Apie Maskvos ir Briuselio įtaką Lietuvos politikos stiliui

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Rolando Pakso išrinkimo Prezidentu ir Prezidentūros krizės istorija dar nesibaigė, tad ir apie jos pamokas kalbėti ankstoka. Bet, praėjus metams, jau galima kalbėti apie Rolando Pakso išrinkimo Prezidentu pamokas, kurias, žvelgdamos į artėjančius rinkimus, apmąsto visos – ir senosios, ir naujosios partijos.

Atrodo, kad kol kas įsisąmoninta tik viena pamoka – viešųjų ryšių svarba. Lietuvoje jau lankėsi ir dar lankysis įvairių partijų kviečiami (tiesa, šį kartą iš Vakarų) viešųjų ryšių specialistai. Kad tokie specialistai daro stebuklus, gali patvirtinti ne tik Rolando Pakso bet ir, pavyzdžiui, Bilo Clintono išrinkimas prezidentu.

Kiekvienam bent kiek imlesniam žmogui galima įdiegti viešos laikysenos ir bendravimo su rinkėjais įgūdžius, galima nušlifuoti jo kalbas, parinkti aprangą ir šukuoseną. Visi šie dalykai svarbūs ir gali padėti laimėti rinkimų kovą. Bet jei viešuosius ryšius politikas atsimins tik per rinkimus, jo karjera nebus ilga.

Tą Lietuvos politikai lyg ir žinojo, bet kažkodėl buvo nutarę, kad tarp rinkimų viešiesiems ryšiams pakanka rodymosi per televiziją ar kalbėjimų per radiją bei užsakytų straipsnių spaudoje. Kad tiesioginio bendravimo su rinkėjais tokie ryšiai neatstoja, rodo dalies Lietuvos rinkėjų palankumas vis naujiems politiniams dariniams. Žinoma, kažkuris nuo6imtis rinkėjų yra naivūs ir laukia stebuklų, panašių į tuos, kuriuos žada televizijos reklamos. Jei dantų pasta gali iki deimantinio žvilgesio nušvitinti dantis, skalbimo milteliai stebuklingai naikina dėmes, o namų draudimas ar paskola suteikia šeimyninę laimę, kodėl politikas negali per metus padidinti pensijų ir algų? Nieko keista, kad totalitarinėje visuomenėje išaugę ir subrendę žmonės stokoja kritiškumo ir neskiria reklamos nuo informacijos.

Tačiau keista, kad antrą mūsų visuomenės liberalėjimo dešimtmetį politikos autsaiderių pasiryžimas išnaudoti tokį naivumą nesulaukė ir vis dar nesulaukia rimto politinių partijų pasipriešinimo. Protestų dėl populizmo ir politologų apžvalgų, kurių naivioji visuomenės dalis neskaito, tokiu pasipriešinimu nepavadinsi. Net politikos laidas per televiziją žiūri labiau susipratę rinkėjai. Kitus galima pasiekti tik tiesiogiai su jais bendraujant, aptariant bei sprendžiant problemas, dėl kurių rinkėjai remia vis naujus gelbėtojus.

Tokiai politikų veiklai pastaruoju metu labai trukdė toli pažengęs partijų biurokratizmas. Pasitikėjimas kabinetine veikla neleido susidaryti sveikiems politinės veiklos instinktams. Be tokių instinktų vadinamosios „tradicinės“ partijos nesugebėjo pakankamai anksti atpažinti pačiam jų egzistavimui gresiančio „naujųjų“ partijų proveržio pavojaus. O įspėjančių ženklų pakako.

Sovietinio palikimo plačiai aptarinėti net neverta. Nemažai dabartinių aktyvių politikų turi vienokią ar kitokią tų laikų partinės ar bent visuomeninės veiklos patirtį. Toji veikla nepriklausė nuo rinkėjų, jiems savo veiksmų aiškinti ir ginti nereikėjo, užtat svarbūs buvo santykiai su kitomis institucijomis, ypač aukštesnėmis. Sovietinė patirtis nesuformavo jokių savo veiklos pristatymo, kritikos ir viešos diskusijos įgūdžių.

