Ką ir kodėl skaito lietuviai?

Pokalbis su interneto portalo "Omni Laikas"
vyr. redaktoriumi Virginijumi Savukynu

Lietuvoje dažnai kalbama apie politinio diskurso nebuvimą. Teigiama, kad vis mažiau diskutuojama politiniais klausimais, juos užgožia kasdieniai buitiniai svarstymai. Kaip to priežastis neretai įvardijamas šalies mažumas. Kokias politinio diskurso trūkumo priežastis įvardintumėte Jūs?

Politinių diskusijų, kuriose būtų svarstomi svarbūs visai visuomenei klausimai, trūko ir anksčiau. Man atrodo, priežastys yra kelios. Pirma, lemia ne šalies mažumas, bet galinčių kalbėti trūkumas. Vieni, galintys diskutuoti svarbiais klausimais, dalyvauja politikoje, yra politiškai angažuoti ir bando įtikinti savo tiesa. Kiti - intelektualai arba žmonės, besisukantys akademiniame pasaulyje. Jie, man atrodo, pernelyg užsidarę savo kiaute, dalis jų pakankamai arogantiški. Daugelis jų mano, kad tik jie teisingai galvoja, nenori leisti į diskusijas, nes kartais tos diskusijos vyksta ne pagal tuos principus, pagal kuriuos jie kalbėti yra įpratę. Juk daug lengviau diskutuoti universiteto auditorijoje, kur studentai klauso ir nedrįsta prieštarauti. Taigi to viešo diskutavimo įgūdžių trūksta ne tik politikams, bet ir tiems, kurie galėtų rimtai kelti įvairius klausimus, t.y. akademinio pasaulio žmonėms.

Antroji priežastis – vietos, kur politinės diskusijos galėtų atsirasti, nebuvimas. Pavyzdžiui, žiniasklaida. Iš tiesų, mes esame per maža šalis, kad galėtume išlaikyti analitinį laikraštį, kuriame vyktų politinės diskusijos. Žiniasklaida – televizijos, laikraščiai, - norėdamos išsilaikyti, orientuojasi į pramoginę funkciją.

Politinės diskusijos galėtų vykti ir įvairiuose klubuose, pusiau privačiose vietose. Bandymų - ir visai vykusių - rengti tokias diskusijas yra. Pavyzdžiui, Santaros-Šviesos klubas Kaune, kur kiekvieną mėnesį susirenka įvairūs žmonės: tiek politikai, tiek žmonės iš akademinio pasaulio, menininkai, verslininkai. Vilniuje mes taip pat bandėme sukurti tokią agorą, bet sekėsi sunkiau. Galbūt sostinė jau persisotinusi įvykiais ir yra per mažai supratimo, kad reikėtų diskutuoti ne tik apie tai, kas aktualu toje srityje, kurioje tu dirbi, bet ir apie bendresnius dalykus.

Ar siekis likti populiaria neverčia žiniasklaidos „geltonuoti“ ir atsisakyti tokių diskusijų?

Žiniasklaida privalo atsipirkti ir nešti šiokį tokį pelną. Jeigu žmonės skaito būtent geltonuosius puslapius ir tik geltoną informaciją, tai kodėl žiniasklaidai nebūti geltonai? Vienos labai svarbios akademinės įstaigos labai svarbus profesorius – neminėsiu jo pavardės, - dėstantis labai svarbius dalykus, privačiame pokalbyje prisipažino, kad viešosios diskusijos jam yra neįdomios, jis dažniau skaito “Vakaro žinias”, o “Atgimimo” tikriausiai jau dešimt metų nėra paėmęs į rankas. Kai taip elgiasi vadinamoji analitinės žiniasklaidos tikslinė grupė, ką tada kalbėti apie kitas visuomenės grupes? Nenorėčiau būti vien pesimistas, nes auga nauja karta, ypač verslininkų, vadybininkų, kurių karjera nebūtinai yra susijusi su politika ar akademine veikla, bet jiems reikia gilesnės informacijos, ir būtent jiems rašomi tie analitiniai straipsniai.

Tai gal galima sakyti, kad Lietuvoje perskyros tarp „geltonos“ ir „rimtos“ spaudos apskritai nėra? Ar galima šiandien mūsų valstybėje rasti bent vieną žiniasklaidos priemonę, kuri pretenduotų būti vien „rimta“?

