Lietuvos žvalgybos ir šnipinėjimo istorija: XX - XXI amžiai

„Atodangų“ pašnekovas -

dr. Arvydas ANUŠAUSKAS

Ar yra koks nors esminis skirtumas tarp šnipinėjimo, žvalgybos ir diplomatijos?

Be abejo, toks skirtumas egzistuoja, nes kiekvienoje iš šių veiklos sričių informacija kitoje valstybėje renkama skirtingomis priemonėmis ir keliami skirtingi tikslai. Diplomatinė tarnyba, ypač didžiųjų valstybių ir šiek tiek - mažųjų valstybių yra naudojama kaip priedanga. Žvalgybininkai dirba turėdami diplomatinę priedangą, kad prireikus tiesiog galėtų būti išsiųsti kaip persona non grata be jokių didelių problemų. O diplomatai, užsiimantys tik diplomatine veikla, yra ribojami tam tikrų rėmų, apibrėžtų tarptautinėse sutartyse ir visoje tarptautinėje teisėje. Tie, kurie tik prisidengia diplomatine tarnyba, gali tų nustatytų taisyklių nesilaikyti. Jie daugiausia ir rizikuoja.

Daugybė knygų prirašyta apie tai, kaip plėtojosi pasaulinis žvalgybos tinklas. Ar Lietuva patenka į jį, kokiems tinklams mes priklausome ir kokioms valstybėms esame įdomiausi?

Kiekviena valstybė yra įdomiausia savo kaimynėms. Išimtis yra tik didžiosios valstybės su savo geopolitiniais interesais, siekiančiais toli už geografinių sienų ribų. Mažosios valstybės paprastai tenkinasi mažesniais ir lokalesniais interesais, joms užtenka tų slaptųjų tarnybų, kurios egzistuoja.

Ar Lietuvos žvalgybos ir šnipinėjimo istorija prasidėjo tik XX amžiuje?

Be abejo, istorija yra senesnė. Kadangi Lietuva priklausė Rusijos imperijai, be to, buvo jos ir Vokietijos interesų sankirtoje, tai rusų žvalgybos istorijoje yra aprašyta atvejų, susijusių su Lietuvos teritorija. Pavyzdžiui, Kauno tvirtovės, mums žinomos kaip Kauno fortas, planai buvo parduoti vokiečių šnipams, kurie veikė Kaune, o rusų karinė kontržvalgyba tai išsiaiškino. Bet reikia turėti omenyje, kad tuo metu Lietuva nebuvo savarankiškas žvalgybos subjektas, bet tik kitų šalių šnipinėjimo objektas. Aktyviai Lietuvos teritorijoje veikė tik Rusijos ir Vokietijos agentai. Jeigu grįžtume į dar senesnius laikus, be abejo, rastume slaptos veiklos užuomazgų net ir XVII bei XVIII amžiuose, kai Rusija turėjo savų interesų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijose. Tuo metu vyko beveik permanentiniai karai, o informacijos judėjimas buvo labai lėtas, todėl agentų darbas turėjo svarbų aspektą – slaptai gauti informaciją iš anksto. Apskritai anksčiau, net iki XX a. pradžios, informacija buvo gaunama neoficialiais kanalais. Šiais laikais daugiau kaip du trečdalius reikalingos informacijos galima surinkti lyginant įvairius viešus šaltinius, t.y. informacija yra vieša, tereikia ją atitinkamai interpretuoti ir palyginti, siekiant gauti tai, ko reikia.

O kokia yra Lietuvos patirtis demaskuojant asmenis, neteisėtai renkančius informaciją?

Jeigu kalbėsime apie prieškarį, tai Lietuvos patirtis yra didžiulė. Yra gerai žinomi ilgiausi sąrašai tų agentų iš Rusijos, Vokietijos ir ypač Lenkijos, kurie buvo demaskuoti, teisiami ir išsiunčiami. Tačiau ten, kur siejasi diplomatija ir šnipinėjimas, mes patirties daug neturime. Tiesa, Rusijos žvalgybos istorijoje yra aprašyta atvejų, kai trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje žvalgai, prisidengę diplomatiniais pasais, rinko informaciją Lietuvoje, verbavo čia agentus.Visos pavardės buvo žinomos, tačiau iš Lietuvos išsiųstas tik vienas diplomatas.

