Teisingos visuomenės ilgesys

Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio "Bernardinai" redaktorius,
Demokratinės politikos instituto ekspertas

Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija. Pasak vieno generolo, durtuvai šių dienų pasaulyje yra svarbus argumentas. Juos pasitelkus galima pasiekti beveik viską, tačiau sėdėti durtuvų soste neįmanoma. Jei politinė valdžia remiasi vien prievarta, tai vargu ar galima kalbėti apie visuomenę ir valstybę,- veikiau apie plėšikų gaujos užgrobtą miestą. Chrestomatinė tiesa: bet kuris valdovas šalia jėgos argumentų turi surasti ir kitų, kurie paaiškintų, kodėl pavaldiniams dera (teisinga) paklusti valdžiai. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų.

Kita vertus, sutarti, kad valstybė turi būti valdoma teisingai, tėra pirmas žingsnis. Sunkiau sutarti dėl to, kaip tvarkomą valstybę galima vadinti teisinga.

Socialinio teisingumo iliuzija sovietmečiu

Pavyzdžiui, sovietmečiu labai daug kalbėta apie tai, kad sovietinis socializmas yra vienintelė santvarka, kurioje paisoma socialinio teisingumo. Pastarasis buvo suvokiamas kaip lygiavos sinonimas. Žmonės, pasak sovietinių ideologų, iš esmės yra tarpusavyje panašūs, taip pat panašūs ir jų poreikiai, todėl teisinga siekti, kad kiekvienam būtų sudarytos panašios sąlygos šiuos poreikius tenkinti. Griežtai centralizuota valstybė ėmėsi „svieto lygintojos“ vaidmens. Deja, realybėje lygiavos siekis virto karikatūra. Daugelis puikiai prisimename, kad sovietinėje sistemoje komunistinė nomenklatūra buvo „lygesnė“ už kitus, apsigobusi privilegijų skraiste bei prisiėmusi pretenziją kontroliuoti visos visuomenės gyvenimą. Sovietinis eksperimentas atskleidė, kad formali lygiava įmanoma tik tuo atveju, jei visuomenę apvelkame tramdomaisiais marškiniais, t.y. apribojame žmonių siekius ir visus priverčiame tarnauti galingam valstybės aparatui, kurio išlaikymas suryja didžiąją dalį bendrai sukurtų gėrybių. Kita vertus, nereikia būti ekonomikos ekspertu, kad matytum, kokia galinga ekonominė jėga yra išlaisvinta privati iniciatyva. Net ir sovietmečio apologetai sutaria, kad Brežnevo – Gorbačiovo laikų sovietinei sistemai buvo būtina reforma, nes ji buvo pradėjusi „springti“ ekonomiškai.

Teisingumo ilgesys pokomunistinių reformų labirintuose

Laisvos ir teisingos visuomenės siekis buvo labai svarbi varomoji jėga, vaduojantis iš sovietinės imperijos pelkės. Iš esmės teko kurti ant visai kitų pamatų stovinčią politinę bei ekonominę sistemą, naikinančią sovietmečio privilegijas ir kartu bandančią kompensuoti okupacijos metu patirtas skriaudas. Per trumpą laiką buvo įvykdytos didžiulės reformos, nacionalizuoto turto privatizacija turėjo teisingiau perskirstyti ekonominį ir politinį kapitalą. Tačiau, visuomenės daugumos požiūriu, naujoji tvarka nebuvo teisinga. Paradoksalu, bet 1992 metais buvę komunistinės nomenklatūros atstovai sugrįžo į valdžią kaip socialinio teisingumo gynėjai. Jie grįžo, skelbdami šūkį „per daug reformų“, tačiau svarbiausiu jų siekiu tebuvo noras apsaugoti pirmuoju reformos etapu įgytas gėrybes.

Vienas iš pokomunistinės transformacijos paradoksų - tai, kad nors reformomis siekta panaikinti sovietines privilegijas, naujai atsivėrusiomis galimybėmis geriausiai pasinaudojo būtent sovietinė nomenklatūra, virtusi naujaisiais Lietuvos kapitalistais.

Svarbus pokomunistinių reformų bruožas – Atgimimo metu atsiradę naivūs lūkesčiai, kad radikali ekonominė reforma automatiškai sąlygos visuomenės gerovę, jog pakanka išlaisvinti ekonomiką nuo totalios valstybės kontrolės - ir tapsime klestinčia visuomene. Šie lūkesčiai skausmingai žlugo. Pokomunistiniuose kraštuose ekonomikos permainas lydėjo ūkio krizė, politinis nestabilumas bei sparti turtinė nelygybė. Kartu su lūkesčiais žlugo ir pasitikėjimas naujaisiais politiniais institutais: politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe. Taip pat pradėjo formuotis politinio gelbėtojo – naujojo Tado Blindos — mitas.

