Kelios yra Lietuvos?

Klausia buvęs disidentas, sąjūdietis, Kovo 11-osios akto signataras, pirmasis Lietuvos konsulas Seinuose ir pirmasis reziduojantis Lietuvos ambasadorius Graikijoje Vidmantas Povilionis. Vasario 16-osios išvakarėse ,,Atodangos” paprašė jį pasižvalgyti po Lietuvą ir atsiliepti į kai kuriuos šių dienų įvykius: štai rašytojas Vytautas Petkevičius, taip pat sąjūdietis, išleido knygą ,,Durnių laivas”, kurioje sako, kad ,,Dainuojanti revoliucija tapo neregėto lietuvių tautos ekonominio, kultūrinio ir moralinio nuosmukio pradžia” ir kad ,,nepriklausomybė atėmė iš piliečių pagrindines jų laisves – laisvai gyventi, maitintis, laisvę dirbti, kurti ir auginti apsišvietusius vaikus”. Kokia Vidmanto Povilionio nuomonė?

Kaip buvęs pasipriešinimo dalyvis, priklausau tai kategorijai žmonių, kurie pastarųjų dienų įvykiuose Lietuvoje nemato jokių problemų arba nedaro tragedijos iš V.Petkevičiaus knygos. Nes absoliučiai nieko naujo čia nėra - tai tik senų procesų tęsinys. Nereikia kreipti dėmesio į buvusių stribų ir buvusios nomenklatūros – buvusiųjų – aimanas ir raudas, kadangi iš tikrųjų jie neteko daug – neteko lovio. Yra tokių, kurie nesugebėjo prisitaikyti, nesugebėjo pamokyti savo vaikų užsieniuose ir pasiųsti į Briuselį. O kai kurie iš jų labai puikiai prisitaikė. Aš Lietuvoje nesu sutikęs idėjinių stribų, idėjinių komunistų. Lageriuose teko tokių sutikti – tarp rusų, ukrainiečių. Buvo tikrų marksistų, suvokusių, kad realus gyvenimas neatitinka jų idealų ir siekių. Lietuvoje apsisprendimas ateidavo anksčiau. Čia jau vidurinėje mokykloje, pasirinkdamas karjerą, kiekvienas žinojo - arba jis duos ranką velniui, arba nieko nepasieks. Ir nereikia dabar rautis plaukų: mes nežinojome, kad viskas apsivers… Žinojote, norėjote pasinaudoti kolaboravimo teikiamomis galimybėmis ir pasinaudojote.

Visuomenėje visada yra sluoksnis žmonių, prisitaikančių prie bet kokių sąlygų. Didelė marksistinių propagandistų, partinių veikėjų dalis po 1990 m. išmoko sakyti kitus žodžius ir labai sėkmingai tęsia savo kelionę per gyvenimą – karjeros laiptais lipa į viršų. Tie žmonės – tarsi kamščiai, jie neskęsta. Gali kiek nori minti juos vandenin - vis tiek iššoks. Jie mus tebesupa. Jie tvarko mūsų gyvenimus ir kuria mūsų valstybę pagal savo senąją kolaborantišką patirtį bei supratimą, todėl kartais man atrodo, kad dabartinė Lietuva yra tam tikra LTSR modifikacija, jau pasiekusi buvusio socialistinio lagerio liaudies demokratijų lygį – turime tarsi savo kariuomenę, tarsi savo teismus, tarsi lietuvių kalba šitoje valstybėje vyrauja. Viskas ,,tarsi”. Viena vertus, turėčiau pripažinti, kad tai kelia šiokį tokį nusivylimo jausmą, kita vertus, kaip politikas aiškiai matau mūsų tautos ir mūsų valstybės priešų tikslą: įvaryti žmones į neviltį ir parodyti situaciją taip, kad iš jos nėra jokios išeities. Tačiau išeitis yra visada. O politiko pareiga ir kasdienis darbas yra tų išeičių ieškoti.

Baisiausia, kad šiandienėje Lietuvoje blogiausiai jaučiasi lietuviai. Anuo metu galvojome, kad ta sauja komunistų Lietuvoje būtent ir yra disidentai, t.y. kitaip manantys, o mes, visa tauta, manome teisingai ir laukiame savo nepriklausomybės. Gyvenimas parodė, kad aplink tą sovietinės laimės lovį, prie kurio buvo prileista partija, antras ratas buvo jų giminių, trečias ratas – padlaižių ir pan. Ir tai sudarė labai didelę tautos ir didelę rinkėjų dalį. Šita dalis iš pradžių buvo sutrikusi. Po kiek laiko ji pamatė, kad vadai tebėra vietoje, ir suglaudė gretas. Dabar tarp jų nebėra vietos buvusiems sąjūdininkams – tikriesiems sąjūdininkams, nes aš dar kartą noriu priminti, kad daugiau kaip 70 nuošimčių Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio viršūnės sudarė komunistai. Buvo ten žmonių su įvairiais ketinimais – taip pat ir infiltruotų agentų (net tarp Sąjūdžio kūrėjų), siekusių įvairių uždavinių bei tikslų, tik ne Lietuvos nepriklausomybės. Bet vyko politinė kova ir mes, žmonės, dalyvavę politinėje virtuvėje, supratome, su kuo stumdomės.

