„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. sausio 30 d., Nr. 11


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Į Ameriką - ieškoti Lietuvos

Audronė V. Škiudaitė

Augustinas Povilaitis

JAV teko susipažinti su nepriklausomos Lietuvos Saugumo departamento paskutinio direktoriaus Augustino Povilaičio, tapusio pirmąja 1940 m. Sovietų sąjungos okupacijos auka, sūnumi, odontologu dr. Romualdu Povilaičiu, gyvenančiu Čikagos priemiestyje Lemonte, IL. Jis čia daugiau žinomas kaip tautodailininkas, iš vario, aukso ir gintaro liaudiškais motyvais kuriantis skulptūrines kompozicijas. Kadangi Lietuvos spaudoje dar nebuvo užrašyti Augustino Povilaičio sūnaus prisiminimai, pasinaudojau proga tai padaryti.

Kalbėdami apie 1940 m. Lietuvos okupaciją, negalime nepaminėti Augustino Povilaičio asmens. Pateikdama ultimatumą Lietuvai, Sovietų sąjunga pirmiausiai pareikalavo Vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo ir Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio galvų.

 

– Aš buvau aštuonerių metų, kai suėmė mano tėvą, – pasakoja Romualdas Povilaitis. Mes buvome atvažiavę į tėvelio gimtinę Pašventyje (Jurbarko raj.). Ten buvo ir Skučai su dviem vaikais. Atvažiavo automobilis iš Kauno, kuriame buvo vietinių pareigūnų. Tarp jų – ir policininkų, kurie buvo tiesiogiai pavaldūs mano tėvui. Jie žinojo, kur yra jo gimtinė. Pašventys buvo prie pat Lietuvos-Vokietijos sienos. Aš atsimenu, kaip mano motina garsiai sušuko: ,,Augustinėli, bėk, atvažiavo tave areštuot”. Tėvas gimtinėje žinojo kiekvieną medį… Jis bėgo Vokietijos sienos, iki kurios buvo gal tik koks kilometras, link. Reikėjo perbristi Šventosios upę, kuri buvo labai negili. Tėvas visada su savimi nešiojosi darbo pistoletą, bet jį vijosi lietuvis policininkas, ir jis neturėjo drąsos iššauti į savo pavaldinį... Pakėlė rankas, ir jį suėmė.

Kaip žinoma iš gen. Kazio Musteikio prisiminimų ir kitos literatūros, Povilaičiui ir Skučui pats prezidentas Antanas Smetona buvo nurodęs pasitraukti į Pašventį, kad, pavojui iškilus, jie galėtų pereiti Vokietijos sieną. Todėl klausiu Romualdo Povilaičio, kodėl tėvas taip nepadarė ir lūkuriavo.

– Tėvas žinojo situaciją, žinojo ir rusus. Jis nepasitraukė todėl, kad Lietuvos vyriausybė buvo pasakiusi: jeigu Povilaitį ir Skučą išduos rusams, tai jie neokupuos Lietuvos. Tėvas laukė iki paskutinės minutės. Po suėmimo buvo įkalintas Kaune. Nežinau, kiek ilgai ten buvo. Mano motina jo daugiau nematė. Į kalėjimą kelis kartus buvo nuėjusi motinos sesuo. Jis prašė baltų marškinių, dar kažko… Ir mamai perdavė laišką. Turiu tą laišką išsaugojęs. Paskui, kaip suprantu, jį išvežė į Maskvą. Maskvoje tais pačiais metais buvo sušaudytas, bet mes to nežinojome. Mes kokius 20 metų galvojome, kad jis gyvas ir yra kur nors Rusijoje. Buvo žmonių, neva mačiusių, kad jis buvęs atvežtas į Vilnių, pasodintas kažkur ant scenos. Tuo norėta parodyti, kad sovietai ne žudikai, nes Povilaičio nenušovė. Bet tėvas neištaręs nė vieno žodžio. Gal ten buvo pasodintas koks panašus į tėvą žmogus. Aš buvau kreipęsis į Rusijos Raudonąjį Kryžių, prašydamas pranešti žinių apie tėvą, bet man atsakė, kad tokio nebuvo ir nėra. Apie tėvo mirtį sužinojome labai vėlai, praktiškai perskaitėme ,,Lietuvių enciklopedijoje”.

Po vyro suėmimo Kotryna Povilaitienė tuojau pat perbrido upelį, kaip sako Romualdas, buvęs dantų gydytojas, dabar jau pensininkas.

– Tai buvo pirmas kartas, kai aš su batukais ir kojinėmis bridau per vandenį. Kitoje pusėje gyveno tėvo sesuo Kairienė, kuri labai gražiai priėmė ir mus, vaikus, prižiūrėjo geriau negu savo vaikus, kurių turėjo keturis. Mes ten buvome neilgai. Vokiečiai mus nukėlė toliau į Vokietiją, nes mus galėjo pagrobti. Kai sovietai pagrobia vaikus, žmoną, žmonės prisipažįsta viską, ką tik prikiša. O mano tėvui kaltinimas buvo toks. Du sovietų pasienio kareiviai buvo dezertyravę į Lietuvą, vienas buvo susidėjęs su mergina ir pas ją gyveno. Rusai perėjo sieną ir bandė pasiimti dezertyrus. Vienas jų iškart nusišovė, nes žinojo, koks likimas jo laukia. Rusai sakė, kad kareiviai buvo pagrobti lietuvių saugumo. Dėl viso to kaltino tėvą.