Tado Blindos mitas

Analizuojant pokomunistinius rinkimus Lietuvoje, paprastai akcentuojamas „švytuoklės principas“. Opozicijoje esanti politinė jėga iki šiol nušluodavo valdančiuosius. Svarbiausiu pergalės argumentu per visus iki šiol vykusius rinkimus tarnavo teiginys, kad valdžia nesirūpina socialiniu teisingumu ir naujoji valdžia visus stokojančius apdalins gėrybėmis. Beje, socialinis teisingumas Lietuvoje neretai įsivaizduojamas pagal principą „aš nusipelniau gyventi geriau nei mano kaimynas“. Po triukšmingos pergalės naujos valdžios ryžtas paprastai kiek priblėsdavo. Pirmiausia dėl to, kad vykdyti veiksmingas reformas daug sunkiau nei rašyti deklaracijas, - tenka atremti stiprų dabartine situacija patenkintų interesų grupių spaudimą. Deja, dažniausiai socialinio teisingumo reformos apsiribodavo lengvatomis garsiausiai rėkiantiems, bet ne socialinio solidarumo stiprinimu ar pagalbos ranka įklimpusiems į skurdo liūną.

V.Šustauskas Kaune, margaspalvė socialliberalų kompanija, apsisiautusi „naujosios politikos“ mantija, Rolandas Paksas ir, kaip tvirtina reitingai, per artimiausius rinkimus V.Uspaskichas – visa tai to paties Tado Blindos mito apraiškos.

Esą ateis kažkas ir nubaus neteisingą valdžią. Deja, daugeliu atveju nubaudžiama ne tiek valdžia, kiek politinio gelbėtojo laukę žmonės. Štai „ubagų gynėju“ apsiskelbęs V.Šustauskas nė kiek nesugebėjo palengvinti skurstančiųjų gyvenimo, tik susibroliavo su H.Daktaru, kurio vargšu tikrai nepavadinsi; didelė dalis socialliberalų išsilakstė po partijas, kurios dabar pačios socialliberalus kaltina nepakankamu dėmesiu socialiniam teisingumui, arba „subrendo“ ir gėdijasi buvusių argumentų; R.Paksas šiandien kaltinamas už valdžios troškimą bet kokia kaina, o V. Uspaskicho pažadai labai primena tuos, kuriuos dalijo liūdnai pagarsėjęs „Sekundės“ bankas.

Verta prisiminti ir dar vieną Tado Blindos bruožą, kurio garsaus lietuviško filmo režisierius neakcentavo – Blinda buvo plėšikas, kuris pirmiausia rūpinosi savimi, o ne socialiniu teisingumu. Daugelyje apie teisingumą kalbančių Lietuvos politikų nesunku įžvelgti pastarąjį Blindos bruožą.

Teisingumas ir solidarumas

Tai, kad socialinio teisingumo ilgesys dažnai tampa politinių manipuliacijų įrankiu, verčia mus būti atidesnius, tačiau tikrai nereiškia, jog neturėtume siekti teisingesnės valstybės. Svarbu prisiminti, kad žmonės alksta ne tik duonos, bet ir socialinio teisingumo. Absurdiška tvirtinti, kad dabartinė Lietuvos valstybė skurdesnė nei prieš kokius du dešimtmečius, tačiau klestinti ekonomika toli gražu nebūtinai reiškia visos visuomenės gerovę.

Lietuva, kaip liudija Vilniaus universiteto Socialinės politikos studijų centro atliktas tyrimas, yra valstybė, kurioje socialinė nelygybė pasiekusi kritinę ribą. Lietuvoje skirtinguose skurdo ir turto poliuose esančių žmonių pajamos skiriasi daugiau nei dešimt kartų. Didelė visuomenės dalis vis labiau klimpsta į skurdą ir be pagalbos negrįš į savarankiško gyvenimo vėžes. „Dviejų Lietuvų“ metafora, nors ir sumanyta, idant nauja kryptimi nukreiptų prezidentinį skandalą, išaugo realių problemų dirvoje. Politinė bendruomenė, kurios nariai pasigenda socialinio teisingumo, pavojingai suaižėja. Fantasmagoriška, kai prabanga dvelkiantis valdininkas aiškina skurstančiai bibliotekos darbuotojai, kad visiems šiandien sunku. Kita vertus, ne mažiau absurdiška tikėti, kad socialinis teisingumas gali būti „eksportuotas“ ES fondų ar įgyvendintas kurio nors naujo Tado Blindos.

Socialinis teisingumas neatsiejamas nuo solidarumo. Suvokimas, kad viso socialinio organizmo klestėjimas priklauso nuo to, kiek sėkmingai skleisis kiekviena jo dalis, yra pirmasis žingsnis bendrojo gėrio link. Valdžia turėtų tarnauti visiems, o ne kuriai nors visuomenės grupei, tačiau be solidarumo, prasidedančio nuo kiekvieno iš mūsų, socialinis teisingumas taip ir liks politiniu šūkiu.

© 2004 "XXI amžius"