Paradoksalu, bet Lietuvos stojimas į Europos Sąjungą ir NATO turėjo šiokių tokių bendrų bruožų su sovietinių laikų administravimu. Stojimo metu buvo labai svarbu atitikti reikalavimus, standartus, pelnyti gerą įvertinimą ir pan. Nenuvertinant milžiniško Lietuvos valstybės institucijų atlikto darbo, būtina vis dėlto pripažinti, kad ne tik valdininkai, bet ir politikai daugiau žvalgėsi į tarptautines institucijas, o ne į savo rinkėjus. Mokomasi buvo iš Europos įstaigų, o ne iš Europos valstybių politinių partijų. Žinoma, su Briuselio įstaigomis ir kontaktai buvo lengvesni bei dažnesni.

Europos Sąjungos institucijos, išskyrus Parlamentą, nėra renkamos, jų viešieji ryšiai, nepaisant milžiniško aptarnaujančio personalo, gana prasti. Patys Europos Sąjungos pareigūnai tą yra ne kartą pripažinę ir pažadėję permainas, kurių vis dar laukiama.

Visoms nepriklausomos Lietuvos vyriausybėms irgi galima prikišti prastą bendravimą su rinkėjais, nenorą ar nesugebėjimą aiškinti savo sprendimus. Rinkimų rezultatų švytuoklė jau gerokai anksčiau galėjo įspėti, kad rinkėjai už tokį abejingumą atsilygina, balsuodami už valdžioje dar nebuvusius. Bet kažkodėl atėję į valdžią nauji politikai greitai virsdavo valdininkais ir nebenorėdavo valdininkų įpročių atsisakyti net valdžią praradę. Menka paguoda, kad su panašiomis problemomis susiduria ir kitos pokomunistinės demokratijos.

Manau, kad ne tik Maskvos prisiminimai, bet ir Briuselio pavyzdys paskatino Lietuvos politikus vis daugiau domėtis naujais „koridoriais ir užkulisiais“, primirštant savo rinkėjus. Žinoma, juos nori nenori tenka atsiminti prieš rinkimus. Būtent tokiu „prisiminimu“, gal ir iš anksto suplanuotu, galima laikyti dabartinės valdančiosios daugumos sprendimą šiais metais didinti pensijas, kelti algas ir siekti, kad jau rugsėjį ūkininkus pasiektų tiesioginės išmokos iš Europos Sąjungos fondų... Bet ar to pakaks? Ar per šių rinkimų vajų partijų programos vėl bus tik deklaruojamų siekių rinkiniais? Ar taip ir neprasidės vieša ir rinkėjams suprantama diskusija jiems rūpimais klausimais? Ar nebus jokios konstruktyvios savo arba bent jau oponentų ankstesnės veiklos kritikos? Be tokios kritikos, be kalbėjimo apie tai, ko ir kodėl nepavyko padaryti, sunku tikėtis rinkėjų pasitikėjimo naujais pažadais. Jie jau greičiau pasitikės naujais žadančiaisiais.

Juk būtent Rolando Pakso rinkimų vajus parodė, kad rinkėjams rūpi ne tik didesnės pensijos bei algos, bet ir prastas valdymas, korupcija, neskaidrus arba blogai išaiškintas privatizavimas, nesibaigiančios sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos ir dar daugybė dalykų. Bet rimtesnės diskusijos šiais klausimais iki šiol negirdėti. O kokie kiti klausimai bus svarbiausi per artėjančius rinkimus?

Galima tik džiaugtis, kad kai kurios Lietuvos partijos pradėjo stiprinti ryšius su giminingomis Europos valstybių partijomis. Iš jų labai daug galima ir būtina išmokti. Ne tik bendrauti su rinkėjais, bet ir partijos vidaus gyvenimo. Nebūna sėkmingų partijų be veiklaus vietinių organizacijų tinklo, be tikros partinės demokratijos, be rimto rūpesčio pamaina.

Nors jau ne pirmus metus liberalūs Europos Sąjungos kritikai tvirtina, kad pastaroji vis labiau centralizuojasi ir biurokratėja, negalima nepripažinti, kad iki centralizuotos ir biurokratinės supervalstybės, savotiškos naujosios Romos imperijos atsiradimo Europai dar labai toli. Svarbiausi politikos procesai vyksta ir ateityje tikrai vyks tautinėse valstybėse. Tad artimiausiu metu tikrai nepasiteisins nei politikų, nei rinkėjų pernelyg didelės viltys, dedamos į Briuselį. Nori nenori teks galynėtis su sava politine ir socialine tikrove. O pastaroji labai priklauso nuo politiškai aktyviausios visuomenės dalies – partijų laikysenos bei veiklos.

© 2004 "XXI amžius"