Vokietijoje, Smalininkuose, kurie tada buvo Vokietijos pusėje (dabar Lietuvos) išbuvom vienerius metus. Aš ėjau į vokiečių mokyklą. Išmokau laisvai kalbėti vokiškai, pažinau raides. Buvau priglaustas pas kunigą. Keletą mėnesių teko gyventi ir Bitėnuose. Giliai į Vokietiją nesitraukėm. Kai vokiečiai išvarė rusus ir okupavo Lietuvą, mes grįžome ir gyvenome tol, kol rusai vėl Lietuvą užėmė. 1944 m. mes iš tėvų ūkio Jurbarko rajone, Giedrių kaime, traukėmės su arkliais, kaip pionieriai Amerikoje. Man buvo 12 metų. Nubėgom iki Rytprūsių. Meklenburge mus okupavo rusai. Ten išbuvome gana ilgai, gal dvejus metus. Ten buvo lenkų, lietuvių, jugoslavų. Tuomet jau nebeveikė tarptautinė pabėgėlių organizacija UNRRA, jau buvo susikūrusi kita – IRO. Ji mūsų nepriėmė. Mes su seserimi stovėdavome prie valgyklos durų ir laukdavome, gal kas savo lėkštės neišvalgys. Kai kurie savo maisto liekanas įdėdavo į maišiuką, kad parneštume motinai, kuri nedrįso eiti. Mes buvome tikri ubagai. Paskui mus ta IRO priėmė ir paskutiniu transportu išvežė iš Meklenburgo į Kasselį Vakarų zonoje. Gyvuliniuose vagonuose buvome pervežti prieš pat Berlyno sienos uždarymą. Per plyšius matėme, kaip rusai vaikščiojo su kulkosvaidžiais. Mes bijojom net sukosėti, kad neatkreiptume dėmesio. Tikriausiai buvome paskutiniai, peržengę sieną į Vakarus. Pirmuose dviejuose žmonėms skirtuose vagonuose važiavo žydai, o mes visi kiti – gyvuliniuose.

Kasselyje mūsų klausė, kur taip ilgai buvome, nes visi čia jau sėdėjo gana seniai. Po dvejų metų emigravome į Ameriką, vieni pirmųjų, nes ten gyveno keturios tėvo seserys. Viena iš jų buvo statybų rangovo žmona ir gyveno pasiturinčiai. Ji sudarė mums iškvietimo dokumentus ir paskui priėmė gyventi pas save. Čikagoje atsiradom 1949 m. vasario 16-ąją. Man buvo 17 metų. Buvau pasiųstas į trečią skyrių. Pradžios mokyklą baigiau per tris mėnesius. Paskui nuėjau į amatų mokyklą. Septynerius metus dirbau dailide. Kai prasidėjo Korėjos karas, paėmė į kariuomenę. Buvau nusiųstas į Vokietiją, kur išbuvau dvejus metus. Grįžęs baigiau Lojolos universitete odontologiją ir visą gyvenimą užsiėmiau dantų gydytojo praktika.

Mama, čia atvykusi, išmoko anglų kalbą, išlaikė gailestingosios med. sesers (Kotryna Vaitiekauskaitė-Povilaitienė Lietuvoje buvo med. sesuo. Red.) egzaminus ir daug metų dirbo ligoninėse. Mirė 1993 m., sulaukusi 87-erių metų. Ji buvo nusivylusi Lietuva, kad taip išėjo su tėvu... Jai teko nugyventi sunkų gyvenimą. Čia, Amerikoje, į ją taip pat niekas nekreipė dėmesio. Gyveno Čikagoje, Marquette Parke.

Tėvas, Augustinas Povilaitis, gimė 1900 m. didelėje, 11 vaikų šeimoje Pašventyje. Jis dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Buvo sužeistas. Kaip savanoris gavo 15 ha žemės. Prisipirkęs dar tiek pat, Jurbarko raj. Giedrių kaime įkūrė pavyzdinį ūkį ir visą savo uždarbį skyrė tam ūkiui tobulinti. Pirko veislines karves iš Vokietijos, tvartus pastatė iš molio, vietinėmis čerpėmis uždengė stogus, norėdamas parodyti, kaip reikia ūkininkauti. Buvo abstinentas, negėrė nė lašo. Su paskaitomis prieš alkoholizmą apvažinėjo visą Lietuvą, vežiodamas su savimi mėgintuvėliuose motinų alkoholikių išsigimusių vaikų organus. Ir užsienyje, dalyvaudamas tarpvalstybiniuose priėmimuose, gėrė raudonai dažytą vandenį.

…Man tėvas išliko kaip šventasis, antras po Kristaus, – pasakojo Romualdas Povilaitis.

 


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija