„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. vasario 27 d., Nr. 12


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Politinių gūžynių metas

Vytautas RADŽVILAS

Vytautas RADŽVILAS

Demokratinės politikos

instituto prezidentas


Prezidentinis skandalas pamažu artėja prie atomazgos. Tačiau kol kas nėra požymių, kad artimiausiu metu su juo praslinkti galėtų ir šalį užgriuvusi didelė politinė krizė. Kad ir kaip baigtųsi apkaltos byla, valstybės ateitį ilgam laikui nulems rudenį įvyksiantys Seimo rinkimai. Jų reikšmę – kas iš tiesų bus pastatyta ant kortos – puikiai atskleidžia jau dabar akivaizdžiai matomi prezidentinio skandalo vingiai ir ypatumai.

Nuo pat pradžios šį skandalą gaubia dviprasmybės. Nors tai įvykis, neįtikėtinai suskaldęs visuomenę ir sutrikdęs visos šalies gyvenimo ritmą, tačiau, griežtai kalbant, tikrąsias šio įvykio priežastis linkstama nutylėti. Šnekama apie prezidento pažeidžiamumą, aptarinėjami jo ir aplinkos neteisėti veiksmai, tačiau sunku pabėgti nuo įspūdžio, kad visos tos šnekos tik tam, kad paslėptų bylos esmę. O juk iš tikrųjų derėtų kalbėti apie faktinį valstybės išdavimą. Iš svetimos ir mums anaiptol ne draugiškos šalies atėjusiais pinigais Lietuvos vadovu išrinktas asmuo pavertė prezidentūrą abejotinos reputacijos ir valstybei potencialiai pavojingų žmonių telkimosi lizdu ir pats tapo vėl pakėlusio galvas antivalstybinio gaivalo vėliavnešiu.


Pakso skandalas žiniasklaidoje:

nuo Nietzsche'ės iki Comte'o

Virgis VALENTINAVIČIUS

Eltos redaktorius

 

Per Rolando Pakso skandalą žiniasklaida laikėsi įvairiai – vieni puolė, kiti gynė, treti apsimetė nepastebį; kai kurie puolantys persistengė, kai kurie ginantys persūdė, o tretieji mušė dešine ir gynė kaire. Didžiausias šalies dienraštis, be abejonės, priklausė prie puolančiųjų, bet jo puolimas pasižymėjo būdingu asmenybės susidvejinimu. Išmintingasis dienraščio “aš” drąsiai skelbė apkaltos proceso medžiagą. Vienas iš įspūdingiausių šio meto skaitinių buvo Jurijaus Borisovo įrašytas pokalbis su Pakso “viešaryšininku” Aurelijumu Katkevičiumi. Netrūko ir turiningų pranešimų bei ne mažiau turiningų komentarų “Laiko ženkluose” ir ypač pirmadienio autorinėse skiltyse, kurios dažnai būdavo tikra žudančio sarkazmo puota ir kartu atsakingai analizuodavo ir vertindavo, kas vyksta. Deja, šią puotą neretai sugadindavo kita, bulvarinė dienraščio tapatybė – “Stiliaus” ir “Gyvenimo būdo” mentaliteto autoriai imdavosi skaičiuoti Pakso veido raukšles; spėliojo, ar ėjo Paksas išpažinties; net priekaištavo, jog Paksas išdavęs vargšę Leną Lolišvili. Jei ironiškasis dienraščio “aš”, galima sakyti, išpažįsta Friedricho Nietzsche’ės “džiugųjį mokslą”, bulvarinis “aš” pasižymi visiška jumoro jausmo stoka. Pamirškite juoką čia įžengiantys – chiromantija yra absoliučiai rimtas mokslas apie tai, kas “yra iš tikrųjų”. Matyt, vadovaujamasi logika, jog vien ironija daug nelaimėsi (kodėl krito Vytautas Landsbergis?), todėl tenka prisidurti būrimo iš kavos tirščių paslaugomis.


Šalis, kurioje dingsta politikai…

Jūratė LAUČIŪTĖ

Humanitarinių mokslų daktarė

Pradėjus rašyti šį straipsnį, pasiekė informacija: Rusijoje jau kelinta diena pasigendama žinomo politiko, buvusio Dūmos pirmininko Ivano Rybkino, kuris, aršiausio V.Putino priešininko B. Berezovskio remiamas, iškėlė savo kandidatūrą į prezidento postą. Ir nors jis atsirado gyvas ir gal net sveikas, jo dingimo sukeltas sąmyšis dar kartą priminė Rusijai ir pasauliui, jog tai šalis, kur pastaruoju metu ne vienas valdančiajam klanui oponuojantis politikas ar žurnalistas buvo fiziškai sunaikintas.