Žinomiausia yra generolo Klešinskio užverbavimo istorija, kai 1927 m. jis buvo demaskuotas, karo tribunolo nuteistas ir sušaudytas, o diplomatas, palaikęs su juo ryšius, turėjo palikti Lietuvą. Nuo tų metų Lietuva labai aktyviai dalyvavo slaptoje veikloje, nes iki naciams ateinant į valdžią Vokietijoje buvo keičiamasi informacija su šia šalimi apie Lenkiją, naciams atėjus į valdžią - slapta bendraujama su Prancūzija gaunant informaciją apie Vokietiją, vėliau buvo palaikomi ryšiai su Prancūzija keičiantis informacija apie Sovietų sąjungą. Lietuvos interesai keitėsi, tačiau ji veikė labai aktyviai ir turėjo daug slaptų reikalų.

Ar Lietuvoje buvo pagarsėjusių agentų, kurie veikė užsienyje?

Kai Lietuvos valstybė susikūrė, tai informacija buvo renkama labai toli – Berlyne, Maskvoje. Visur veikė agentai. Randame agentų apmokėjimo lapelių. Ketvirtajame dešimtmetyje daugiau dėmesio imta skirti kaimynams Rytprūsiuose; Klaipėdos krašte veikė agentai, kurių pavardžių pasakyti praktiškai neįmanoma, nes visos kartotekos buvo sunaikintos įžengiant sovietų armijai. Žinoma tik tiek, kad pačioje Lietuvoje veikė iki 500 agentų, kurie rinko informaciją viduje. Kadangi informaciją rinko karinė žvalgyba, tai pagal algalapius, atsiskaitymo lapelius ir jų palyginimus galima spėti, kad užsienyje vienu metu veikė apie keliasdešimt agentų, ypač kaimyninėse valstybėse Vilniaus krašte ir Rytprūsiuose.

Tarpukaris garsėjo sąmokslais. Ar 1926 m. perversmas nebuvo organizuotas kurios nors valstybės slaptųjų tarnybų?

1926 m. perversmo istorija iš tiesų lyg ir žinoma, tačiau ne iki galo. Šį tą pavyko rasti Maskvos archyvuose, kurie liudija, kad iki perversmo A. Voldemaras ir A. Smetona labai dažnai lankėsi pas Rusijos pasiuntinį Aleksandrovskį. Viename iš tų pokalbių, kaip matyti iš rusų rengtos pro memoria, buvo užduodamas klausimas, ką darytų Sovietų sąjungos valdžia, jeigu Lietuvoje įvyktų perversmas. Buvo zonduojama ne tik Rusijos, bet ir kitų kaimyninių šalių reakcija, kaip jos elgtųsi tokiu atveju. Visi puikiai suprato, kad nestabilumo atveju labai išaugtų Lietuvai keliama kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, grėsmė. Kas ir atsitiko. Vis dėlto manau, kad pats perversmas buvo lietuvių reikalas, nors dirva užsienio valstybių reakcijai ir buvo rengiama. Vėliau, tarpusavio nesutarimų fone, aišku, kilo sąmokslai: vieni valdžią norėjo susigrąžinti, kiti – nuversti diktatorių, treti dalyvavo A. Voldemaro ir A. Smetonos tarpusavio nesutarimuose. Visi jie organizavo sąmokslus, pasikėsinimus ir kitokius neramumus. Tokių sąmokslų priskaičiuojama iki 20-ies. Kiekvienais metais vykdavo bent po vieną sąmokslą, kurie praktiškai visi buvo demaskuojami. Tik vieną kartą 1934 m. pavyko išvesti lietuviškus tankus į Kauno gatves, - tokiais veiksmais mėginta daryti įtaką Smetonai.

Ar tai, kad beveik visi sąmokslai buvo demaskuoti, leidžia teigti, kad Lietuvos saugumas A. Smetonos laikais veikė labai aktyviai?

Iš tiesų sistema buvo efektyvi. Tie pusė tūkstančio agentų ir informatorių, veikiančių šalies viduje, buvo išdėlioti taip, kad informacija buvo nuolat gaunama iš “kritinių” taškų, t.y. iš tų organizacijų, kurios siekė esamos valdžios pakeitimo. Niekam ne paslaptis, kad prieš karą neteisėto valdžios nuvertimo siekė ir Komunistų partija, remiama Komunistų Internacionalo. Pati partija turėjo labai platų agentūrinį informatorių tinklą, tačiau joje vienu metu veikė ir apie 200 Lietuvos agentų. Lietuvos saugumas tuo metu dirbo pakankamai gerai; aišku, jis nebuvo toks, kaip aprašyta sovietinėse knygose. Tikrai nevykdė masinių mirties bausmių, nebandė susidoroti, dirbo pakankamai civilizuotai; kriminalinė policija, kuri taip pat priklausė saugumui, buvo tarptautinės kriminalinių policijų organizacijos narė, Lietuva aktyviai dalyvavo tuometiniame Interpole.

