimtmetyje, kai valdžią laimėjusi kairioji LDDP gerokai pasislinko į dešinę, o ją pakeitusi dešinioji Tėvynės sąjunga taip pat akivaizdžiai nudreifavo į kairę. Iš esmės, jos abi ėmė skelbtis ir veikti kaip dviejų politinio “centro” pusrutulių atstovės. “Kairumo” ir “dešinumo” sąvokos to meto politinės praktikos dėka buvo smarkiai sujauktos ir išdildytos: visi tapo daugiau ar mažiau centristai.

Kartu su šiuo procesu buvo sąmoningai atsisakoma ideologinės politikos kaip tokios. Supratimas apie kairiosios politikos prioritetus bei vertybes tolydžio virto deficitu net ir tarp pačių kairiųjų. Principingumo ir idėjinės atsakomybės stygius tarp jų ryškėjo kad ir tokiu pavaizdžiu atveju, kaip profesoriaus Bronislovo Genzelio pasitraukimas iš LDDP dėl jos atstovų makabriško elgesio valdžioje. O juk B.Genzelis – vienas nedaugelio kairiųjų pažiūrų Lietuvos intelektualų, kurių pažiūras ir argumentus buvo galima gerbti dėl viešai sakomų ir spausdinamų tekstų, ne tik dėl balso Seime.

Idėjinių nuostatų nelabai paisė ir valdžią 1996-aisiais metais perėmę konservatoriai. Aplink tuometinį premjerą susibūrusiems šios partijos aktyvistams konservatizmas, regis, rūpėjo tiek pat arba dar mažiau, nei jų pirmtakams LDDP vyriausybėje. Vienintelė ideologija, kurią nuosekliai išpažino Gedimino Vagnoriaus aplinka, buvo ne partijos pavadinime įrašytas konservatizmas, o savanaudiškumu dvelkiantis pragmatizmas. Tuometinė Tėvynės sąjunga įnešė dosnų indėlį į bendrą ideologijų diskreditavimo katilą, kuriame dvi kalbamos partijos per praėjusį dešimtmetį privirė iki šiol neišsrėbtos košės.

Kai 2000 metų pradžioje Prezidentas V.Adamkus laimino “naujosios politikos” bloką, ta dirva, kurioje suvešėjo dabartinės neideologinės politikos atmainos, buvo jau deramai išpurenta ir parengta. Kadangi kairės ir dešinės perskyra iki to laiko išbluko, o visos partijos susigrūdo į “centrą”, centrizmas liovėsi buvęs politinė alternatyva: prireikė “naujosios politikos”. Jos naujumo žymė – radikalus ankstesnių tendencijų įgyvendinimas: partijos kaip idėjinių bendraminčių sampratos išgujimas į paraštes ir populiaraus lyderio bei laikinos interesų jungties, kaip pakankamo partijos pagrindo, iškėlimas.

Per 2000-ųjų metų Seimo rinkimus nugalėjo ne liberalizmo ar socialliberalizmo idėjos, bet partijų lyderiai. Vienas jų, vėliau tapęs Prezidentu, bene ryškiausiai ir nuosekliausiai įkūnijo neideologinius – eklektiškus ir lanksčius “naujosios politikos” pagrindus. Jokiai politinei ideologijai net simboliškai neatstovaujančios V.Uspaskicho partijos įsisteigimas ir šuolis į populiarumo viršūnę – galutinis akcentas, reiškiantis, kad normalią, pažiūromis ir idėjomis grįstą politiką stumia į užribius “naujoji” arba “naujausioji”.

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos visuomenėje ryškėja pasidalijimas į dvi politines stovyklas, iš dalies atitinkantis “dviejų Lietuvų” skyrimą. Vienoje barikadų pusėje atsiduria vadinamosios “tradicinės” partijos, tarp kurių patenka ir nelabai tradiciniai socialliberalai, o kitoje pusėje įsitvirtina agresyviausios “naujosios politikos” atžalos – R.Paksui ištikimi liberalai demokratai ir V.Uspaskicho šalininkai. Ši priešprieša dar labiau žlugdo ir taip sumenkusias normalios, ideologijomis grįstos politikos galimybes. Ji yra anapus idėjinių ginčų, anapus dešinės ir kairės, o dėl kuriamos socialinės įtampos ji prilygtų kone šaltajam pilietiniam karui.

Viešojoje erdvėje po prezidento rinkimų ir Darbo partijos įkūrimo prabilta apie atsirandančią bei gilėjančią padorios ir nepadorios politikos perskyrą. Šią įžvalgą paprastai lydi gana pagrįsta ir logiška išvada, jog padoriai, tradicinei politikai atstovaujančios politinės jėgos turi vienytis ir “pamiršti ideologinius skirtumus”. Iš pirmo žvilgsnio tai lyg ir vertas pritarimo samprotavimas, tačiau reikia aiškiai matyti problemą, kuri glūdi šiame “padorios vienybės” vaizdinyje.

Pirmiausia tenka kritiškai pripažinti, kad valdžioje buvusioms partijoms nelengva grįsti pretenzijas į atstovavimą politiniam padorumui. Šiuo atžvilgiu svarbu ne tik tai, kad minėtas pretenzijas įnirtingai traiškys tradicinėms partijoms oponuojantys populistai, bet ir tai, kad padorumo tų partijų vykdytoje politikoje būta anaiptol ne taip daug, kaip norėtųsi.

Kita vertus, “padoriųjų vienybė” atimtų iš tradicinių partijų vieną svarbiausių jų argumentų – tai, kad jos atstovauja aiškioms vakarietiškoms ideologijoms. Kai liberalai kalba apie galimą koaliciją su socialdemokratais, o tradicinės partijos raginamos vienybės vardan pamiršti ideologinius kairės ir dešinės skirtumus, tampa apskritai nebeaišku, kuo tradicinė politika skirsis nuo “naujosios”, o ideologinės partijos – nuo populistinių. Juo labiau, kad tradicinių partijų nereikia raginti pamiršti ideologijas – jos ir neragintos dažnai jas pamiršdavo.

Taigi idėjomis grindžiamos politikos perspektyvos Lietuvoje atrodo labai miglotos. Artėjantys Seimo rinkimai gali primesti bėdiną pasirinkimą tarp didesnės ir mažesnės blogybės tiems, kurie mano, jog partijos turi vadovautis ideologijomis, o ne vien interesais. Tokį pasirinkimą galima lyginti su dviem pretendentais į mokymo įstaigos direktoriaus pareigas, kai apie tuos pretendentus žinomi tik du dalykai: vienas jų turi aukštąjį išsilavinimą, kitas – pradinį. Aišku, kad pastarasis variantas blogesnis, bet ir pirmasis gali būti ne kažin koks.

Vladimiras LAUČIUS
Eltos politikos naujienų redaktorius

© 2003"XXI amžius"