Dar nesuvirškinusi skandalingų Dūmos rinkimų (panaudojus specifines rinkimų rezultatų skaičiavimo technologijas, reikiamo balsų kiekio nesurinko ir į Dūmą nepateko dvi dešiniosios partijos - “Jabloko” ir “Sojuz pravych sil”), Rusija įsisuko į Prezidento rinkimų maratoną. Nors Vyriausioji rinkimų komisija patvirtino kelis kandidatus, niekas neabejoja, kad tai – rinkimai be pasirinkimo. Alternatyvos V.Putinui nėra, tad nėra nė rimtesnės intrigos, kuri galėjo atsirasti nebent tuo atveju, jei būtų iškilęs dabartinės Dūmos daugumos neremiamas kandidatas. Tiems, kurie mėgsta kurti politines prognozes, lieka tik spėlioti, kiek ilgai valdys V.Putinas: ar jis tikrai apsiribos, kaip žada, Konstitucijos nurodytu terminu, t. y. ketveriais metais. O kol kas žiūrim, ką turim.


Mane žeidžia, kai ciniškai kalbama
apie politiką

Lietuvoje keletą dienų viešėjo buvusi Lietuvos švietimo viceministrė, o šiuo metu – JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkė, išeivijoje gimusi ir subrendusi Vaiva Vėbraitė-Gust iš Durham’o, Conn. Prieš atvykdama į Lietuvą ji dalyvavo UNESCO Tarptautinio švietimo biuro konferencijoje Ženevoje ir buvo išrinkta šios organizacijos Tarybos viceprezidente. Žurnalistė Audronė V. Škiudaitė paprašė viešnią pasidalinti mintimis apie Lietuvą, jos švietimą ir apie save.


Ką ir kodėl skaito lietuviai?

Pokalbis su interneto portalo "Omni Laikas"
vyr. redaktoriumi Virginijumi Savukynu

Lietuvoje dažnai kalbama apie politinio diskurso nebuvimą. Teigiama, kad vis mažiau diskutuojama politiniais klausimais, juos užgožia kasdieniai buitiniai svarstymai. Kaip to priežastis neretai įvardijamas šalies mažumas. Kokias politinio diskurso trūkumo priežastis įvardintumėte Jūs?

Politinių diskusijų, kuriose būtų svarstomi svarbūs visai visuomenei klausimai, trūko ir anksčiau. Man atrodo, priežastys yra kelios. Pirma, lemia ne šalies mažumas, bet galinčių kalbėti trūkumas. Vieni, galintys diskutuoti svarbiais klausimais, dalyvauja politikoje, yra politiškai angažuoti ir bando įtikinti savo tiesa. Kiti - intelektualai arba žmonės, besisukantys akademiniame pasaulyje. Jie, man atrodo, pernelyg užsidarę savo kiaute, dalis jų pakankamai arogantiški. Daugelis jų mano, kad tik jie teisingai galvoja, nenori leisti į diskusijas, nes kartais tos diskusijos vyksta ne pagal tuos principus, pagal kuriuos jie kalbėti yra įpratę. Juk daug lengviau diskutuoti universiteto auditorijoje, kur studentai klauso ir nedrįsta prieštarauti. Taigi to viešo diskutavimo įgūdžių trūksta ne tik politikams, bet ir tiems, kurie galėtų rimtai kelti įvairius klausimus, t.y. akademinio pasaulio žmonėms.


Kelios yra Lietuvos?

Klausia buvęs disidentas, sąjūdietis, Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis Lietuvos konsulas Seinuose ir pirmasis reziduojantis Lietuvos ambasadorius Graikijoje Vidmantas Povilionis. Vasario 16-osios išvakarėse ,,Atodangos” paprašė jį pasižvalgyti po Lietuvą ir atsiliepti į kai kuriuos šių dienų įvykius: štai rašytojas Vytautas Petkevičius, taip pat sąjūdietis, išleido knygą ,,Durnių laivas”, kurioje sako, kad ,,Dainuojanti revoliucija tapo neregėto lietuvių tautos ekonominio, kultūrinio ir moralinio nuosmukio pradžia” ir kad ,,nepriklausomybė atėmė iš piliečių pagrindines jų laisves – laisvai gyventi, maitintis, laisvę dirbti, kurti ir auginti apsišvietusius vaikus”. Kokia Vidmanto Povilionio nuomonė?

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija