Lietuviškos Kalėdos po Paksogeito
žvaigžde
Lietuva vėl pateko į pasaulio žiniasklaidos
akiratį, kaip neužmirštamais 1990-1991 metais. Šį kartą demonstruojame
nepaprastai brandžią demokratiją: rengiame apkaltą prezidentui.
Džiaugtis dėl to reikia ar liūdėti?
Jeigu žūtbūt savo posto besilaikančiam
Prezidentui pavyks kaktomis sudaužti dvi Lietuvas (kurios, beje,
visai ne šiandien atsirado ir ne R.Paksas jas sukūrė), džiaugsmo
iš to tikrai neturėsime, nors triukšmo ir reklamos Lietuvai pasaulyje
dar daugiau nei iki šiol. Betgali atsitikti ir taip, kad mūsų prieškalėdinį
spektaklį žiūrės ir demokratijos iš jo mokysis tik tie, kas netingi,
tačiau ne tie, kuriems tos pamokos labiausiai reikėtų. O reikėtų
tokios demokratijos pamokos pirmiausiai prezidentui R.Paksui, jo
komandai, tiems, kurie rinko R.Paksą į prezidento postą, ir tiems,
kurie už tokį pasirinkimą ūdija ir plūsta R.Pakso elektoratą kaip
beįmanydami žodžiu, visai Lietuvai, o ne ją stebinčiam pasauliui.
Demokratiniais principais besivadovaujančioje
(o ne vien juos deklaruojančioje) valstybėje kiekvieni rinkimai
tampa tam tikru egzaminu, kurio metu paaiškėja, kaip kandidatai
ir elektoratas įsisavino pagrindinį valstybės įstatymą Konstituciją,
nes būtent Konstitucija apibrėžia kiekvienos valdžios institucijos
galias, teises, pareigas ir atsakomybes. Ir būtent Konstitucija
privalo vadovautis kandidatai, tiek siekdami Prezidento ar Seimo
nario posto, tiek jį pasiekę.
Rodos, nieko čia sudėtinga. Tačiau
kaip mokykloje, taip ir politikoje mokosi bei egzaminus vieni laiko
geriau, kiti blogiau, o kai kas ir visai neišlaiko. Tretieji po
Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo Prezidento rinkimai
parodė, jog per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį demokratinio
švietimo reforma arba nevyko visai, arba ji buvo sužlugdyta pačioje
užuomazgoje. Kai kuriems kandidatams į prezidentus pagal esamą Konstituciją
sukirptas prezidento frakas atrodė esąs per ankštas, ir jie, kaip,
pvz., broliai A. ir V.Matulevičiai, atvirai žadėjo siekti prezidento
galių išplėtimo. Kiti, kaip R.Paksas, per daug nesigilindami į Konstituciją,
žadėjo rinkėjams daug tokių dalykų, kurie visai neįeina į prezidento
kompetenciją bei teises. Tačiau dauguma rinkėjų kaip tik ir troško
išsirinkti ne valstybę reprezentuojantį pareigūną, o kolūkio pirmininką
ar tiesiog ūkvedį, kuris ir mokyklos prakiurusiu stogu pasirūpintų,
ir kiemus bei butus siaubiančius vagis išgaudytų, ir suįžūlėjusius
valdininkus sutramdytų, ir pensininko žilą putrą pienu pabaltintų,
sviestu pagardintų
Tad ir išsirinko tą, kuris jiems atrodė panašiausias
į tokį ūkvedį ar į kietą partijos sekretorių, netolimoje praeityje
dirigavusį visam rajono gyvenimui. O kai dabar tokiems rinkėjams
imi aiškinti Konstitucijos nužymėtas prezidento teises, jie pasipiktina:
Tai kam mums iš viso reikia tokio prezidento, kuris tegali tik
medalius kabinėti ir po užsienius važinėti? Tik pinigus be reikalo
kišame jam ir jo patarėjams
Tai į ką dabar mesti akmenį? Į tuos,
kurie norėjo, kad prezidentas dirbtų ne savo darbą, ar į tuos, kurie
žadėjo visai ne prezidentinius darbus dirbti?
Kai kas, atrodo, norėtų prie gėdos
stulpo prikalti ir vienus, ir kitus. Tačiau tokia lygiava būtų priimtina
nebent brandaus socializmo auklėtiniams ar labai ant nepaklusnių
ir tamsuoliškų masių supykusiam elitui. Bet juk net patį galingiausią
dievą Jupiterį senovės romėnai mokė: Jupiteri, tu pyksti? Vadinasi,
tu neteisus.
Atsigręžę į neilgą nepriklausomos
Lietuvos istoriją, nesunkiai pastebėsime, jog Lietuvos valdžia nusivylusius
ir gyvenimo sunkumų iškamuotus rinkėjus R.Pakso pergalei užaugino
ir išpuoselėjo absoliučiai visos iki šiol valdžiusios vyriausybės,
visi parlamentai, visos partijos, ilgiau ar trumpiau buvusios valdžioje.
