Naujoji Europa yra,
bet ne iš gero gyvenimo
Virgis VALENTINAVIČIUS
žurnalistas
Kritikai tvirtina, jog Amerikos gynybos ministras
Donaldas Rumsfeldas, žinomas pravarde Rummy, ne taip seniai vienu
kirčiu perkirto Europą į dvi dalis Senąją ir Naująją. Kritikai
kaltina ministrą vanagiškumu, reakcingumu ir negrabiu elgesiu jaukiame,
taikingame porceliano kromelyje, kuriuo esanti Europa. Svarbiausia,
kad dramblys Rummy daužo indus visai be reikalo pasidalijimo tarp
senosios ir naujosios Europos tikrovėje nesą, o Amerika dar kartą
parodžiusi savo aroganciją sėdama susiskaldymą bei atstumdama patikrintus
sąjungininkus (senąją Europą) savanaudiškų tikslų vardan.
Žinoma, naujosios Europos parama Irako karui buvo
labai naudinga JAV, susidūrusioms su aršiu Vokietijos, Prancūzijos
ir Rusijos pasipriešinimu. Tačiau jei Amerika skaldo Europą savanaudiškais
sumetimais, kodėl jai taip lengvai pavyksta tą daryti? Kodėl kuo
toliau žengia Europos Sąjungos plėtra, tuo daugiau barnių tarp Sąjungos
senbuvių ir naujokių, ką liudija paskutinis susiplakimas dėl ES
konstitucijos? Matyt, Europos vakarinio ir rytinio galo vienybė
kol kas daugiau geografinė sąvoka, o žmonių gyvenime ir sąmonėje
žemyną tebeskiria praraja.
Pradėkime nuo pinigų. Vadinamoji liaudies išmintis
tvirtina, jog turtingas vargšo nesupranta. Senoji Europa yra nepalyginti
turtingesnė už naująją, pavyzdžiui, Vokietijos bendrasis vidaus
produktas vienam gyventojui per 26 000 dolerių, Lietuvos per
8 000. Tai ne tik statistika tai reiškia, jog eidamas į svečius
pas vokietį vidutinis lietuvis negalės nupirkti tokio pat gero vyno
kaip vokietis ir daugybę panašių skaudinančių smulkmenų ir ne smulkmenų,
pavyzdžiui, kuklesnę sveikatos apsaugą, varganą būstą (neseniai
girdėjau vokietį besijuokiantį, jog Portugalijoje dar yra kaimų
be kanalizacijos; įsivaizduoju, ką jis pasakytų apie Lietuvą).
Paradoksalu, bet skurdas ideologiškai lenkia naująją
Europą ekonominio liberalizmo link, o sočioji Europa leidžia sau
valstybinio socializmo prabangą. Rytiečiai savo kailiu patyrė sovietinio
valstybinio ūkio reguliavimo kraštutinumus, o vakariečiams baisesnis
laukinis kapitalizmas; naujoji Europa labiau brangina ilgai varžytą
individualią laisvę - senajai Europai labiau rūpi lygybė. Mes nenorime
įgrisusios lygybės skurde, jie nenori nelygybės gerovėje. Taip ir
Amerikos prezidento Georgo W. Busho kvietimas kovoti už laisvę ir
demokratiją tolimame Irake Lietuvoje suprantamas šiek tiek geriau
nei Vokietijoje.
Skirtinga komunizmo ir Rusijos okupacijos patirtis
suformavo skirtingą požiūrį ir į... komunizmą ir Rusiją. Dėl esą
nedemokratiško komunistų partijos draudimo Lietuvoje protestuoja
ne kas kitas, o Prancūzijos parlamento narė - komunistė; Vladimiro
Putino demokratijos pasiekimais labiausiai džiaugiasi dešinysis
Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconis. Jau tapo tradicija,
jog Europos Taryboje, kitose bendrose visos Europos institucijose
Vidurio Rytų Europos šalys Rusijos atžvilgiu laikosi kur kas griežčiau,
ir nematyti, kad šia prasme kas nors iš esmės keistųsi. Naujoji
Europa tebesuvokia Rusiją kaip grėsmę, o senoji šiuo klausimu nusiteikusi
atlaidžiai. Mums atrodo, jog nedovanotinai atsipalaidavusi senoji
Europa neturi rimtos kariuomenės išskyrus Didžiąją Britaniją ir
(geru oru) Prancūziją, tad naujoji Europa savaime gręžiasi į Ameriką
galingiausią karinę jėgą dabartiniame pasaulyje.
Naujoji Europa labiau linkusi palaikyti Ameriką
ir todėl, kad ši buvo nuoseklesnė kovotoja su komunizmu. Europoje
nuolat atsirasdavo streiklaužių (pavyzdžiui, Charles De Goulle)
kuriems antiamerikanizmas rūpėjo labiau nei antikomunizmas. Savo
ruožtu viena priežasčių, kodėl Amerika rimčiau žiūrėjo į komunizmą
per Šaltąjį karą ši šalis priėmė kur kas daugiau pabėgėlių iš
Vidurio Rytų Europos, negu netolima, bet uždara Vakarų Europa. Maža
to, Amerikos politinė sistema leido kilusiems iš būsimos naujosios
Europos imigrantams daryti įtaką Amerikos politikai - pavyzdžiui,
laikytis Pabaltijo okupacijos nepripažinimo. Kažkas nuobodžiai nesikeičia
Lietuva su kitomis Vidurio Rytų Europos šalimis tuoj taps Europos
Sąjungos nare, o per nepriklausomybės dešimtmetį dauguma iš savo
kraštų emigravusių lietuvių, čekų, lenkų atsidūrė ne Vakarų Europoje,
bet Amerikoje.
Naujoji ir senoji Europa skiriasi ir dalykais,
kurie nebūtinai patiks visiems. Popiežiaus Jono Pauliaus II kova
su mirties bausme susilaukė nuoširdesnio atsako ir praktiško įgyvendinimo
gležnoje ir jautrioje Vakarų Europoje, kai rūstūs Rytų europiečiai
šią, jų nuomone, minkštaširdišką idėją priima sukandę dantis,
kas juos vėl labiau artina su amerikiečiais.
Visa tai nereiškia, jog Europa nepataisomai padalyta.
Prispyrus reikalui, senoji Europa gali veikti išvien, kaip, pavyzdžiui,
Kaliningrado vizų klausimu. Kai iškyla konkreti problema, minėtu
atveju - rusų organizuotų nusikaltėlių ir neteisėtų imigrantų skverbimosi
grėsmė, senoji Europa sugeba atsispirti Rusijos kerams. Tačiau tam
reikia, kad senoji Europa pajustų apčiuopiamą pavojų savo jaukios
gerovės pasaulėliui. Kaliningrado klausimu taip įvyko, tačiau kai
kalbama apie Rusijos grėsmę apskritai, senajai Europai atrodo, jog
didesnę grėsmę jos porceliano kromeliui kelia dramblys vardu Rummy.
O naujoji Europa porceliano turi ne per daugiausia ir naktimis vis
dar pabunda nuo košmariško sapno, kad po langu vėl žlega rusų tankų
vikšrai.
© 2003"XXI amžius" |