Ar okupacinės saugumo struktūros turėjo galimybės pasinaudoti sukaupta Lietuvos specialiųjų tarnybų patirtimi? Iš kur taip staiga po karo atsirado KGB „visagalybė“, o gal tai tėra mitas?

KGB atėjo su savo patirtimi - lietuviška patirtis jai ir nebuvo reikalinga. Kalbose apie šios institucijos galią galima rasti ir tiesos, ir mito. Kaip aš minėjau, lietuviškas saugumas turėjo apie 500 agentų, o sovietai po karo per metus užverbavo 8 tūkst. žmonių. Aišku, kad informacijos rinkimo mastai pasikeitė, bet kontroliuoti visos visuomenės KGB nebūtų sugebėjusi, jeigu pačiai visuomenei nebūtų įdiegta baimė. 1940-1941 m. niekas nežinojo KGB veiklos metodų, bet kai buvo įvykdytos pirmosios žudynės, kai prasidėjo persekiojimai, teroras, trėmimai, ta baimė buvo sėkmingai įdiegta. Todėl vėliau, kai dalies tų metodų buvo atsisakyta, pavyzdžiui, atviro teroro, mitas apie KGB galią išliko ir baimės atmosfera buvo nuolat palaikoma. KGB neatsiribojo nuo to stalininio palikimo, bet nuolat juo pasinaudodavo pagąsdinti jei ne visai visuomenei, tai bent kai kuriems žmonėms.

Ar aktyviai Sovietų sąjungos saugumo sistemoje veikė lietuviai?

Lietuvos KGB struktūroje lietuvių nebuvo dauguma iki pat šeštojo dešimtmečio. Tačiau, suprantama, be lietuvių kontroliuoti situacijos Lietuvoje nebūtų buvę įmanoma. 1940 m. lietuvius, užsiimančius operatyvine veikla, šioje struktūroje buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Prieš pat likviduojant KGB lietuvių jau buvo beveik pusė visų darbuotojų. Geriausią karjerą padarydavo lietuviai, siunčiami dirbti į užsienį. Iš tokių paminėtini yra keli asmenys, kurių istorijos gana plačiai aprašytos. Tai Ričardas Vaigauskas, Romualdas Marcinkus ir Eduardas Eismuntas. Jie darė karjerą Maskvoje ir buvo siunčiami į užsienį, po to užėmė aukštus postus Lietuvos KGB struktūrose, o R. Marcinkus bei E. Eismuntas net vadovavo Lietuvos KGB prieš pat šią struktūrą likviduojant.

Ar dabartinės, nepriklausomos Lietuvos slaptosios struktūros perėmė kažką iš KGB veiklos metodų? Ar pagrįstas dabartinis VSD ir KGB lyginimas?

Manau, nepasitikėjimas slaptosiomis tarnybomis yra likęs nuo senesnių laikų, o veiklos metodai visų tokių institucijų yra panašūs. Skiriasi jų santykis su įstatymu. Stalininių laikų sovietinis saugumas buvo aukščiau įstatymų: įstatymai sakė viena, o šios institucijos agentai elgėsi kitaip. Todėl neįmanoma palyginti KGB ir VSD, nes Lietuvos saugumo institucijos yra demokratiškai kontroliuojamos ir veikia pagal įstatymus, laikosi visų teisinių procedūrų. Pats pasakymas, kad VSD veikia kaip KGB, yra bereikšmis. Sekimo metodai visur vienodi; reikia klausti, ką sekė ir kokius tikslus sau ta institucija kėlė. KGB tikslas – slopinimas. VSD sau kelia visiškai kitokius tikslus: užsienio žvalgyba, kova su didelio masto ekonominiais nusikaltimais, aukšto lygio korupcija.

Ar jūs manote, kad VSD santykinai yra tokia pat efektyvi institucija, kokia ji buvo tarpukariu, ir pajėgtų demaskuoti tiek perversmų, kiek anuomet?

Dabartiniai laikai ir tarpukaris labai skiriasi. Tuo metu vidaus padėtis buvo visiškai kitokia. Sunkiai sulyginama ir kaimyninių valstybių įtaka Lietuvai, kuri anuomet buvo daug didesnė. Manyčiau, kad šiuo metu tokie perversmai, pasikėsinimai, pučai ar sąmokslai tiesiog yra negalimi.

Tai iš kur tas lietuvių polinkis dėl visko kaltinti sąmokslininkus ir visur įžvelgti sąmokslus?