Ką tuo metu veikė elitu pasivadinusi Lietuvos visuomenės grietinėlė?
Tylėjo ar droviai kikeno į kumštį, kai tautai ir rinkėjams melavo
dauguma ir iki R.Pakso buvusių valdančiųjų (gal ne visi, bet, kaip
dabar madinga sakyti, pakankamai daug jų ir pakankamai dažnai),
kai atlyginimai teisėjams, ministrams ir jų padėjėjams, departamentų
direktoriams bei Seimo nariams buvo keliami ne po penkis ar dvidešimt
litelių, kaip pensininkams ar gaunantiems atlyginimo minimumą, o
šimtais ir tūkstančiais neva tam, kad dorai dirbtų, kad nevogtų
ir kyšių neimtų. Pagal tą logiką išeitų, jog sąžiningiausi mūsų
valstybėje liko pensininkai, invalidai ir tie, kurių darbą valstybė
įvertina pragyvenimo minimumu, nes jie kažkaip verčiasi iš tų grašių
ir, įsivaizduokit, nevagia ir kyšių neima, o tik duoda visiems,
kas nepateptas nedirba
Tačiau elitas to arba nepastebėjo, arba nesiryžo
taip plūsti kolegų iš valdžios elito, kaip dabar jie plūsta R.Pakso
reklama susiviliojusius bėdžius.
Išties, kas gali paaiškinti psichologiją
lietuvių, kurie į ne kartą ir privačiame gyvenime, ir politikoje
melavusį A.Brazauską žiūri su neišsenkančiu krikščionišku atlaidumu?
Gal taip yra todėl, kad pats A.Brazauskas demonstruoja Kalėdų senelio
atlaidumą visiems apsimelavusiems, apsivogusiems, valstybės interesus
supainiojusiems su asmeniškais? Juk ir kilus dabartiniam skandalui
R.Paksą ilgiausiai gynė premjeras ir daug kuo į jį panašus KAM vadovas.
Pastarasis, beje, ir po Seimo laikinosios komisijos išvadų Prezidento
veiksmuose neįžvelgė grėsmės nacionaliniam saugumui, nes jis, įpratęs
saugoti Lietuvą nuo grėsmių iš išorės, atrodo, pamiršo apie vidines
grėsmes, kurias kelia įstatymų ir Konstitucijos nesilaikanti valdžia,
korumpuoti valdžios klerkai, nuperkami ir parduodami valdininkai,
žiniasklaida bei
rinkėjai. Taip, taip, grėsmę valstybės saugumui
kelia ir visuomenė, parsiduodanti už nerealius pažadus, už alaus
skardinę ar labai realius litus, kurių, pavyzdžiui, nestokoja naują
partiją sparčiai buriantis agurkų milijonierius
Tačiau vėl tas
pats klausimas: ar jie visi vienodai kalti dėl keliamų grėsmių?
Jei tryliktus metus einantis vaikas
dar nemoka skaityti ir rašyti kaltas jis ar tie, kurie pagal prigimtinę
teisę ar užimamas pareigas privalėjo pasirūpinti jo raštingumu?
Jei tryliktais Lietuvos Respublikos
gyvavimo metais didžioji Lietuvos rinkėjų dalis puola balsuoti už
kiekvieną, kas pažada jiems geresnį gyvenimą, kas kaltas: ar tie
rinkėjai, kurie, nebepakęsdami lietuviškojo rojaus varianto, bet
dar neišbėgę iš Lietuvos, balsuoja už kiekvieną demagogą, politinį
komediantą ar pinigų maišą, ar tie, kurie, susikūrę geresnį gyvenimą
sau, pamiršo, jog ne jiems vieniems mėlynas Lietuvos dangus?
Bandymas suvokti motyvus, kurie
pastūmė didelę tautos dalį į pažadukų glėbį, anaiptol nereiškia,
kad toks jų pasirinkimas yra pateisintinas ar teisingas. Bet ir
ignoruoti jų negalima, nes pamatėme, kuo toks ignoravimas baigiasi.
Į Lietuvą, kaip ir į visą krikščioniškąjį
pasaulį, atėjo Adventas rimties, apmąstymų, susitaikymo metas.
Ko gero, tai labiausiai Lietuvai reikalinga Dievo dovana, nes būtent
Trijų Karalių žvaigždė gali parodyti "masėms" ir "elitui"
tiesiausią kelią į santarvę ir tarpusavio pagarbą. Kad tik neužsimerktume,
kad neužmirštume atplėšti akių nuo televizorių ekranų ir pakelti
jų į dangų
Sofija MAČERNYTĖ
© 2003"XXI amžius" |