Pavyzdžiui, “Atgimimas”, “Veidas”.

Abejoju, ar ta perskyra tarp geltonosios ir rimtosios spaudos apskritai veikia. Šiuo metu daugelyje leidinių yra ir to, ir to, ir bulvaro, ir rimtų analitinių tekstų. Manau, kad tai susiję su rinkos dydžiu. Panašiai yra ir Skandinavijos kraštuose, kur rimti laikraščiai spausdina įvairią informaciją. Anglosaksiškame pasaulyje ta perskyra ryškesnė. Tokie laikraščiai kaip “The New York Times” ar “International Herald Tribune” pretenduoja į visiškai kitokio dydžio auditoriją, juos prenumeruoja ir skaito ne vien tik amerikiečiai, jų auditorija – tarptautinė.

Ar tai lemia auditorijos dydis, ar tik visuomenės sąmoningumas?

Visuomenė - irgi lemiantis faktorius. Argi mes turėjome skaitymo kultūrą? Lietuviai išmoko skaityti tik XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Ir tai dar ne visi. Kiek mes turime laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą? 1926 m. į valdžią atėjo A. Smetona, o poto – sovietai. Tai neleido formuotis skaitymo kultūrai ir visas šis šleifas velkasi paskui. Tad turime tokią situaciją, kokią turime.

Jūsų portalas bent iš dalies pretenduoja į analitinį. Jame talpinami rimti komentarai, įvairūs analitiniai straipsniai, diskutuojama apie politinę kultūrą. Ar jums šis projektas atsiperka, ar tokių projektų Lietuvoje galėtų būti daugiau?

Kai aš pradėjau dirbti, tai pats nelabai tikėjau tuo, ką dariau, nes dėti tokius straipsnius atrodė beviltiška. Kaip parodė gyvenimas – aš klydau. Ir labai džiaugiuosi, kad klydau. Pasirodė, kad yra analitinių tekstų paklausa. Mūsų komentarų skiltis yra viena iš labiausiai skaitomų. Tačiau nereikia ir apsigauti: internetu naudojasi, kaip rodo tyrimai, daugiausia didmiesčių gyventojai ir tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą. Vadinasi, mūsų auditorija išsilavinusi ir jiems reikia daugiau nei tik bulvarinių naujienų.

Ar galėtų tokių portalų išsilaikyti daugiau? Gal ir galėtų. Viena iš priežasčių - panašūs projektai yra nemokami. Jeigu mūsų projektas būtų laikraščio pavidalo ir už jį reikėtų mokėti, tuomet skaitytojas turėtų skaičiuoti ir rinktis vieną ar kitą laikraštį. O dabar žmogui pakanka kelių sekundžių, kad pasižiūrėtų omni.lt, delfi.lt ar kitą portalą. Tiesa, čia iškyla kitas klausimas – jei vartotojams nereikia mokėti už skaitomus straipsnius, tai kaip išgyventi?

Kokiu principu formuojamas Jūsų portalo poleminis laukas, kas, Jūsų nuomone, kelia klausimus diskusijai: pati žiniasklaida ar skaitytojai, kurie komentuoja įvykius ir į juos reaguoja?

Manau, šis procesas yra abipusis. Jei klausimas nėra aktualus, gali rašyti kiek nori, jokio rezonanso neišgausi, todėl mūsų komentatorių uždavinys ir prioritetas yra pateikti naujas idėjas ar suformuluoti egzistuojančią problemą, kuri galbūt dar žodžiais neišreikšta. Taigi svarbiausia apčiuopti Lietuvai aktualią problematiką. Ar tai pavyksta, galima matyti iš skaitytojų reakcijos.

Bet ar „apčiuopdama aktualią problematiką“ Lietuvos žiniasklaida sugeba išlikti objektyvi?

O kas yra objektyvu? Jau Žurnalistikos institute mokoma, jog pateikiant informaciją apie įvykį reikia nenuslėpti faktų, pakalbinti abi puses. Tai žiniasklaidos pradžiamokslis. Tačiau tą patį įvykį galima pamatyti iš visai skirtingų taškų. Pavyzdžiui, nuėję į spaudos konferenciją žurnalistai, pateikdami konferencijos medžiagą, akcentuoja skirtingus dalykus - ir žinutės gaunasi skirtingos. Pačioje žiniasklaidos prigimtyje yra tai, jog ji atspindi tam tikrą realybės aspektą.