Turim tam tikrą istorinį patyrimą. Manau, kad didelei daliai visuomenės ta penkiasdešimties metų patirtis niekur nedingo. Tuo metu sekimas, nors ir ne totalus, buvo santykinai didelio masto. Kai 1989 m. naikino sekamų žmonių bylas, galima spėti, kad tokių sekamų žmonių bylų buvo sunaikinta apie 8 tūkst. Dabar VSD net nebūtų pajėgus tokio skaičiaus žmonių sekti ir nėra reikalo to daryti, nes, pabrėžiu, skiriasi buvusios ir esamos struktūrų tikslai. Tačiau kaip praeities recidyvas visuomenėje išliko nepakankamas viešumo vertinimas. Visi linkę veikti užkulisiuose. Man atrodo, kad jeigu nevykdai jokios neteisėtos veiklos, tai koks skirtumas, seka tave ar ne. Svarbu, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės, t.y. tuo sekimu nepiktnaudžiaujama. Viskas turi vykti įstatymo rėmuose.

Kiek, Jūsų nuomone, pagrįstos nuomonės apie įvairių užsienio šalių specialiųjų tarnybų skverbimąsi į Lietuvą ir bandymus čia daryti įtaką?

Galime tik spėlioti. Pabėgę į Vakarus buvę Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai, vertindami situaciją Baltijos šalyse, teigia, kad jose Rusija turi labai didelę įtaką ir stiprias tarnybas, kurios veikia ir diplomatinių tarnybų priedangoje, ir be jų pagalbos. Šiuo atžvilgiu Rusija užima stiprias pozicijas. Tai leidžia manyti, kad tokios kalbos turi pagrindo, tačiau, kita vertus, specialiųjų tarnybų veikla gali būti įvertinta tik tuo metu, kai kas nors yra demaskuojamas, išsiunčiamas iš šalies. Jeigu to neįvyksta, o su agentu tiesiog nutraukiama sutartis, tai nieko išaiškinti ir neįmanoma. Taigi kol kas galima vertinti tik Rusijos įtaką. Neseniai iš Lietuvos išsiųsti trys Rusijos diplomatai nebuvo pirmas toks atvejis. Prieš šešerius metus taip pat buvo išsiųstas Rusijos diplomatas. Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad iš Baltijos šalių ir Lenkijos per pastaruosius 5-6 metus buvo išsiųsta 15 ar 16 rusų diplomatų. Tai įrodo Rusijos aktyvumą mūsų regione, juo labiau, kad visos minėtos šalys jau baigia integracinį procesą ir tampa ES ir NATO narėmis.

Kaip viso šio slapto agentūrų ir specialiųjų agentų tinklo fone galima būtų įvertinti VSD įtaką prezidentiniam skandalui? Ar šis įvykis taps išskirtine Lietuvos specialiųjų institucijų istorija?

Šis įvykis jau dabar yra išskirtinis. Kita vertus, o kokia kita institucija galėjo surinkti tokią informaciją? Tik saugumas ją galėjo surinkti ir paviešinti. Be to, manau, jeigu VSD ir toliau dirbs neišdraskytas, tokių demaskavimų bus dar daugiau jau vien dėl to, kad Lietuvai tapus NATO ir ES nare tarpusavio informacijos mainai bus kur kas intensyvesni. Be abejo, Lietuva šioje situacijoje gali tik laimėti, kaip laimės ir tos valstybės, kurios likviduos iš mūsų teritorijos joms kylančias grėsmes, pavyzdžiui, dėl to, kad kažkokios šalies saugumas – Baltarusijos, Rusijos, Kinijos ar bet kurios kitos valstybės – Lietuvos teritoriją panaudoja kaip placdarmą gauti neteisėtai informacijai iš kitų valstybių. NATO ir ES valstybės gins savo interesus ir Lietuvoje. Tai rodo ir šis konkretus atvejis. Iš tikrųjų Lietuvai buvo svarbūs ne tiek patys faktai, bet pasitikėjimo klausimas. Mes turime būti patikimi partneriai ir daryti viską, kad tas pasitikėjimas niekur neišgaruotų.

Jeigu mes tampame NATO ir ES nariais, tai kas dar gali norėti pakišti koją mūsų saugumui?

Lietuvos viduje, kaip ir kiekvienoje valstybėje, egzistuoja tam tikros politinės jėgos, galinčios nulemti tokius politinius sprendimus, kurie nebus naudingi Lietuvos saugumui - kaip institucijai ir kaip nacionaliniam saugumui apskritai.

Ačiū už pokalbį.

© 2004 "XXI amžius"