Turėsime išgyventi gilų sukrėtimą,
kad įvertintume demokratijos privalumus
|
Arūnas Poviliūnas
|
Šiandien kalbame apie susipriešinusią
mūsų šalies visuomenę, apie dvi Lietuvas. Ar jos tikrai egzistuoja,
ir jei taip tai kur jų skiriamoji riba? Gal galima ją nustatyti
atliekant sociologinius mūsų visuomenės tyrimus? O gal dviejų Lietuvų
modelis kažkam tiesiog labai patogus ir mums jį bandoma įpiršti?
Apie tai pokalbis su Vilniaus universiteto Sociologijos katedros
vedėju doc. dr. Arūnu Poviliūnu.
Ar iš tiesų šiandien sociologine prasme gyvename
dviejose Lietuvose? Ar visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad mūsų
šalies visuomenė yra pasidalinusi į dvi dalis?
Yra arba viena Lietuva, arba labai daug Lietuvų.
Visi mes skiriamės, ir skiriamės įvairiausiais aspektais. Yra vyrai
ir moterys, vieni yra jauni, kiti pagyvenę. Visuomenę galima suskaidyti
įvairiais kriterijais: turto diferenciacija, miestas kaimas, ir
tokių kriterijų gali būti daugybė. Šiuo atveju aktualu, kas visuomenę
rūšiuoja, kas diktuoja klasifikacijos schemas. Vyksta kova dėl to,
kas klasifikuos pasaulį. Kai mes matome skirtį elitas ir runkeliai,
tai irgi yra tam tikra klasifikacinė schema. Todėl reikia aiškintis
toliau: kas tą klasifikacinę schemą bruka, kas yra jos iniciatorius.
Aš manau, kad tai ne tie, kuriuos tam tikros politinės jėgos vadina
elitu. Jie šito tikrai nedarė. Jeigu pabandytume pažiūrėti, kaip
atsirado vadinamojo runkelio klasifikacija, būtų be galo sunku
atsekti, kas pirmas pasakė, kad tam tikri žmonės yra runkeliai.
Reikia suprasti, kad vyksta rungtynės dėl klasifikavimo schemų ir
kai kurioms politinėms jėgoms ši schema yra labai paranki. Buvo
vienas labai trumpas epizodas per Koridą, kai A. Katkevičius labai
garsiai šaukė: jūs juos pavadinot runkeliais. Jie yra labai suinteresuoti,
kad tie, kuriuos jie vadina elitu, kitus vadintų runkeliais,
nes kuo bus didesnis susipriešinimas, tuo bus paveikesnė jų sukonstruota
klasifikavimo schema.
Ar tai nereiškia, kad mes jau gyvenome susipriešinusioje
dviejų klasių visuomenėje ir dabar vėl prie to grįžtame? Ar ta schema
nėra per daug paprasta?
Tai akivaizdu. Nėra dviejų Lietuvų, yra daugiau
nei 3 mln. skirtingų mikrokosmosų.
Vienas mikrokosmosas ima generuoti tam tikras
klasifikavimo schemas, ir didžioji problema atsiranda tada, jeigu
tas mikrokosmosas nori valdžios ir jam svarbu, kad ir kiti mikrokosmosai
pradėtų save suvokti pagal jo primestą schemą.
Turime labai aiškiai suprasti, kad tam tikri žodžiai,
tam tikri konceptai ir sąvokos gali tapti žmonių savęs identifikavimo
pagrindu. Svarbiausia, kad tie žmonės, kurie vadinami runkeliais,
neturi runkelio identiteto. Ir neduok Dieve, jeigu jis atsiras.
Ar tai nepadeda konstruoti savaime išsipildančią
pranašystę paremiančius visuomenės nuomonės tyrimus?
Taip, runkelių ir elito schemos įvedimas,
o vėliau pagal ją atliekami tyrimai yra klasikinis savaime išsipildančios
pranašystės atvejis. Atlikdamas visuomenės nuomonės tyrimą, kiekvienas
sociologas naudoja tam tikras schemas, pagal kurias formuluojamas
ir klausimynas. Tai yra visuomenės pažinimo įrankis. Kokį įrankį
naudoji, tokį rezultatą ir gauni. Įsivaizduokime feministinę jėgą,
kuri spekuliuoja teiginiu, kad moterys yra pranašesnės nei vyrai.
Viskas vyksta pagal tą patį scenarijų: organizuojama plati kampanija,
stiprūs viešieji ryšiai, atsiranda žmogus, kuris tam skiria daug
pinigų. Atsiranda ir labai daug rėmėjų, tačiau jie atsiranda per
priešpriešą. Dabar mes galime matyti lygiai tą patį, bent jau supriešinimo
potencialas yra.
Tai ar galima atlikti bent kiek objektyvesnį
visuomenės tyrimą? Ar galima išsiaiškinti ne tai, kas yra runkeliai,
o kas elitas, bet kas yra Prezidento R. Pakso rėmėjai, kas yra
Seimo pirmininko ar dešiniųjų partijų rėmėjai?
Suprantama, kad tą mes galime padaryti. Yra žmonės,
kurie balsuoja už tam tikras politines jėgas. Tereikia užduoti klausimą:
už ką jūs balsuotumėte, jeigu dabar vyktų rinkimai?, ir viskas.
Mes galime ir sociologiškai aprašyti tą rėmėją: jam labiau būdingi
vieni bruožai negu kiti. Tačiau reikia turėti omenyje, kad tai nėra
kažkoks tikrovėje egzistuojantis rėmėjas. Tai tėra tik požymis ar
požymiai.
Vadinasi, net ir apibendrinant ne taip smarkiai
schematizuotus tyrimus, nederėtų teigti, kad R. Pakso rėmėjai mažaraščiai?
Jokiu būdu. Aš niekada taip nesakyčiau. Čia yra
didžiausia sociologijos problema. Štai sėdėdami ligoninėje kažkodėl
neinterpretuojame, kokia liga serga kiekvienas praeinantis žmogus,
bet paliekame šį darbą gydytojams. Kalbant apie sociologinius tyrimus,
Lietuvoje žmonėms atrodo, kad užtenka sveiko proto juos interpretuoti.
Bet dabar vyksta kova ne tarp sociologų, bet dėl to, kas primes
visuomenei savo kalbėseną. Kas šiandien budi klasėje, kas yra
labiausiai girdimas, kas diktuoja, sociologiniais terminais kalbant,
diskurso madas. Jeigu didelė visuomenės dalis paklūsta mano pasakojimui,
patiki juo, aš jau galiu diktuoti jai kitas mintis ir tam tikra
prasme valdyti jos sąmonę.
Tai kas šiandien valdo Lietuvos visuomenės sąmonę?
Persipina keli vadinamieji konsorciumai: politikai,
galia, valia, viešieji ryšiai. Jie generuoja tam tikrą diskursą,
jie kaunasi dėl valdžios. Atsiranda priešprieša tarp to, ką galima
pavadinti demokratine ir ne-demokratine gyvensena. Tai galima įrodyti.
R. Pakso teiginys tvarka bus reiškia, kad dabar tvarkos nėra ar
tuo metu, kai jis buvo renkamas, tvarkos nebuvo. Tačiau patys rinkimai,
kuriuose jis buvo išrinktas, pati konstitucinė santvarka ir yra
tvarka. Tokiu būdu Prezidentas, kuris turi tapti visos tos demokratijos
metaforos, demokratinės santvarkos įkaitu, pats sako, kad tvarkos
nėra. Štai kur jo paradoksas. Čia mes matome priešpriešą tarp tų
jėgų, kurios yra nedemokratinės, ir tų, kurios yra demokratinės,
pripažįstančios, kad demokratinė tvarka jau yra.
Ar bandoma daryti tyrimus, kurie atskleistų,
ar Lietuva yra labiau demokratiška, ar nedemokratiška?
Jeigu mes kalbėsime apie teisinę arba istorinę
žmonių sąmonę, tai, deja, čia kyla didelė grėsmė. Tie žmonės, kurie
patikėjo nedemokratiniu naratyvu, yra valdomi. Kaip toje pasakoje
apie Sigutę: klausau tos pasakos, ji yra mano galvoje taigi aš
pats tą pasaką ir seku. Žmonėmis, kurie ta pasaka tiki, galima manipuliuoti.
Tai man kelia didelį nerimą, bet kuo toliau, tuo šiame miške daugiau
medžių.
Koks yra atotrūkis tarp tų, kurie patikėjo ta
pasaka, ir tų, kurie nepatikėjo? Ar dar įmanoma jį įveikti? Ar įmanoma
patikėjusius įtikinti, kad demokratinė tvarka yra?
To grįžimo problema yra labai sudėtinga. Kai žmogus
patiki, tai sunku pakeisti jo nuostatas. Nesvarbu, ką žmogus daro
balsuoja, kažką remia ar dar ką jis save susaisto, įsipareigoja.
Todėl perėjimas iš vienos stovyklos į kitą abejotinas. Dabartinė
politinė situacija yra sunkiai prognozuojama. Aš esu skeptikas.
Manau, kad mes dar turėsime išgyventi gilų sukrėtimą, kad įvertintume
demokratijos privalumus. Seniai žinomos atomizuotos visuomenės telkimo
metodikos: tai darė ir Veimaro respublikoje rinkimus laimėjęs Hitleris,
tai darė ir Rusija, apkaltindama viskuo čečėnus. Jie ieškojo priešų.
Surasti priešai suvienija, tada visuomenė, tie atomai susitelkia
į tokią gaują ar bandą. Bijau, kad mano vadinamoje nedemokratinėje
stovykloje vyksta kaip tik tokie procesai.
Ar ši politinė krizė ar politinis spektaklis
yra didelis sukrėtimas?
Ši krizė labai rimta, nes ji užkliudė giluminius
procesus, kurie dar tūnojo mumyse.. Jeigu tai būtų tik paviršutiniški
procesai, tai visas tas skandalas būtų tarsi vanduo nuo žąsies.
Bet dabar tas vanduo prikibo. Vadinasi, buvo susidariusi tokia teisinės
ar pilietinės sąmonės konfigūracija, kuri čia atpažino sau labai
svarbius dalykus. Visuomenės reakcija į skandalą rodo, kad yra daug
fantomų, daug gaivalų, kurie buvo pajudinti. Dabar tie gaivalai
išlindo.
Ar tame nėra sociologų kaltės? Jie nepastebėjo,
kokie fantomai egzistuoja visuomenės sąmonėje. Nebuvo tų, kurie,
atlikę objektyvius tyrimus, galėjo pasakyti, kad egzistuoja tokios
mąstymo tendencijos.
Taip, aš visiškai prisiimu kaltę. Mes matėme tam
tikras tendencijas. Tyrinėjau jaunimo istorinę sąmonę. Jaunimas
labai išsiskiria praeities romantizavimu, tokios XII a. praeities,
kurios net šaltinių nėra. Tačiau tuo laikotarpiu Lietuvoje nieko
nebuvo, tik pirmieji krikštytojai, kuriuos pasienyje lietuviai pagonys
nužudė. Iš tokios istorinės sąmonės tendencijų nebuvo padarytos
išvados. Savo darbo neatliko ne tik visi socialinių mokslų atstovai,
bet ir politologai, kurie visą laik1 buvo susisaistę su politinėmis
partijomis, todėl nebuvo nepriklausomo politologo balso. Galima
drąsiai pasakyti, kad nebuvo ir tokio sociologo balso. Skandalas
yra tarsi iššūkis mums ir būdas paieškoti savo vietos demokratinėje
visuomenėje prie karaliaus Artūro riterių stalo.
Kalbino
Jovita Pranevičiūtė
© 2004 "XXI amžius"
|