Šiuo atveju yra svarbu požiūrių įvairovė. Pavyzdžiui, Vakaruose laikraščiai yra pasiskirstę pagal politines pažiūras; yra kairiųjų, yra dešiniųjų laikraščiai. Pagal tai, kokioms ideologinėms srovėms atstovauja, jie ir vertina šalies bei pasaulio įvykius.

Kokią įtaką mūsų žiniasklaidai ir jos tolesnei raidai turės dabartinė politinė krizė? Girdėti vertinimų, jog tai yra demokratijos pamoka, išbandymas. Šalies visuomenė susiskaldžiusi, kiekvienas turi ir gina savo nuomonę. Ar žiniasklaida jaučia tą įtampą?

Už visą žiniasklaidą aš kalbėti negaliu, tačiau man asmeniškai kiekviena diena yra išbandymas: kaip pateikti informaciją, “neperlenkiant” nė į vieną pusę. Šie klausimai mane kankina kiekvieną dieną. Man atrodo, jie kankina visus.

O visuomenės susiskaldymas labai jaučiamas. Dabar atsirado dar viena priežastis, kodėl būtent šiuo metu viešos diskusijos yra neįmanomos - tai paties tokių diskusijų principo paneigimas. Yra tariamai “oficialiai” pareikšta, jog prieš R.Paksą vyksta sąmokslas, todėl egzistuoja pasirinkimo būtinybė tarp dviejų stovyklų: arba tu esi už R.Paksą, arba esi jo priešininkų stovykloje. Bet kuri nuomonė yra statoma į šią dvinarę opoziciją. Nesvarbu, ką tu pasakai, tave iškart kvalifikuoja kaip priklausantį vienai ar kitai stovyklai. Tuo diskusija ir baigiasi. Toks suskaldymas ar kitokios nuomonės nepriėmimas yra labai pavojingas. Nors abi konfliktuojančios pusės vartoja tuos pačius žodžius “už demokratiją”, “už teisybę”, tačiau “demokratijos” ir “teisybės” Lietuvoje tik mažėja, ir tai labai liūdina.

Vertinant pastaruoju metu įsiplieskusį konfliktą tarp dviejų Lietuvos dienraščių, ar galima teigti, jog yra ne tik „dvi Lietuvos“, bet ir „dvi žiniasklaidos?

Šiuo atveju yra sunku ką nors pasakyti. Yra abipusiai kaltinimai, ir nežinia, kaip toliau reikalas pasisuks.

Kita vertus, tenka pripažinti, jog šioje kovoje negalima nematyti ir prezidentinio skandalo pamušalo. Kiekvienos žiniasklaidos – šiuo atveju spausdintinės - priemonės tikslas yra kuo didesnis skaitytojų skaičius. Kalbant apie prezidento skandalą, turbūt suprantama, jog palaikyti vieną iš pusių yra naudinga. Pavyzdžiui, R.Pakso šalininkų, pagal sociologinius tyrimus, yra apie keturiasdešimt nuošimčių, todėl visai logiška prielaida, kad šie žmonės taps potencialiais vieno ar kito leidinio, palaikančio prezidento poziciją, skaitytojais.

Tačiau ar tokia situacija neskurdina informacinio lauko, nes žiniasklaida nuolat gilinasi į tai, kas ką tuo metu pasakė, ir neapčiuopia svarbių vidaus ar užsienio politikos klausimų?

Be abejo, taip ir yra. Šio prezidentinio skandalo metu bendras žinių pateikimas buvo labai nuskurdintas. Dominuoja viena - Pakso tema. Rašoma tai, kas yra įdomu skaitytojui. Savo ruožtu TV žurnalistai pastebėjo, kad nors ir kaip norėtų surasti naują temą, tai padaryti keblu, nes vengiant R.Pakso temos laidos reitingai krenta. Iš dalies esame mazochistai - sakome, jog visa tai nusibodo, tačiau būtent tą informaciją gaudome ir apie tai kalbame. Kita vertus, nieko čia nuostabaus: visose šalyse prasidėjus skandalams kitos temos yra nustumiamos į antrą planą.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino
Jovita Pranevičiūtė

© 2004 "XXI amžius"