Tačiau jų buvo gausiau. Lietuvos žmonės mūsų visuomenėje nesudarė kritinės masės. Be jos paramos 1992 m. Aukščiausiojoje Taryboje nesugebėjome pasipriešinti ir nesugebėjome bent pratęsti jos veiklos. Turint galvoje Aukščiausiosios Tarybos atsakingumo lygį, ateities Lietuva būtų išvengusi ne vienos ekonominės ir politinės krizės. Iš mūsų pusės to meto situacija galbūt vertinta irgi ne taip jau teisingai - mus apėmė „honoras“ ir pasakėme: gerai, išeinam, ne dėl šiltos vietos sėdime šitoje duobėje. Ir išėjom. Restauracija įvyko labai greitai. LTSR restauracija. Dabar, atrodo, senoji LTSR tebeklesti: pakeitusi dainelę, pakeitusi plokštelę, veda mus į Briuselį, veda į Europą ir brėžia šviesios ateities gaires.

Šitoje Lietuvoje niekas nebesupranta, kur kairė, kur dešinė. Lyg kiti, lyg ir tie patys. Tik panieka tautai, jos vertybėms, kaip balastui, trukdančiam įsilieti į harmoningą pažangių ir išsivysčiusių tautų šeimą, būdinga visam šitam platų politinių jėgų spektrą ir idėjų kovą imituojančiam dariniui. Kažkur tokią giesmelę mes jau girdėjome? Iš šito kartais atsiranda keisto nesusipratimo: buvę pasipriešinimo dalyviai – vienas ar kitas – staiga pasisako už buvusius anų laikų nomenklatūros vadovus. Nemanyčiau, kad tai yra prieštaravimas. Juk abiejose pusėse - ta pati pusė. Ir net patyrusiems vilkams kartais sunku suprasti, kurie pavojingesni - ar žinomi blogiukai, ar tie jaunieji, kur už demokratiją, bet be demokratinių kompleksų. Žmonės, patyrę persekiojimus, perėję lagerius, išliko jautrūs bet kokiam pasikėsinimui į laisves. Bet dabar jie nemato išeities nei vienoje, nei kitoje pusėje. Juos gąsdina “naujojo” elito uždarumas, nenusakomumas, tie neaiškūs paskyrimai, neaiškios kilmės ir neaiškios moralės žmonės, kurie sprendžia, ką teisti, ką sekti, ko klausyti.

Todėl žmonės, jaučiantys truputėlį daugiau, dabar sutrikę: nesvarbu, kokia gauja užims valdžią - visos gaujos vienodai pavojingos.

Būdami pilietiški jie paprastai stoja tarsi ir opozicijon – silpnesnės jėgos pusėje. Aišku, nereikėtų visai paprastinti ar suprimityvinti situacijos. Nereikia užmiršti, kad ir tarp buvusių komunistų – nomenklatūrininkų buvo ir yra patriotiškai nusiteikusių bei padorių žmonių, padariusių Lietuvai gerų darbų, o tarp politinių kalinių ir tremtinių yra sulaužytų, užverbuotų, infiltruotų. Tai pasakytina ne tik apie tas dvi kategorijas – visa visuomenė buvo persunkta, net ir Bažnyčia. Santykiai buvo deformuoti.

Šitoje situacijoje Vytauto Petkevičiaus knyga yra simptomiška: reikia apjuodinti viską, kas dar likę neapjuodinta. Pats geriausias metodas, naudojant tikrus faktus, tarp jų "įmaišyti" melo. Štai ir išeina toks labai sprogstamas užtaisas. V. Petkevičiaus knyga šiuo metu pasirodė ne veltui. Ne veltui prasidėjo tos keistos sumaištys, kuriose dalyvauja dalis politinių jėgų. Mane stebina žiniasklaidos angažuotumas ir visų tų komentatorių bei kviestinių politologų begėdiški bandymai įsiūbuoti situaciją, išprovokuoti kokius nors neprognozuojamus veiksmus. Tuos riksmus palyginčiau su medžiokle - už medžių tyliai stovi tikrieji medžiotojai, o masinės informacijos varovai (irgi iš tos pačios kompanijos) eina, daužydami per medžius, rėkdami varo tautą. Varo ant tų, kurių mes kol kas dar nematome, bet jų šautuvai paruošti ir vilkduobės jau iškastos. Tie varovai laiko visuomenę banda ir už kelis sidabrinius mano galį ją įtikinti, kad yra grėsmė tautai, valstybei, grėsmė mūsų egzistencijai. Štai šitų žmonių reikia saugotis. O už jų keliamo triukšmo nieko daugiau, negu buvo iki šio rudens, nėra. Kaip ir anksčiau, dvi gaujos aiškinasi santykius. Mes žinome, kam jos atstovauja. Tačiau šitoje sumaištyje nematau lietuviškosios pusės. Tokiame žaidime aš, kaip lietuvis, neturiu ką veikti ir tos svetimos politinės diskusijos manęs, kaip piliečio, nejaudina. Trečioji jėga – Lietuva, lietuviai kol kas tyli.

Nereikėtų užmiršti, kad Lietuva taip pat yra laukas, kuriame kryžiuojasi ir pasauliniai interesai. Aišku, Lietuva ne plotu, bet savo strategine padėtimi, savo gyventojų aktyvumu, istorine atmintimi, savo aspiracijomis lemia regiono politiką. Iš mūsų kaimynai, būna, pasijuokia, kad esame kupini puikybės, bet tas mūsų savigarbos jausmas kartais pakelia tautą tokiems darbams, kokių kiti nesugeba padaryti. Praeityje Sovietų sąjungos teritorijoje buvome tikras kristalizacinis nepriklausomybinių idėjų centras. Ne visada politinę įtaką lemia milijonai gyventojų ir materialus turtas. Lietuva yra kraštas, turintis didžiulę dvasinę potenciją ir gabių žmonių. Nepaisant didžiulių išdavysčių ir beviltiškiausios padėties, mūsų kraštas kritiniu metu pakyla ir pasako savo žodį. Visados turėkime vilties, kad Lietuvos idėja mumyse išgyvens.

Užrašė A.G.

© 2004 "XXI amžius"